2014 metų gruodžio 7 diena, sekmadienis
Vokietijoje gimęs ir į islamą atsivertęs Abu Qatadah, kuris ir pasirūpino mūsų kelione į „Islamo valstybės“ gilumą – galingas ir aukštas vyras tankia rusviai ruda barzda. Mano fotografas – sūnus Fredericas – ir aš krauname savo mantą į baltą Abu Qatadah automobilį, kuriuo jis atvažiavo mūsų paimti. Vairuotojo galva ir veidas taip sumaniai paslėpti po didžiuliu pilku šaliu, kad iš esmės matomos tik akys ir nosies kontūrai.
Jis išmurma pasisveikinimą anglų kalba, nustebina taisykla tartis. Dėl saugumo pagrindiniais keliais važiuoti mes negalime. Į Raką aplinkkeliais dardame ilgiau nei tris valandas.
Abu Qatadah tvirtina, kad „Islamo valstybėje“ verslas klestėte klesti. Veikia praktiškai visos parduotuvės, didelė apyvarta, klesti turgūs. Pastebime naujų statybų. „Ten, kur nekrenta bombos, gyvenimas klostosi kaip įprasta“, – pasakoja „Islamo valstybės“ žmogus. Netrukus išklausome trumpą paskaitą apie „Islamo valstybės“ propaguojamą šariato versiją.
Pavyzdžiui, už daugiau nei 40 dolerių (35 Eur) vertės daiktų vagystę nukertama ranka. 40 dolerių – tiek kainuoja gramas aukso.
Krikščionys priversti mokėti jizya arba apsaugos mokestį.
Neturtingiesiems jis siekia apie 300 dolerių (262 Eur) per metus ir apie 600 dolerių (525 Eur) daugiau pinigų turintiems. Panašu, kad esą tai vienas vienintelis mokestis. Krikščionys – vieni iš daugiausia uždirbančių šalies gyventojų. Jiems tereikia parduoti keletą avių – ir pinigų apsaugos mokesčiui pakaks.
Musulmonai moka vadinamąjį zakat arba religinį mokestį, kurio dydis priklauso nuo turimo turto. Turtingieji musulmonai moka daugiau nei krikščionys. Neturtingieji moka mažiau. Pinigai naudojami įvairioms socialinėms programoms. Pavyzdžiui, Rakoje „Islamo valstybei“ priklauso trys ligoninės, pasakoja mus globojantis teroristu virtęs vokietis.
Šiuo metu „Islamo valstybė“ pinigų gauna iš kare konfiskuoto turto, naftos pardavimų ir minėtųjų mokesčių. Kaip sako Abu Qatadah, čia nėra tokių vergų turgų, kokius įsivaizduoja vakariečiai. Vergai, kaip teigia teroristas, yra karo grobis, tad atitenka teroristams arba yra parduodami. Jazidų moteris verta apie 1500 dolerių (1312 Eur). Maždaug tiek kainuoja ir Kalašnikovo automatinis šautuvas.
Kai atvykstame į Raką, jau tamsu. Važiuojame pro didelę apskritą aikštę, atpažįstamą iš žiniasklaidos pranešimų. Ją supa geležinė tvora. Štai čia ant tvoros smaigalių pasmeigtos priešų galvos – kad visi matytų. Kažkodėl įsivaizdavau, kad aikštė bus žymiai didesnė. Fredericui neleidžiama fotografuoti. Tai veidą slepiančio mūsų vairuotojo sprendimas.
Fredericas smalsauja, ką „Islamo valstybės“ žmonės daro su nužudytųjų įkaitų palaikais. „Jie palaidojami. Arba tiksliau – tiesiog numetami, kur papuola. Kur nors“, – akivaizdžiai suerzintas klausimo atsako mūsų globėjas.
Kita dieną turėjome vykti į Mosulą. Mūsų išmaniuose telefonuose įdiegtos GPS sistemos išjungti neįmanoma, tad jie galėjo sukelti pavojų mūsų gyvybei. Taigi telefonus nusprendėme palikti Rakoje. Atgausime juos tik prieš išvažiuodami.
Abu Qatadah paaiškina, kad kelionės pabaigoje bus peržiūrėta visa mūsų vaizdo medžiaga ir nuotraukos. Esą tai įprasta procedūra karo sąlygomis.
