Jų lyderis ir buvo Enveras Hoxha – iš gana pasiturinčios šeimos kilęs mokytojas. Tuo metu Albanija buvo Dievo pamirštas senosios Turkijos imperijos kampelis, kur gyvenę musulmonai neturėjo net bendros kalbos, o dauguma iš viso nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Nebuvo jokios pramonės. Jokių geležinkelių. Jokių universitetų. Didžiausiame mieste gyveno ne daugiau 20 tūkst. gyventojų. E. Hoxha nurodė uždaryti visas mečetes ir bažnyčias, konfiskavo jų žemes ir iš jų ėmė kurti kolūkius, pašalinti visi dvasiniai lyderiai, stambesni žemvaldžiai ir maištingi valstiečiai. Nuspręsta drastiškai modernizuoti ekonomiką, rašo „The Independent“.
Kai po Antrojo pasaulinio karo į valdžią Albanijoje atėjo komunistai, šalyje gyveno daugiau nei milijonas žmonių. Režimui žlugus, 1991 metais jų skaičius viršijo tris milijonus. Šalies diktatorius E. Hoxha nuo 1944 iki 1985 metų buvo vienas žiauriausių ir griežčiausių lyderių visoje Europoje.
Jau nekalbant apie žudymus ir trėmimus, jo režimas į istoriją pateko ir kaip šioje nedidelėje valstybėje pastatęs 23 kalėjimus bei 48 koncentracijos stovyklas.
E. Hoxhos valdžia išpažino ištikimybę Maskvai, tačiau ir ji nebuvo besąlygiška. Tuometinis Sovietų Sąjungos diktatorius Josifas Stalinas E. Hoxha nepasitikėjo, ir kaimyninės Jugoslavijos lyderiams pareiškė, kad jie, esą, gali Albaniją „praryti“.
Pagrindinis Albanijos lyderio varžovas komunistų partijoje Koci Xoxe buvo pasirengęs vesti Albaniją į sąjungą su Jugoslavija, tačiau, 1948 metais Jugoslavijos komunistams susipykus su J. Stalinu, E. Hoxha ėmė elgtis kaip tinkamas.
K. Xoxe buvo nužudytas – skelbta, kad jį pasmaugė Mehmetas Shehu. Jo artimiausi šalinininkai taip pat buvo nužudyti arba atsidūrė už grotų, deportuoti ir visi Albanijoje dirbę patarėjai iš Jugoslavijos.
M. Shehu Albanijos ministro pirmininko pareigas ėjo 27 metus – iki staigios mirties 1981 metais. Sklido gandai, kad jo mirtimi pasirūpino E. Hoxha. Oficiali istorija, kad jis buvo demaskuotas kaip Jungtinių Valstijų šnipas, ir dėl to nusižudė. Jo palaikai rasti tik po 20 metų netoli upės prie sostinės Tiranos.
Kai Maskva J. Stalino išsižadėjo ir 1956 metais santykius su Jugoslavija atnaujino, E. Hoxha pasmerkė sovietinius lyderius ir nusprendė geriau jau bendradarbiauti su Kinija. Mirus Mao Dzedongui, jo įpėdiniai panoro taisyti santykius su likusiu komunistiniu bloku, bet Albanijos lyderis nusprendė, jog jie pernelyg „revizionistinių pažiūrų“ ir pasmerkė savo šalį absoliučiai izoliacijai.
Tada atsidėjimas stalinizmo doktrinoms tapo tikra paranoja, skelbia BBC. E. Hoxha, pats buvęs partizanas ir kovojęs su vokiečiais per Antrąjį pasaulinį karą, tiek rytuose, tiek vakaruose tematė priešus, besirengiančius įsiveržti į nedidelį jo vadovaujamą kalnuotą kraštą. Tokių įsitikinimų vedinas E. Hoxha nurodė vykdyti bunkerių statybos programą, nes, kaip tikėjo, tik ją įgyvendinus albanai galėtų stoti į partizaninį karą, bazuodamiesi po žeme išplėtotame betoninių dėžučių tinkle. Kol vyktų kovos, jis pats kartu su valdančiuoju elitu galėtų kontroliuoti pasipriešinimą pasislėpęs pogrindyje, o tiksliau – bunkeryje.
