Kai man buvo 13 metų, buvau parduota.
Tėvo bičiuliai dirbo korumpuotoje įvaikinimo agentūroje mano gimtojoje Etiopijoje – tais draugais tėvai nuoširdžiai pasitikėjo. 2006 metais jie įtikino tėvą mane ir dvi jaunesnes sesutės išsiųsti į Ameriką pagal paslaptingą studijų programą. Buvo žadama, jog vasaras ir visas mokyklos atostogas leisime namie, grįžusios į Etiopiją.
Tėvas nežinojo, jog draugams už tokius vaikus kaip mes mokami pinigai – jie paprasčiausiai ieškojo mažamečių Amerikos įvaikinimo agentūrai. Tiesą sakant, jis iš viso nežinojo, ką sąvoka įvaikinimas reiškia. Taigi vietoj studijų programos buvome įveltos į tarptautinį įvaikinimo skandalą.
Melavo ne mums vienoms. Mus įsivaikinusi šeima, gyvenusi Amerikos pietvakariuose, manė, jog įsivaikina tris nuo AIDS mirusių tėvų atžalas, vyriausiai iš kurių – devyneri. Tiesa ta, jog mūsų mama mirė nuo gimdymo metu kilusių komplikacijų, o tėvas buvo gyvas ir sveikas. Ir man buvo ne devyneri, o 13 metų. Sesutėms – 11 ir 6 metai.
Nauji tėvai pakeitė mūsų vardus, paliepė vienai su kita nebebendrauti gimtosiomis kalbomis – už nepaklusnumą buvome baudžiamos. Galiausiai pamiršome savo gimtąsias kalbas - Amarigna ir Wolaytta.
Buvau tokia jauna ir naivi. Maniau, jog, jeigu pabėgsiu, galėsiu pareiti atgal į Etiopiją. Norėjau bėgti nuo žmonių, kurie mus pagrobė, išplėšė iš gimtinės, mūsų kultūros, mūsų šeimos. Pykau, kentėjau ir gedėjau.
Po aštuonių mėnesių buvau atskirta nuo seserų ir perkelta pas įmotės tėvus šalies Vidurio Vakaruose. Nuo to laiko pasimatymus su sesutėmis galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
Gyvenimas Vidurio Vakaruose nebuvo rožėmis klotas. Iš pradžių manė atėmė iš šeimos Etiopijoje, o tada buvau atskirta ir nuo seserų. Bet depresijai nepasidaviau – priešingai: pradėjau ieškoti būdų, kaip pasauliui pranešti karčią tiesą apie įvaikinimo srityje klestinčią korupciją.
Antrasis bandymas mane prisijaukinti taip pat baigėsi nesėkme. Kai man buvo 18 metų, vis dar mokiausi vidurinėje, atsidūriau draugės namuose – miegodavau ant grindų. Meine gyvenanti šeima, su kuria susipažinau rengiant įvaikinimo reformos projektą, pasisiūlė mane priglausti. Taigi vėl teko rinktis daiktus ir belstis per visą šalį.
Tarptautinio įvaikinimo šalininkai vis kartoja, jog visame pasaulyje gyvena daugybė našlaičių – UNICEF skaičiavimu, net 151 mln. Tačiau dauguma žmonių nesupranta, jog, Jungtinėms Tautoms nustatinėjant našlaičių skaičių, į jį įtraukiami ir vaikai, praradę tik vieną iš dviejų tėvų (Jungtinių Tautų teigimu, abiejų tėvų neturi tik 18 mln. vaikų).
Galiu jus patikinti, jog savęs našlaite aš nelaikau. Aš ir mano seserys turime tėvą, brolį ir vyresnių seserų. O kur dar plati giminė, kuri mumis visada rūpinosi ir mylėjo. Pagal Etiopijos standartus, priklausėme viduriniajai klasei. Mes ir daug kitų tokių įvaikintų vaikų niekada neturėjome atsidurti tokioje situacijoje.
Visas melas ir apgavystės tik dėl pinigų. Nuo tada, kai buvau įvaikinta, išsiaiškinau, jog įsivaikinti norinčios šeimos moka milžiniškas sumas ir taip sočiai peni korumpuotus sukčius. Jeigu tėvo draugams niekas nebūtų mokėjęs, nei manęs, nei seserų niekas nebūtų išsiuntęs įvaikinti. To tikrai nebūtų nutikę. Jiems mokama už našlaičių – tikrų ar tariamų – suradimą. Priklausomai nuo šalies, įvaikinimas gali kainuoti net iki 50 tūkst. dolerių (129 tūkst. Lt). Tik pagalvokite, kaip tokie pinigai padėtų besivystančiose šalyse gyvenančioms šeimos išsaugoti savo vaikus!
Baisu ne tik būti parduotai. Dabar žinau, jog potencialūs tėvai už baltaodį vaiką pasirengę mokėti daug daugiau nei už juodaodį. Remiantis 2010 metais Londono ekonomikos mokyklos ir Niujorko universiteto atlikto tyrimo išvadomis, šeima už baltaodį vaiką pasirengusi mokėti vidutiniškai 38 tūkst. dolerių (98 tūkst. Lt) daugiau. Pasakysiu jums, kaip tai vadinasi – rasizmas.
Nepaisant visko, ką man teko iškęsti, esu pasiryžusi gyvenime ko nors pasiekti. Ką tik pradėjau studijuoti koledže, apie savo patirtį rašau knygą. Noriu, kad įvaikinimo agentūros dirbtų kitaip. Kovosiu, kad vaikus auginančios ir įsivaikinti norinčios šeimos žinotų viską apie galimą sukčiavimą ir prekybą žmonėmis, pridengtą įvaikinimo kauke.
Kovosiu, kad daugiau nei vienam vaikui netektų patirti to, ką išgyvenau aš. Taupau pinigus, kad vieną dieną galėčiau grįžti pas saviškius į Etiopiją – jų nemačiau jau septynerius merus.
