Nobelio taikos premijos laureatas, laikytas šalies moraliniu autoritetu, mirė sekmadienį, būdamas 90 metų amžiaus.
D. Tutu laidotuvės įvyks sausio 1 dieną Keiptauno Šv. Jurgio katedroje, jo buvusioje parapijoje, pranešė jo fondas. Tačiau dėl kovos su pandemija priemonių apeigos tikriausiai bus kuklios.
Pirmojo juodaodžio PAR prezidento Nelsono Mandelos našlė Graca Machel pirmadienį sakė gedinti dėl „brolio netekties“.
D. Tutu „yra paskutinis iš ypatingai iškilios, Afrikos pagimdytos ir pasauliui padovanotos lyderių kartos“, sakoma jos pareiškime.
„Jis meistriškai naudodavosi savo, kaip dvasininko, padėtimi, kad sutelktų Pietų Afrikos žmones, visus afrikiečius ir pasaulinę bendriją prieš apartheido vyriausybės brutalumą ir amoralumą“, – sakė G. Machel.
„Jis buvo ryžtingas ir bebaimis, vadovaudavo demonstracijoms apsirengęs savo laisvu dvasininko drabužiu, su kryžiumi kaip savo skydu – žmonijos moralinės sąžinės įsikūnijimas“, – sakė ji.
Šv. Jurgio katedros varpai kasdien iki penktadienio skambės po 10 minučių nuo vidurdienio. Katedra prašo visų, kas išgirs varpus, padaryti kasdienių darbų pertrauką ir prisiminti D. Tutu.
Trečiadienį sostinėje Pretorijoje įvyks pamaldos už D. Tutu. Šeimos nariai ir draugai ketvirtadienio vakarą susirinks pas D. Tutu našlę, vadinamą „Mama Leah".
Su ja D. Tutu susituokė 1955 metais, pora susilaukė keturių vaikų.
Penktadienį, laidotuvių išvakarėse, velionis bus pašarvotas katedroje, bet atsisveikinti su juo galės tik 100 žmonių, sakė Keiptauno arkivyskupas Thabo Makgoba.
„Katedra gali priimti labai mažai tų, kas nori čia būti. Tad prašom nesėsti į autobusą ir nevažiuoti į Keiptauną“, – sakoma jo pareiškime.
Dėl COVID-19 dainavimas ir muzikavimas per ceremoniją taip pat bus apriboti, sakė pareigūnai.
Kovotojas
Smulkaus sudėjimo, linksmų plaučių ir šilumą skleisdavęs D. Tutu bus atsimenamas pirmiausia kaip žmogus, drąsiai kalbėdavęs prieš baltųjų mažumos valdymą, nors per savo gyvenimą kovojo su visomis neteisybės apraiškomis.
D. Tutu, kuris buvo įšventintas sulaukęs 30 metų, o arkivyskupu buvo paskirtas 1986-aisiais, savo padėtimi naudojosi atkakliai siekdamas tarptautinių sankcijų apartheidui.
N. Mandelai 1994-aisiais tapus prezidentu, D. Tutu sugalvojo ir išpopuliarino terminą „vaivorykštės valstybė“ PAR apibūdinti. Tuo metu jis buvo pirmasis juodaodis Keiptauno anglikonų arkivyskupas.
1996 metais D. Tutu atsisakė arkivyskupo pareigų, kad galėtų vadovauti Tiesos ir susitaikymo komisijai, tyrusiai brutalią PAR praeitį.
Per vieną pirmųjų komisijos procesų D. Tutu negalėjo sulaikyti ašarų, tačiau jis tvirtai tikėjo, kad baltieji ir juodaodžiai PAR piliečiai gali susitaikyti.
1984 metais jis gavo Nobelio taikos premiją už kovą su apartheidu, bet jo kova su neteisybe tęsėsi dar daug metų po to, kai buvo panaikinta rasinė segregacija.
Jis griežtai kritikavo į valdžią atėjusį Afrikos nacionalinį kongresą (ANC) dėl korupcijos, pažinčių kultūros ir nekompetentingumo.
„Ganytojas“
Tarp milijonų žmonių, gedinčių dėl jo mirties, yra prezidentas Cyrilas Ramaphosa, pavadinęs D. Tutu „nepaprasto intelekto ir sąžiningumo“ žmogumi, nepasidavusiu „apartheido jėgoms“.
Nelsono Mandelos fondas pavadino D. Tutu „nepaprastu žmogumi, mąstytoju, lyderiu, ganytoju“.
„Jis buvo milžinas, jo gyvenimas buvo palaiminimas daugybei žmonių Pietų Afrikoje ir visame pasaulyje“, – sakoma fondo pareiškime.
Tarp lyderių, pareiškusių pagarbą velioniui, yra britų karalienė Elizabeth II, popiežius Pranciškus, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas.
Barackas Obama – pirmasis juodaodis JAV prezidentas – sakė, kad D. Tutu yra „moralės kompasas“, kad jis „rūpinosi dėl neteisybės“ visame pasaulyje.
D. Tutu buvo „iškili pasaulinė taikos figūra, įkvėpdavusi ištisas kartas visame pasaulyje“, sakė Jungtinių Tautų vadovas Antonio Guterresas.
D. Tutu gimė 1931 metų spalio 7 dieną Klerksdorpo miestelyje į vakarus nuo Johanesburgo, mokytojo šeimoje.
Sekdamas tėvo pėdomis jis siekė tapti mokytoju, bet pasipiktinęs prastesne švietimo sistema juodaodžiams vaikams nusprendė tapti kunigu.
Kurį laiką jis gyveno Didžiojoje Britanijoje, kur, kaip pasakodavo, visai be reikalavo klausinėdavo, kaip patekti į vieną ar kitą vietą, vien dėl to, kad baltasis policininkas pavadintų jį ponu.
D. Tutu nuolatos mesdavo iššūkį status quo tokiais klausimais kaip rasė, homoseksualumas ir religinė doktrina. Jis vienas pirmųjų parėmė judėjimą už pagalbą numirti.
„Nenoriu, kad mano gyvybė būtų palaikoma bet kokia kaina, – 2016 metais JAV laikraščiui „The Washington Post“ sakė jis. – Viliuosi, kad su manimi bus elgiamasi užjaučiant, kad man bus leista į kitą gyvenimo kelionės fazę pereiti taip, kaip norėsiu.“
1997 metais D. Tutu buvo diagnozuotas prostatos vėžys, arkivyskupas buvo ne kartą gydomas.
Kelis pastaruosius mėnesius jis buvo silpnas, o sekmadienį 7 val. vietos (ir Lietuvos) laiku ramiai mirė, naujienų agentūrai AFP sakė keli jo giminaičiai.
Paskutiniais gyvenimo metais D. Tutu rečiau rodydavosi viešumoje. Šių metų gegužę D. Tutu pasiskiepijo nuo COVID-19. Jis pasirodė prie ligoninės sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje ir pamojo žmonėms, bet nekalbėjo.