Mums tai nepatinka. Dėl to nesitarėme. Bandome rasti kompromisą. Nepaisant to, mūsų vairuotojas, kurio, kaip vėliau paaiškėja, žodis žymiai svaresnis nei mūsų globėjo, į kalbas leistis neketina. Jis leidžia aiškiai suprasti, kieno žodis čia paskutinis. Entuziastingai kartoja reikalavimą, nepanašu, kad ketintų persigalvoti. Galiausiai palenkia galvą į priekį, žiūri tiesiai į akis ir klausia, ar pagaliau supratome, ką jis nori mums pasakyti. Klausdamas šiek tiek prisimerkia. Šį ženklą priimame kaip netiesioginį grasinimą.
Patalpą užtvindo nejauki tyla. Tiek bendravimo tonas, tiek atmosfera netikėtai pasikeičia. Panašu, kad situacija nemaloni ir pačiam Abu Qatadah, kuriam pavesta mus globoti.
2014 metų gruodžio 8, pirmadienis
Mūsų prašymas „Islamo valstybės“ teritorijoje laisvai be cenzūros rinkti medžiagą buvo kategoriškai atmestas, tuo pasirūpino Abu Qatadah vadovybė. Esą per didelė saugumo rizika. Bepiločiui tereikia vos vienos konkretaus asmens nuotraukos, ir jis bus paverstas taikiniu ir nužudytas.
Abu Qatadah mums praneša, kad mums nebegalima laisvai judėti po Raką. Esą privalome likti bute – iki pat tos akimirkos, kai vyksime į Mosulą. Perklausiu, ar galėčiau bent pamatyti įkaitu laikomą britų žurnalistą Johną Cantlie ar garsųjį „Islamo valstybės“ budelį Džihadistą Johną. Abu Qatadah atsakymas griežtas ir kategoriškas – „ne“.
Abu Loth – iš Vokietijos atvykęs marokietiškų šaknų maždaug 25 metų „Islamo valstybės“ teroristas – mūsų vis dar veidą slepiančio ir puikiai angliškai kalbančio vairuotojo palydovas. Vairuotojas nedelsiant imasi pokalbio moderatoriaus vaidmens. Akivaizdu, kad jis nepasitiki žurnalistais. Leidžia aiškiai suprasti, kad, jeigu mums tai nepriimtina, galime eiti, iš kur atėję. „Manote, kad labai paprasta įsileisti nepažįstamų žmonių, pasikviesti į savo valstybę, valstybę, prieš kurią visi kovoja? Įsileisti ir tada leisti jiems elgtis, kaip tinkamiems?“, – argumentuoja.
Pasiūlo kompromisą. Žada kelionėje parodyti porą dalykų, kuriuos norėtume išvysti. Jeigu įrodysime esantys verti pasitikėjimo, galėsime be problemų sugrįžti ir kitą kartą. Tada bus panaikinti visi apribojimai. Siūlo pasidžiaugti, kad ir taip pasiekta nemažai, galima teigti, kad mums labai pasisekė. Juk mes pirmieji žurnalistai ne musulmonai, kuriems nusišypsojo laimė patekti į „Islamo valstybės“ vidų ir išsaugoti sveikas galvas.
Paslaptingasis vairuotojas domisi, kodėl mums toks įdomus tas džihadisto Johnas ir tas britų žurnalistas. Jam neduoda ramybės klausimas, kodėl mums esą nerūpi šioje šalyje kenčiantys musulmonai. Nepaisant pirminio priešgyniavimo, galiausiai vairuotojas sutinka, kad J. Cantlie tema galbūt ir įdomi. Pasišalina pasikalbėti su vyresniaisiais, bando išsiaiškinti, ar galėsime ir vėliau aplankyti Raką, ar įmanomas susitikimas su minėtuoju žurnalistu (kad ir be kamerų). Mūsų vizitas suderintas su „Islamo valstybės“ viešųjų ryšių departamentu, todėl negali būti jokių improvizacijų.
