Tačiau tuometinis premjeras gerokai nustebo sužinojęs, kad RT, glaudžius ryšius su Kremliumi palaikantis ir jo finansuojamas užsienio auditorijai skirtas Rusijos televizijos kanalas, anksčiau vadintas „Russia Today“, klaidingai pavaizdavo 2016-ųjų spalio 29-ąją vykusį M. Renzi palaikyti skirtą renginį kaip „protestą prieš Italijos premjerą artėjant referendumui dėl konstitucinių reformų“.
M. Renzi oponentai greitai pasičiupo reportažą ir ėmė juo plačiai dalintis socialiniuose tinkluose, paskatindami Italijos lyderį savo nepasitenkinimą tiesiogiai išreikšti Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui.
„Ar jums atrodo priimtina, kad „Russia Today“ dažnai naudoja tiesos neatspindinčias antraštes? Kodėl dabar reikia rodyti pranešimus apie tai, kad kažkas prieš mane protestuoja, jei rodoma aikštė, pilna mane palaikančių ir mūsų reformas ginančių žmonių?“ – paskambinęs V. Putinui, paklausė M. Renzi.
V. Putinas akimirką patylėjo ir atsakė: „Matteo, žinote, kad ne nuo manęs priklauso, kaip dirba žurnalistai. Bet aš pasistengsiu ir pažiūrėsiu, ar galėčiau jums pagelbėti“.
Po dviejų valandų Rusijos televizijos kanalas pataisė antraštę.
Šis įvykis, kurį savo naujojoje knygoje „Another Road, Ideas for an Italy of Tomorrow“ prisimena M. Renzi, rodo, kad dar prieš JAV prezidento rinkimus, į Baltuosius rūmus atvedusius D. Trumpą, įtarimai dėl Rusijos kišimosi jau tvyrojo pažeidžiamų liberalų valdomose Europos valstybėse.
Tuo metu ministro pirmininko tarnyba pasaulio lyderiams paneigė nerimą dėl Rusijos kišimosi į Italijos politiką. Rusijos valdžios atstovai, įskaitant V. Putiną, vėliau taip pat neigė bet kokį galimą kišimąsi ir išreiškė įsitikinimą, kad Rusija galės bendradarbiauti su Italija nepriklausomai nuo to, kas ją valdys, primindami gilias artimų Italijos ir Rusijos santykių tradicijas.
Vyriausiosios RT redaktorės pavaduotoja Ana Belkina pareiškė, kad mitingas buvo pateiktas klaidingai dėl „rengimo procese įsivėlusios techninės klaidos“. Jos teigimu, RT redaktoriai ištaisė klaidą „tą pačią akimirką, kai tik ją aptiko“, nebuvo „jokių reikalavimų iš išorės“.
Knygoje, kurios ištrauka dar prieš išleidimą buvo pasidalinta „The New York Times“, M. Renzi aiškiai išdėsto dėl savo galutinio pralaimėjimo nekaltinęs „Rusijos ar kitos užsienio šalies įsikišimo“ ir pripažįsta, kad jam paprasčiausiai nepavyko įtikinti užtektinai italų balsuoti už jo konstitucines reformas.
Tačiau viešas buvusio premjero prisipažinimas dėl skambučio į Maskvą leidžia suprasti, kad jis yra įsitikinęs, jog V. Putinas neatsispyrė pagundai prikišti pirštus prie Italijos įvykių.
Daugiau nei prieš dvejus metus pralaimėjęs referendumą ir atsistatydinęs iš premjero pareigų, M. Renzi, kuris kadaise buvo auksinis Europos centro kairės politikos berniukas, susidūrė su sunkumais ieškant savo vietos politiniame šalies, kurioje centro kairę, kaip ir nemažai kur Europoje, nugalėjo populistinės jėgos, dabar ir valdančios Italiją, gyvenime.
Jis žadėjo trauktis iš politikos, tačiau pažado netesėjo. Buvusio premjero bandymai vadovauti organizuotai opozicijai, išlikti partijos lyderio pozicijoje ir suformuoti centro kairės traukos centrą buvo nesėkmingi. Jis dėsto Stanfordo universitete, tapo vienu iš dokumentinio filmo apie Florenciją kūrėjų, o dabar parašė knygą, kuri daugeliui atrodo kaip dar vienas bandymas sugrįžti į kovą.
Tačiau Italijos kairieji, kurių nemaža dalis niekina M. Renzi, yra pasimetę, susiskaldę ir suniokoti iš vidaus tarpusavio rietenų ir šalies vicepremjero bei antiimigracinės partijos „Šiaurės lyga“ („Lega Nord“) lyderio Matteo Salvini dominavimo. M. Salvini šiuo metu yra populiariausia ir galingiausia Italijos politikos figūra.