E. Hoxha nuo diabeto mirė 1985 metais. Per 41 metus trukusį jo valdymą buvo nužudyta ir įkalinta daugiau nei 100 tūkst. žmonių.
Gencas Bejleri iš Albanijos kultūros ministerijos, prižiūrintis darbus muziejumi paverstame slaptosios policijos archyve „House of Leaves“ sako, kad „buvo žmonių, kuriems, valdant E. Hoxhai, buvo visai gera gyventi, tačiau buvo daugiau tokių, kurie kaip reikiant kentėjo“.
Kaip rašo BBC, jei šeimos galva kaip nors prasikalsdavo valdžiai ir būdavo pripažįstamas tautos priešu, jo sūnūs ir dukros taip pat būdavo pasmerkiami visą likusį gyvenimą kentėti, paaiškina jis: „Jie būdavo persekiojami, negalėjo studijuoti jokiame universitete, ir visa kita“.
Šalį apraizgė bunkeriais
Puiki vieta iš arčiau pažinti šio despoto protą – nusileisti giliai į atominį bunkerį, pastatytą Albanijos lyderio E. Hoxhos. Ten įsikūrė tiek jis, tiek visas jo parlamentas. Ir dabar giliai po žeme kažkur šalia Tiranos galima paklaidžioti po 106 kambarių labirintą, skelbia „The Times“.
„E. Hoxha buvo psichopatas, apsėstas visagalybės manijos. Psichopatas, sušaudęs tūkstančius žmonių, tarp kurių ir moterys, jaunystėje drįsusios jį atstumti“, – teigia italas Carlo Bollino, slaptąjį Albanijos diktatoriaus labirintą pavertęs savotišku muziejumi.
E. Hoxha bunkerio idėją pasiskolino 1968 metais iš Šiaurės Korėjos lyderio Kim Il Sungo.
C. Bolino – žurnalistas, vykęs į Albaniją rašyti apie komunizmo žlugimą, ir ten pasilikęs – muziejumi paverstą bunkerį, pavadintą „Bunk‘Art“, naudoja kaip Albanijos diktatoriaus žiaurumo įrodymą. „Jis paprastiems žmonėms pavesdavo kankinti viduriniąją klasę, žudė intelektualus, partijos kolegas ir visus iš eilės, parodžiusius savo silpnumą. Jis žmones iš kalnų išgynė prie jūros ir atvirkščiai, tad Valonos uosto patiekalas – keptas ėriukas“, – teigia jis.
E. Hoxha nutraukė visus komunistinius ryšius su Rusija, o vėliau visoje šalyje įrengė daugiau nei 170 tūkst. bunkerių, turėjusių pasitarnauti invazijos atveju.
Patekti į penkių aukštų bunkerį Tiranoje galima pro nedideles priekines duris. Muziejaus lankytojai raginami E. Hoxhos miegamajame pakelti telefoną ir pasiklausyti diktatoriaus kalbų. Bunkerio koridoriuose aidi karinė muzika ir budi paruošti naudojimui Kinijoje pagaminti deguonies balionai, kurių prireiktų branduolinio smūgio atveju.
Kaip rašo BBC, objektu Nr. 0774 pramintas bunkeris yra stipriai E. Hoxhą apėmusios paranojos rezultatas.
Bunkerio statyba užtruko nuo 1972 iki 1978 metų. Jame – daugiau nei 300 patalpų, įrengtų penkiuose žemyn besileidžiančiuose aukštuose. Didžioji statinio dalis įkasta į rytus nuo Albanijos sostinės esančiuose Dajti kalnuose.
Tai belangis, klaustrofobiją sukeliantis Šaltojo karo laikų reliktas, stūksantis viename iš anuomet labiausia uždarų kampelių. Jei Vakarų arba veikiau Rytų invazija būtų įvykusi, objektas Nr. 0774 būtų paverstas visa ko centru: iš jo būtų organizuojama šalies gynyba, viduje darbuotųsi ne mažiau kaip 300 žmonių, įskaitant vadovybę.