Kai mus lydintieji pasitarę grįžta, abu atrodo kaip reikiant paniurę. Nejaugi jų pasiūlymus atmetė? Vairuotojas atsisėda į minkštasuolį priešais. „Mosulas arba Turkija. Du variantai“, – prataria. J. Cantlie klausimu jis lieka prie savo pirminio pasiūlymo. Jaučiuosi kaip reikiant suglumęs. Pabrėžiu, kad mes svečiai ir mums derėtų demonstruoti didesnę paramą.
Vairuotojas dar labiau susierzina ir ima grasinti. Mosule esą taip pat sulauksime ribojimų. Ramiai jam paaiškinu, kad draudimas palikti butą absoliučiai nepriimtinas. Man gyvenime nebuvo nutikę nieko panašaus, net tada, kai lankiausi Talibano teritorijoje. „Mes ne joks Talibanas“, – su neslepiama panieka pareiškia vyras be veido. Šiuo metu galima įžiūrėti tik viena pusiau primerktą jo akį. Fredericas į vairuotoją žvelgia su nenuslepiamu pasibaisėjimu.
Iš kišenės išsitraukiu oficialų „Islamo valstybės“ kvietimą ir pareiškiu: „Jūs mums atsiunčiame oficialų kvietimą, o ten, kaip pasirodo, vien skambūs žodžiai. Jūs su mumis elgiatės kaip su kaliniais“.
„Jūs ne kaliniai. Kaliniai nesirenka, ko norėtų pusryčiams“, – veidą slepiantis vyras nebeslepia akivaizdaus susierzinimo.
„Nedelsiant pakeiskite toną“, – užrėkiu taip smarkiai, kad mano pašnekovas net pašoka iš vietos.
Tai, kaip nuožmiai dabar į mus žvelgia, nepalieka abejonių – vienintelis dalykas, ką dabar norėtų padaryti, greičiausiai yra troškimas nukirsti mums galvas.
Stengiamės be kokia kaina išvengti dar didesnio konflikto. Dabar svarbiausia – grįžti į situaciją, kai liausimės vieni ant kitų rėkti ir vėl galėsime konstruktyviai diskutuoti ir ieškoti kompromiso. Taigi angliškai kalbančiajam kuo įmanoma ramiau pabandau paaiškinti, kad mes dabar grįšime į kambarį, kur ir nuspręsime, ką darome toliau: norime vykti į Mosulą ar grįžti atgal.
Jeigu nuspręsime kelionę užbaigti čia ir dabar, gana didelė tikimybė, kad „Islamo valstybė“ persigalvos ir nuspręs, kad daugiau naudos būtų mus pagrobus ar viešai nukapojus mums galvas. Šiuo atveju, tai jiems netgi būtų žymiai naudingiau nei tai, kad, grįžę namo, visiems pasakysime, kad „Islamo valstybės“ žodis nieko vertas.
Tiesą sakant, tikrai nenoriu, kad emocijos man pakištų koją ir kelionę tektu nutraukti. Juk dėl saugumo net ir Vakarų valstybėse filmuota medžiaga ir nuotraukos tikrinamos ir cenzūruojamos. Nusprendžiame kelionę pratęsti, tačiau pareikalaujame, kad bendravimas išliktų pagarbesnis nei dabar.
Po kurio laiko į mūsų kambarį užeina Abu Qatadah ir paklausia, ar mums nieko netrūksta. Panašu, kad nori užglaistyti nesutarimus.
Kai jis išeina, Fredericas atsisėda šalia – jis baltas kaip drobė. Sušnabžda man į ausį: „Aš nesu 100 proc. tikras, negaliu be savo kompiuterio to patikrinti, bet man atrodo, kad tas veidą po kauke slepiantis ir taip gerai angliškai kalbantis mūsų vairuotojas yra džihadistas Johnas“.
Kurį laiką sėdime tylėdami, žiūrime vienas į kitą – paprasčiausiai neturime, ką pasakyti.
2014 metų gruodžio 9 diena, antradienis
Į Mosulą – tikrąją „Islamo valstybės“ širdį – nuvažiavome nedideliu autobusiuku. Šį miestą kontroliuoja penki tūkstančiai „Islamo valstybės“ teroristų, o kadaise čia gyveno du milijonai taikių žmonių. Remiantis pasakojimu, iš dviejų divizijų Irako karių miestą teroristai atėmė pasitelkę mažiau bei 400 vyrų. Abu Qatadah pateikia dar labiau šokiruojantį skaičių – 20 tūkst. Irako karių palaužė vos 183 teroristai.