Kai šios populistinės jėgos augo, M. Renzi sėdėjo pirmoje politikų eilėje, ir galėjo matyti jų iškilimą gerokai aiškiau nei dauguma Vakarų lyderių. Keletą kartų buvęs JAV prezidentas Barackas Obama neišklausė jo nuogąstavimų – tą pripažįsta buvę B. Obamos administracijos pareigūnai.
Paradoksalu, tačiau dar prieš M. Renzi skambutį V. Putinui, 2014 metais, B. Obama peikė buvusį Italijos premjerą dėl to, kad jam nepavyksta išlikti pakankamai griežtam su Rusijos prezidentu.
2014-aisiais, B. Obamos administracijai ieškant vieningos Vakarų fronto paramos, kad galėtų Rusijai taikyti sankcijas už Ukrainos teritorinio vientisumo pažeidimą, B. Obama Velse vykusiame susitikime išdėstė savo poziciją Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos ir Ispanijos lyderiams.
Kaip teigiama, B. Obama iš susitikimo išvyko jusdamas M. Renzi pritarimą ir palaikymą. Tačiau grįžęs į Vašingtoną jis į M. Renzi jau žvelgė su nusivylimu – atrodė, kad M. Renzi ir vėl ėmė elgtis netinkamai.
Pasak kelių buvusių B. Obamos administracijos ir su situacija susipažinusių buvusių Italijos pareigūnų, B. Obama pribloškė buvusį Florencijos merą, sakydamas, jog sprendžiami rizikingi tarptautinės politikos klausimai, o ne vyksta Florencijos savivaldybės tarybos posėdis.
„B. Obama smarkiai jį pribloškė“, – teigė buvęs B. Obamos administracijos pareigūnas, žinojęs apie pokalbį.
Po šio įvykio M. Renzi nebedvejojo, nepaisant to, jog teko susidurti su vis didėjančiu spaudimu dėl sankcijų. Galiausiai jis už liberalių vertybių puoselėjimą užsitarnavo B. Obamos pagarbą, tačiau tuo pačiu ir netruko užsitraukti V. Putino pykčio.
Savo knygoje M. Renzi teigia, kad RT reportažas ir dezinformacijos sklaida socialiniuose tinkluose iškėlė „klausimą, kurį brandžios demokratijos privalo sau užduoti, kad išvengtų esminio dabarties dalyko neįvertinimo: kaip mes reguliuojame su socialiniais tinklais susijusius reiškinius?“.
Šie klausimai dabar įgyja itin didelį aktualumą: gegužę vyks Europos Parlamento rinkimai, o kitais metais laukia Jungtinių Valstijų prezidento rinkimai.
Vos prieš trejus metus, kai laikai buvo ne tokie nuožmūs (ar tiesiog naivesni), M. Renzi ir
Francois Hollande‘as, tuometinis Prancūzijos prezidentas, iškėlė užsienio valstybių kišimosi klausimą. Tai įvyko 2016-ųjų balandžio 25-ąją per susitikimą Hanoveryje, kuriame dalyvavo B. Obama, Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir tuometinis Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas.
Netrukus kalba nukrypo Rusijos klausimo link ir imta aptarinėti tvirtus įtarimus dėl V. Putino ir Marine Le Pen vadovaujamos Prancūzijos ultradešiniųjų partijos „Nacionalinis frontas“ ryšius. Apie tai savo knygoje rašo M. Renzi, patvirtindamas ankstesnius pranešimus.
Pasak jo, A. Merkel buvo „melagingų naujienų atžvilgiu nusiteikusi skeptiškiausiai iš visų“.
M. Renzi teigimu, A. Merkel, kuriai, skirtingai nei daugeliui kolegų, pavyko išlikti nenušluotai populizmo bangos, nuo to laiko ėmė skatinti propagandos sklaidos „Facebook“ ribojimą įstatymais.
Jis pažymi, jog liberaliosios kairės atstovai vienas po kito buvo nugalėti populistinių jėgų. Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partija (UKIP) padėjo Didžiajai Britanijai pasitraukti iš ES. M. Renzi pralaimėjo referendumą ir užleido vietą „Šiaurės lygai“. B. Obamos įpėdinė Hillary Clinton pralaimėjo rinkimus D. Trumpui. F. Hollande‘as nė nesivargino dar sykį kandidatuoti.
Kaip rašo M. Renzi, liberalų lyderiai tuomet dar nežinojo, kad „bus paaukoti“.