Vadinamųjų senųjų politikų prezidentinė kampanija teka pakankamai įprasta vaga. P. Porošenka ir J. Tymošenko sulaukė smūgių kompromatų kovoje. Prezidento įvaizdžiui kenkia korupcijos skandalas dėl piktnaudžiavimo „Ukroboronprom“ koncerne: tarp pagrindinių šešėlinės schemos naudos gavėjų yra ir senas P. Porošenkos partneris Olegas Gladkovskis bei jo sūnus.
Skubus O. Gladkovskio pašalinimas iš Nacionalinės saugumo tarybos sekretoriaus pavaduotojo pareigų rezonanso nesumažino. O jei atsižvelgtume į tai, kad žurnalistams informaciją nutekino, ko gero, J. Tymošenko aplinkai artimi ir jai prijaučiantys saugumo struktūrų darbuotojai, šalies vidaus reikalų ministras Arsenas Avakovas ir vyriausiasis Ukrainos karinis prokuroras Anatolijus Matiosas, tai įvykis įgytų visus politinio trilerio bruožus.
Tuo pačiu metu Saugumo tarnyba pranešė apie faktų dėl su J. Tymošenko komanda susijusiu papirkinėjimu tyrimą: jis apėmė ir visą fiktyvių rėmėjų, tinklą – neva iš provincijos kirpėjų į „Batkivščinos“ (J. Tymošenko partijos) sąskaitą plaukė nemažos sumos, ir bandymą už nemenkus pinigus įkalbėti iš rinkimų kovos pasitraukti kandidatą Jurijų Tymošenką (jo dalyvavimą rinkimuose galima paaiškinti inicialų su vienos iš pagrindinių kandidačių inicialais sutapimu).
Antrajame pretendentų į prezidento postą vagone vyksta techninių kandidatų „susitraukimas“: taip Lvovo meras Andrejus Sadovojus atsiėmė savo kandidatūrą buvusio ministro Anatolijaus Gricenkos, kuris laikomas liberaliųjų jėgų statytiniu, naudai. Jevgenijus Murajevas nutraukė savo kampaniją sąjungininko Oleksandro Vilkulo labui.
Sociologinių apklausų lyderio V. Zelenskio atveju viskas yra priešingai. Pirmosios dvi kandidato pavardės raidės tapo jo rinkiminės kampanijos prekės ženklu. Pasipylė lengvabūdiškos reklamos apie tai, kaip viskas bus nuostabu, „pavasaris parodys, kas ir kur vogė“ ir panašūs Ukrainos studijos „95-asis kvartalas“ stiliaus pokštai. Įprastinius kandidatams būdingus vaizdo įrašus pakeitė „mokumentikos“ („netikros dokumentikos“ – DELFI) stiliaus kreipimaisi į rinkėjus, sukurti taip, kad atrodo, jog jie filmuoti išmaniuoju telefonu. Vietoj tradicinių agitacinių išvykų – humoro šou gastrolės, į kurias įterptos politinės žinutės.
Kai kurie ekspertai kalba apie V. Zelenskio rinkiminės kampanijos „inovatyvumą“, kuriuo bandoma visiškai paneigti ankstesnių kartų politikų patirtį. Priežasčių į viską žvelgti optimistiškai V. Zelenskis turi. Kovo 13 dieną tyrimų centro „Socis“ atliktos naujausios apklausos duomenimis, šou pasaulio atstovui palaikymą išreiškė 22,7 procento rinkėjų, pasirengusių atvykti balsuoti (palyginimui: P. Porošenką remia 19,6 procento rinkėjų, J. Tymošenko – 14,8 procento). Antrojo rinkimų turo prognozėse taip pat yra V. Zelenskio pergalė: kaip rodo sociologinės apklausos, rinkimų finale jis gali įveikti tiek P. Porošenką, tiek J. Tymošenko.
Prie V. Zelenskio reitingų nemažai prisideda televizijos kanalas „1+1“, priklausantis oligarchui Igoriui Kolomoiskiui. Kanalas ne tik transliuoja reklaminius kandidato vaizdo įrašus, „95-ojo kvartalo“ produkciją, bet ir, pavyzdžiui, rodo dokumentinį filmą apie Ronaldą Reaganą, aktorių, tapusį Jungtinių Valstijų prezidentu. Ukrainietiškas įgarsinimas išsiskiria tuo, kad R. Reaganas kalba V. Zelenskio balsu.
Pažvelgus į V. Zelenskio rėmėjų geografinius ypatumus, matyti, kad jį pirmiausia palaiko pietiniai ir rytiniai regionai, dar prieš 10 metų balsavę už Viktorą Janukovyčių ir prorusišką Regionų partiją. Į tuos pačius rinkėjus ir šiandien taikosi šios politinės jėgos išeiviai – Jurijus Boiko ir O. Vilkulas.