Mums Mosulas iš pirmo žvilgsnio pasirodo normalus miestas, vienas iš didžiųjų Artimųjų Rytų miestų – gyvas, judrus, gatvėse nesuskaičiuojamas kiekis automobilių ir žmonių, tarsi tikrų tikriausias didžiulis skruzdėlynas. Ar ką tik prasilenkėme su vadinamosios „Islamo valstybės“ kelių policijos pareigūnu? Nesu tikras, bet bent jau toks pirmasis įspūdis.
Savaime suprantama, dairantis aplink niekaip nepavyksta išginti lauk minties, kiek šiitų ir žydų čia buvo nužudyta, kiek išginta iš miesto, kiek krikščionių buvo priversti palikti namus. Dabar Mosulas – išskirtinai sunitų miestas. Miestas, kuriame nužudytųjų ir išgintųjų kančios nepajusi.
Įsukame į vieną atokesnę gatvelę, kur turime susitikti su kažkuo iš „Islamo valstybės“, tas kažkas mums turėtų paaiškinti, kas mūsų laukia toliau. Pro stiklines duris patenkame į nedidelę parduotuvę. Čia savo veiklą vykdo „ISIS Publishing“. Krūvos knygų ir lankstinukų netrukus iškeliaus į mečetes, išsibarsčiusias po visą „Islamo valstybės“ teritoriją. Naujausios skrajutės ir lankstinukai puikuojasi stende: ten galima rasti tokių patarimų kaip „Kaip elgtis su vergais?“, „Kaip tinkamai tarnauti kalifatui?“, „Kaip turėtų elgtis ir rengtis moterys?“, „Kaip rūpintis skurstančiais?“, „Kaip būti geru „Islamo valstybės“ kariu?“.
Stenduose puikuojasi ir pirmoji oficialiai išleista „Islamo valstybės“ knyga „Figh al Jihad“. Abu Qatadah teigia manąs, kad, jeigu pas mane Vokietijoje rastų tokią knygą, mažiausiai septyneriems metams patupdytų už grotų.
2014 metų gruodžio 10 diena, trečiadienis
Pasiūlau nueiti į vieną nedidelį žuvies restoraną paskanauti molinėje krosnyje kepto karpio – tai vienas iš tradicinių Bagdado patiekalų. Netrukus paaiškėja, kad tai toli gražu ne pati švariausia vieta mieste. Nepaisant to, maistas tikrai neblogas, o tai šiuo atveju mums ir svarbiausia. Turi geriamo vandens ir „Pepsi“. Žuvis patiko visiems – traški iš išorės ir sultinga viduje. Patenkinti visi išskyrus Abu Qatadah. Jis užsisakė kitokios žuvies, akivaizdu, kad patiekalas jam nepatikęs.
Eidamas į tualetą, turėjau pereiti dar vieną restorano patalpą, kurioje pamačiau mūsų palydovus, kurie šį kartą sėdėjo neslėpdami veidų, prie jų stalo sėdėjo ir du vietiniai. Ten buvo ir mįslingasis mūsų vairuotojas. Atsiprašiau ir toliau ėjau savo keliu. Įsiminiau kumpą mūsų vairuotojo nosį – tokios neužmiršti. Kaip ir ilgų juodų plaukų, dengiančių kaklą.
Kai važiuojame atgal į mūsų laikiną pastogę, pastebiu, kad mūsų vairuotojas vėl kaip nesavas. Jis vėl siunta – greičiausiai nepatenkintas, nes pamačiau jo veidą. Pastatęs automobilį, jis nedraugiškai linkteli Fredericui ir duoda suprasti, kad šis turėtų sekti jam iš paskos. Šiek tiek palinkęs į priekį ir leisdamas suprasti, kas čia viršininkas, vairuotojas žvilgsniu skrodžia Fredericą ir sako: „Dabar nueisi ir atneši visus savo fotoaparatus, taip pat ir visas atminties korteles. Jas atiduosi man. Aš viską peržiūrėsiu, padarysiu kopijas ir rytoj ryte fotoaparatus grąžinsiu. Ar viskas aišku?“.