„Sukauptų maisto, vandens ir kuro atsargų būtų pakakę ištisiems metams“, – sako A. Muco. Bunkeris buvo statomas visiškai slaptai.
Ant vienos jo sienos pakabinta paties E. Hoxhos, besilankančio slėptuvėje per iškilmingą jos atidarymą, nuotrauka. Tai buvo vienas iš nedaugelio 1985 metais mirusio Albanijos vadovo čia praleistų vakarų. E. Hoxhai bunkeryje buvo skirti atskiri kambariai.
Juose stovėjo prabangi lova, buvo įrengtas darbo kabinetas, buvo ir vonia, kurioje veikė prie dyzelinio generatoriaus prijungtas dušas.
Absurdiški draudimai
1967 metais Albanijos liaudies respublika konstituciškai apsiskelbė esanti ateistinė valstybė, religija šalyje uždrausta. Šį įstatymą pažeidusieji galėjo atsidurti kalėjime iki gyvos galvos arba, išsipildžius blogiausiam scenarijui, sulaukti mirties bausmės. Vienas iš keisčiausių 1967 metų Konstitucijoje priimtų įstatymų buvo teisės aktas, draudęs Albanijos piliečiams demonstruoti bet kokią Vakarų kultūros įtaką. Tai galėjo būti kad ir užsienietiškos muzikos klausymas ar užsienio televizijų žiūrėjimas, užsiauginta barzda ar ilgesnių plaukų šukuosena.
„Mano tėvas Agronas Sulejmani, kaip ir visa jo karta, kone pusę amžiaus gyveno brutalių ribojimų apsuptyje. Jis prisipažįsta, kad tais laikais rizikavo ir vis tiek nelegaliai klausėsi užsienio radijo stočių ir žiūrėjo televizijos laidas, o jei būtų buvęs pričiuptas, jam grėsė kalėjimas. Paklaustas, kas būtų nutikę, jei kas nors būtų nestokojęs drąsos ir sulaužęs taisykles dėl absurdiškų reikalavimų šukuosenai ar netgi užsiauginęs barzdą, tokiu būdu pademonstravęs prielankumą „Vakarų kultūrai“, jis teigia, kad gatvėje jį būtų galėjusi sustabdyti policija ir tiesiog vidury baltos dienos nuskųsti jam galvą ir barzdą. Žinoma, vėliau jis dar būtų nuvežtas į policijos nuovadą, kur žiauriai sumuštas ir dar kurį laiką praleistų už grotų“, – heritagetimes.eu rašo Mirjanas.
Vakarų kultūra drausta taip griežtai, jog Tiranos oro uoste netgi dirbo barzdaskutys, pasirūpindavęs į šalį norinčių atvykti užsieniečių išvaizda, kad ši atitiktų absurdiškus reikalavimus.
1970 metais futbolo rungtynių tarp Amsterdamo „Ajax“ ir Tiranos proga Albanijos vyriausybė parašė laišką „Ajax“ klubo vadovui Jaapui van Praagui, kuriame buvo nurodyta: klubo futbolininkai nebus įleisti į šalį, jei jų plaukai bus ilgesni nei 4 centimetrai, arba jei bus užsiauginę barzdą. Buvo ir dar vienas neįtikėtinai keistas atvejis, kai į šalį nebuvo įleista visa Škotijos „Celtic“ komanda – valdžia tokį drastišką sprendimą priėmė todėl, kad visi iki vieno futbolininkai buvo barzdoti. Susiklosčius tokiai situacijai, Tiranos „Partizani“ fiksuotas pralaimėjimas rezultatu 0:3.
„Jaunuolius buvo apėmusios kultūrinio maišto nuotaikos – jie norėjo paragauti uždrausto Vakarų vaisiaus. 8-ajame deš. komunistinių valstybių sienas peržengė amerikietiška ir europietiška vyrų ilgų plaukų mada. Albanija stojo jai skersai kelio. Tikrinant pasienyje negausius į šalį atvykstančius užsienio turistus ir aptikus, kad kurio nors vyro plaukai viršija deramu laikomą ilgį, jam patrumpindavo šukuoseną.