Bėda ta, kad jų rinkėjas nepratęs prie pliuralizmo. Jei „pramoniniai regionai“ išsikeltų vieną bendrą kandidatą, šis galėtų pritraukti solidžią elektorato dalį. Tačiau susidariusi situacija, kai „achmetoviškasis“ (kontroliuojamas oligarcho Rinato Achmetovo, kandidatas – A. Vilkulas) ir prorusiškasis (kandidatas – J. Boiko) frontai negeba susitarti tarpusavyje, atsiranda galimybė V. Zelenskiui: jis kilęs iš pramoninio Kryvyj Roho (vadinasi, „savas“ pietryčių gyventojams), rusakalbis, nėra labai „kietas“ Krymo ir Donbaso klausimu.
Į „Ukroboronprom“ koncerno skandalą V. Zelenskis sureagavo visišku rusiškos propagandos stiliumi: apkaltino P. Porošenką, kad šis „į valdžią atėjo per kraują“ ir „dirbtinai skaldo žmones kalbos pagrindu“. Jis netgi apkaltino prezidentą sutrikdžius Ukrainos atranką į 2019-ųjų „Eurovizijos“ dainų konkurso finalą.
Ukrainoje paprastai bet kurią rinkimų kampaniją būtinai lydėdavo įvairiausios svarbos vietos estrados žvaigždžių gastrolės – muzikantai palaikydavo vieną ar kitą kandidatą. V. Zelenskis šiuo atžvilgiu turi akivaizdų pranašumą: jis vyksta į gastroles – juk tokia jo profesija, organizuoja nemokamus koncertus ir juose agituoja tarp pasirodymų.
Jis nedalina grikių pensininkams, kaip kažkada darė du kartus Kijevo meru išrinktas Leonidas Černoveckis, tačiau užtat visiškai patenkina žiūrovų pramoginius poreikius, ypač provincijoje.
Bet svarbiausiu V. Zelenskio rinkiminės kampanijos ginklu turėjo tapti trečiasis populiaraus televizijos serialo „Tautos tarnas“ sezonas. Šis serialas – pasakojimas apie tai, kaip paprastas mokytojas tampa valstybės vadovu.
„Tautos tarnas“ iš esmės ir suformavo politinį komiko įvaizdį. Kovo mėnesį kaip tik suplanuota jo premjera. Tačiau iki rinkimų ji gali ir neįvykti: serialas kol kas negavo rodymo licencijos, o Ukrainos rinkėjų komitetas dar vasarį kreipėsi į Nacionalinį komitetą dėl pasirodymo televizijoje ir radijuje prašydamas patikrinti, ar serialas nėra neteisėta agitacija. Verdiktas kol kas dar nepaskelbtas, tačiau netgi ir biurokratinis licencijos vilkinimas gali iš V. Zelenskio atimti „Stebuklingąjį ginklą“.
Dar viena pažeidžiama V. Zelenskio vieta – jo viešumas, tiksliau, viešumo stoka. Daugumai žiniasklaidos priemonių kandidatas, pasinaudodamas savo spaudos tarnyba, atsisako duoti interviu. Oficiali priežastis – didžiulis politiko ir aktoriaus užimtumas.
Netgi jam palankiame kanale „1+1“ V. Zelenskis nerizikavo atvykti į pokalbių laidos „Teisė į valdžią“ studiją – jis prisijungė per „Skype“. Tai ganėtinai aiškiai įrodo, kad rimtoms diskusijoms komikas nepasirengęs ir yra linkęs pasilikti komforto zonoje.
Viskas atrodo pakankamai keistai, ypač turint omenyje, jog kandidatas siekia patekti į antrąjį prezidento rinkimų turą, vadinasi, tikrai turėtų būti pasirengęs dalyvauti viešuose debatuose. Tačiau kol kas V. Zelenskis vengia netgi pokalbių su ne tokiais lojaliais žurnalistais, pirmenybę teikdamas tiems, kurie neims iš spintos traukti jo skeletų ir neuždavinės klausimų, į kuriuos nepavyktų atsakyti be išankstinio pasirengimo. O kaip tas iššūkis, kurį jis valdžiai meta savo vaizdo įrašuose? Panašu, kad V. Zelenskiui arčiau širdies virtualaus kandidato vaidmuo, nors patekimui į antrąjį turą reikia ne virtualybės.