Fredericas bando man paaiškinti, kad jam tai nepatinka. Nori, kad būtų grąžintos originaliosios jo atminties kortelės. Nesutinkame, kad „Islamo valstybė“ pasidarytų jo medžiagos kopiją. Tai tiesiog neįmanoma – jokiais būdais.
Atrodo, kad mūsų vairuotojas tuojau sprogs iš pykčio. Jo kraujas verda.
Fredericas jau pats supranta, kad bet kurią akimirką situacija gali tapti nekontroliuojama, tiesiog gūžteli pečiais. Tada atneša savo fotoaparatus ir paduoda juos mūsų vairuotojui – kol jo neištiko nervų priepuolis.
Kaip reikiant pasimetę, grįžtame į savo laikinus namus. Prieš einant į vidų, su Abu Qatadah susikivirčijame dėl mūsų vairuotojo elgesio. Staiga ima šaukti ir Abu Qatadah.
„Mums nusišvilpti, kaip jus sutinka ir kaip su jumis elgiasi kitose musulmonų pasaulio šalyse. Jie paprasčiausiai jums pataikauja, mes jums užpakalių nebučiuosime. Jums nuolat kas nors negerai. Nuolat turite klausimų. Nuolat abejojate mūsų veiksmais, viskuo, ką darome. Pasakysiu tiesiai šviesiai – jūs čia visiems įgrisote iki gyvo kaulo. Neketiname ilgiau su tuo taikstytis“, – šaukė jis. Susidarė įspūdis, kad „Islamo valstybės“ kovotojai – tikri nervų kamuoliai. Mes taip pat – kantrybė turi ribas.
Per ateinančias dvi dienas Mosule mūsų santykiai su lydinčiais asmenimis dar pablogėja. Tada grįžtame į Raką – prasideda ilgas laukimas, kada galėsime kirsti sieną. Galiausiai pirmadienį, gruodžio 15 dieną, mums grąžina mobiliuosius telefonus ir palieka likimo valiai.
Praėjus kelioms dienoms po grįžimo namo sulaukiu Frederico skambučio. „Ar atpažįsti šį balsą?“, – klausia. Balsas, kurį išgirstu ragelyje, neaiškus, tačiau kalbėjimo maniera atrodo pažįstama – tai juk mūsų vairuotojas. Fredericas man sako: „Čia džihadistas Johnas , tas žudikas“.
Vėliau Fredericas man parodė filmuką, kuriame džihado Johnas žada nukirsti galvas dviem pagrobtiems Japonijos piliečiams. Pradėjo atrodyti, kad sapnuoju – ir sapnuoju tikrų tikriausia košmarą. Ritmiška ir įsakmi kalbėjimo maniera, tos primerktos akys, kiaurai veriantis žvilgsnis, kūno kalba – viskas taip pat. Nors vaizdo įraše jo balsas ir pakeistas, skamba žemiau nei iš tikrųjų, abejonių, kad tai jis, nekyla.
Fredericas man turi ir dar vieną staigmeną. Svetainėje „YouTube“ jis rado vaizdo įrašą, kurį paviešino programišių grupė „Anonymous“. Jame Džihado Johno balsas atkurtas ir skamba kiek įmanoma natūraliai. Sunku patikėti, kad jis skamba identiškai kaip mūsų vairuotojo. Neseniai išplatintose Džihado Johno nuotraukose – neišpasakytas panašumas į mano sutiktą vyrą.
Savaime suprantama, tai tikrai nėra 100 proc. įrodymas, niekada neteigiau priešingai. Kaip ten bebūtų, visos dėlionės dalys atrodo savo vietose. Tai, kad jis galėjo lengvai pasirūpinti susitikimu su žurnalistu Cantlie. Jo nuolatinis ir absurdiškas bandymas maskuotis. Tai, kad jis pasiuto supratęs, kad pamačiau tikrąjį jo veidą.
Neturime abejonių, kad „Islamo valstybė“ viską neigs.
Kitą dieną Fredericas Abu Qatadah nusiuntė „Anonymous“ išplatintos medžiagos garso įrašą. Paklausė, ar jo balsas jam neprimena vairuotojo. Atsakymas atskrieja iš karto.
„Ne“, – trumpai ir aiškiai.
„Tu tikras?“, – perklausia Fredericas.
„Žinoma“, – atsako Abu Qatadah.