Taigi metas rimtai traktuoti Šiaurės Korėjos problemą. Visuomenė reikalaus, kad politikai kažką darytų, tačiau liūdna tiesa tokia, kad variantų mažai.
Labai nedaug analitikų vis dar tiki, kad Šiaurės Korėja, mainais į JAV ir kitų suinteresuotų šalių politikos ir ekonomikos lengvatas, atsisakys branduolinių ginklų ir bandymų.
Negyviems žmonėms pinigų nereikia
Šiaurės Korėjos lyderiai žino, kad negyviems žmonėms pinigų nereikia. Jie tiki, kad be branduolinių ginklų jie būtų tarsi negyvi.
Šiaurės Korėjos lyderiai jaučia du pavojus – užsienio šalies išpuolio, – buvusio Irako diktatoriaus Saddamo Husseino likimas, – arba maišto šalyje, kuris kainuotų jiems gyvybę, – buvusio Libijos lyderio Moammaro Gaddafio likimas. M. Gaddafis buvo vienintelis diktatorius istorijoje, kuris nutraukė branduolinę programą mainais už pažadėtas ekonomikos lengvatas.
Šiuo metu populiariausia taktika – ekonomikos sankcijos – nebus veiksminga. Sankcijomis retai pavyksta paveikti autoritarinius režimus, o Šiaurės Korėja tikrai yra autoritarinis režimas.
Galiausiai Kinija, vienintelė didelė Šiaurės Korėjos prekybos partnerė, turi svarių priežasčių neprisidėti prie sankcijų, nes nenori sukelti krizės Šiaurės Korėjoje, o paskui susidurti su jos padariniais.
2015 m. Šiaurės Korėjos importas
Kariniai variantai pernelyg rizikingi – bet koks išpuolis prieš branduolinius ir karinius taikinius Šiaurės Korėjoje veikiausiai išprovokuotų didelį atsakomąjį išpuolį prieš Seulą. Tad lieka vienas variantas – seniai aptariama, bet iki šiol atmesta vadinamoji įšaldymo idėja.
Dauguma pasiūlymų įšaldyti skamba taip – Šiaurės Korėja pasilieka visus turimus branduolinius ginklus ir raketas, tik nebebando raketų ir branduolinių ginklų. Mainais Pchenjanas gauna gana dosnų politinių lengvatų ir finansinės paramos paketą iš JAV ir kitų suinteresuotų šalių.
Toks paketas būtų tikrai dosnus variantas, nes Šiaurės Korėjos lyderiai, priešingai paplitusioms hipotezėms, nėra per daug spaudžiami. Nepaisant sankcijų, šalies ekonominė padėtis puiki – net kukliausiais skaičiavimais, 2016 m. BVP augimas buvo 4 proc.
Savaime suprantama, sandoris turėtų nemažai trūkumų. Pirmiausia, turint omenyje Šiaurės Korėjos reputaciją, galime būti tikri, kad ji sukčiaus. Antra, Šiaurės Korėja bet kurią akimirką pasitrauks iš sandorio, jei nuspręs, kad jis nebeatitinka jos interesų.
Šiaip ar taip, politika retai būna pasirinkimas tarp blogo ir gero. Dažniau renkamasi tarp mažiau ar daugiau blogų dalykų. Šiuo atveju visos sustabdymo alternatyvos, be abejo, yra blogesnės.
Nemalonūs rezultatai
Jei nebus pasiekta jokio susitarimo, Šiaurės Korėja greičiausiai toliau plėtos branduolinę ir raketų programą, o rezultatai bus nemalonūs.
Artimu metu Šiaurės Korėja greičiausiai sukurs ir dislokuos kieto kuro tarpžemyninių balistinių raketų (neseniai išbadytos „Hwasong-14“ naudoja skystą kurą).
Paruošti skystu kuru varomą raketą paleidimui galima maždaug per pusvalandį. JAV kariuomenė per tiek laiko spėtų nustatyti raketos buvimo vietą ir ją sunaikinti. Kieto kuro raketą galima paruošti paleidimui per kelias minutes, taigi nustatyti jos buvimo vietą ir ją sunaikinti būtų kur kas sunkiau.
Dar vienas greitai įvyksiantis patobulinimas – bus sukurta termobranduolinė kovinė galvutė, o tai galinga branduolinio ginklo rūšis.
Neaišku, kokio taiklumo yra Šiaurės Korėjos raketos, bet problema sumažėtų, apginklavus jas galingomis kovinėmis galvutėmis.
Pavyzdžiui, jei Pchenjanas taikytųsi į labiausiai apgyvendintus Niujorko centrus, nebūtų svarbu, ar raketa pataikytų į Manhataną, ar prie Staten Ailando salo – termobranduolinis ginklas bet kokiu atveju sunaikintų miestą.
Susilpnėtų priešraketinė gynyba
Labai tikėtina, kad tuo metu Šiaurės Korėjos inžinieriai būtų patobulinę technologijas ir jos susilpnintų JAV priešraketinės gynybos sistemas, pavyzdžiui, prieštaringai vertinamą priešraketinės gynybos sistemą „Terminal High Altitude Area Defense“ (THAAD), skirtą atremti trumpesnio nuotolio balistines raketas. Niekas nežino, ar veiksminga esama sistema būtų realioje kovinėje situacijoje – įprastai teigiama, kad THAAD numuša kulką kulka, tačiau beveik nėra abejonių, kad JAV kariuomenei būtų sudėtingiau užkirsti kelią modernesnėms raketoms su daug kovinių galvučių buvimo vietą.
Galiausiai stipriai padidėjęs Šiaurės Korėjos raketų ir branduolinių prietaisų skaičius jau būtų problema. Tokiu atveju būtų didesnė incidento tikimybė, o Šiaurės Korėjos lyderius gali apimti perdėtas pasitikėjimas savimi.
Bet Šiaurės Korėja gali toliau tobulinti technologijas, net ir sutikusi jas įšaldyti? Tiesa, tačiau žymiai sulėtėtų tempas, kadangi Šiaurės Korėjos mokslininkams ir inžinieriams reikėtų atlikti daug bandymų, o susitarimas dėl įšaldymo tam trukdytų. Taigi nepaisant visų susitarimo trūkumų, jis vis tiek duotų šiokių tokių rezultatų.
Tikimybę, kad Šiaurės Korėja gali pasitraukti iš susitarimo, būtų galima sumažinti tinkamai jį struktūravus. Lengvatos, kurias JAV ir kitos suinteresuotos šalys padarys, turėtų būti greitai ir galutinai atšaukiamos, taip pat visiškai priklausyti nuo Pchenjano noro laikytis įšaldymo susitarimo. Taigi jei branduoliniai ir raketų bandymai toliau vyktų, Šiaurės Korėja iš karto netektų lengvatų.
Įšaldymas nėra tobulas kompromisas, tačiau alternatyvos prastesnės, taigi kuo greičiau priimantieji sprendimus Vašingtone ir kitur suvoks naują realybę, tuo bus geriau.