Keista yra ir V. Zelenskio komandos formavimo politika. Deklaracijų lygmuo atrodo gražiai: skamba kvietimas visiems norintiems prisijungti prie kandidato komandos ir drauge kurti politiką. Tačiau realybėje komandos nariais dažnai tampa „Juoko lygos“ (šiuolaikinis ukrainietiškas KVN atitikmuo) savininkai ir paprasčiausiai atsitiktiniai žmonės.
V. Zelenskio rinkimų štabą sudaro šou verslo partneriai. Jau paskelbtos programos autoriumi daugelis laiko teisės mokslų daktarą Ruslaną Stefančiuką, kurį, visai tikėtina, paprasčiausiai nusamdė atlikti vienkartinį darbą. Oligarcho I. Kolomoiskio politinis kapitalas nėra didelis, net ir neblogai kai kuriuose regionuose pasirodanti partija UKROP neskuba kompensuoti V. Zelenskio komandos narių trūkumo.
Parlamento frakcijose ir grupėse taip pat nematyti kažkokių pastebimų parlamentarų, pasirengusių bendradarbiauti su sociologinių apklausų lyderiu, sąjungų formavimosi. Aktyviausioji pilietinės visuomenės dalis V. Zelenskio atžvilgiu nusiteikusi skeptiškai, nors su kai kuriais aktyvistais partijos „Tautos tarnas“ atstovas bando derėtis: parlamento rinkimuose jiems žada vietas V. Zelenskio partijos sąraše.
Konstitucija numato, kad svarbiausia prezidento veikla apima nacionalinį saugumą ir užsienio politiką. Žiniasklaidoje ir vėl nutekėjo informacija apie tai, kad įtakingiausių šalių diplomatinio korpuso atstovai buvo susitikę su Vladimiru Zelenskiu – juos pribloškė žemas jo kompetencijos lygis.
Iškalbingas ir dar vienas faktas. Neseniai Kijeve visuomeninių organizacijų koalicija „Radikalus reformų paketas“ pakvietė kandidatus į prezidento postą, kad aptartų nacionalinio saugumo, decentralizacijos, teisingumo, rinkimų įstatymų sričių reformas. Niekas iš pretendentų į prezidento postą šiame susitikime nepasirodė patys, tačiau atsiuntė savo atstovus, kurie visiškai kompetentingai išdėstė požiūrį į šias problemas. V. Zelenskis į „Radikalus reformų paketo“ renginį nenusiuntė nieko.
Nederėtų ignoruoti ir to fakto, kad V. Zelenskio elektoratas pasižymi lengvabūdiškumu. Didelę jo dalį sudaro politika nesidomintis jaunimas. Apklausose jie gali įvardinti savo „alternatyvų kandidatą“, tačiau paskui išvis nenueiti balsuoti arba ignoruoti antrąjį turą. Be to, iš pasirengusių palaikyti V. Zelenskį tik 69 procentai užsiminė tikrai eisiantys balsuoti.
Pamėginus paskaičiuoti tikrai nusiteikusių ateiti į rinkimus balsus, galimos kandidatų jėgos išsidėsto taip: V. Zelenskis – 14 procentų, P. Porošenka – 14 procentų, J. Tymošenko – 13 procentų. Turint omenyje faktą, kad rinkimai vyksta pavasarį, ne itin atsakingi rinkėjai pilietinę pareigą gali iškeisti į iškylą į gamtą ir šašlykų kepimą. Kai kurie ekspertai mano, jog toks scenarijus visiškai realus, tačiau kol kas apklausos rodo labai didelį būsimą aktyvumą – daugiau nei 80 procentų.
Rimtas rinkėjų atsikvošėjimas gali ištikti ir tarp pirmojo ir antrojo turo. Taip Ukrainos rinkimuose jau buvo nutikę. 1999-aisiais į antrąjį prezidento rinkimų turą pateko populiarumu negalėjęs pasigirti Leonidas Kučma ir komunistas Piotras Simonenka.
Tuomet suveikė „siaubo pasakojimai“ apie bolševikų revanšą – daugeliui Ukrainos piliečių tai pasirodė nepriimtina. V. Zelenskio atveju koją jam gali pakišti tiesiog apverktinas kandidato nekompetentingumas.
Hibridinio karo sąlygomis klausimas „Ar tikrai aukščiausiojo valstybės vadovo poste norite matyti komiką?“ pagaliau gali pasirodyti įtikinamas. Esmė ne V. Zelenskio profesijoje, o tame, kad jis nė nesivargina bent jau pademonstruoti ketinimų apie save burti karinę galią (skirtingai nei J. Tymošenko, jau nekalbant apie P. Porošenką, kurio rinkiminis šūkis yra „Kariuomenė. Kalba. Tikėjimas“). Tačiau kol kas Ukrainos rinkėjai dar neatsikvošėjo.