Reikalavimai vyrų plaukų ilgiui Tiranoje buvo griežčiausi visame pasaulyje – trumpiau kirpti kitur būdavo gal tik kaliniai. Vienas britų akademikas, prieš iškeliaudamas į Albaniją su turistų grupe, kurią daugiausia sudarė Farerų salų marksistų-leninistų partijos nariai, dėl visa ko Londone pasitrumpino plaukus pakaušyje ir ties smilkiniais.
Tačiau tai nepadėjo: Tiranos oro uoste jis buvo atskirtas nuo savo draugų fareriečių ir apkirptas kaip paklydusi avis. Hoxha buvo trūks plyš pasiryžęs apsaugoti savo šalį nuo kultūrinio užkrato. Žirklės buvo geriausias ginklas prieš tuos, kurie kėsinosi išniekinti Albanijos maoistų padorumą“, – knygoje „Blogio sėkla: komunizmas pasaulyje“ rašo Britų akademijos narys, SSRS ir šių laikų Rusijos istorijos specialistas Robertas Service'as.
Kai E. Hoxhai ėmė stigti priešų, jis nusitaikė į religiją. Albaniją paskelbęs ateistine valstybe, jis pavertė mečetes viešaisiais tualetais, o katedros ėmė tarnauti kaip kino teatrai ar sporto klubai. Štai kodėl buvęs šalies ministras pirmininkas Edi Rama žaisti krepšinį mokėsi ne kur kitur, o Škoderio katedroje.
Viena iš keistų teisėtų pramogų, kuri buvo leidžiama tais laikais, kai augo E. Rami, buvo filmai, kuriuose vaidino aktorius Normanas Wisdomas. „Tai buvo arba jo, arba kinų ar albanų filmai. E. Hoxha nebuvo pamišėlis, jis buvo pragmatiškas vyrukas, prakeiktas diktatorius ir suktas suvedžiotojas, dėl valdžios koketavęs tiek su kinais, tiek su rusais. Jei tais laikais būtų buvęs socialinis tinklas „Twitter“, jis jį būtų pavertęs karaliumi“, – sako E. Rama.
„Sigurimi“ klausėsi kone visos šalies
Buvęs valdinininkas Nestu Vako sutiko Tiranos kavinėje pasikalbėti su „NBC News“ žurnalistais.
„Dirbdamas „Sigurimi“ (Albanijos saugumas – DELFI) agentūros operacijų techniniu vadovu, buvau atsakingas už tai, kad parūpinčiau jiems bet kokią reikalingą technologiją“, – teigia N. Vako, 25 metus išdirbęs vyriausiuoju inžinieriumi. Vyro teigimu, „Sigurimi“ agentai klausėsi kone visos šalies: pasiklausymo įranga buvo įrengta kavinėse, biuruose ir visose iki vienos užsienio ambasadose.
Jei „Sigurami“ taikiniu tapdavusi moteris, agentai gerai ištyrinėdavo jos batelius ir pagamindavo identišką kopiją su blake kulne – tada, pritaikę progą, niekam nematant juos apkeisdavo. N. Vako sako, kad kartą buvo išsiųstas į Kiniją, kur studijavo naujausias sekimo technologijas.
„Man labai patiko. Labai didžiuojuosi tuo, ką dariau. Tikrai pasisekė, kad pavyko padaryti tokią karjerą“, – kalba buvęs įtakingas pareigūnas.
Paklaustas, kaip vertintų sprendimą paviešinti „Sigurimi“ bylas, N. Vako nepritariančiai purto galvą.
„Mano asmenine nuomone, atversti šias bylas būtų labai sudėtingas ir komplikuotas procesas. Priežastis? Ten pasakojama, kaip brolis šnipinėjo brolį“, – teigia jis.
Skirtingai nuo kitų Rytų Europos diktatorių, kurie, bėgant metams imdavo švelnėti, E. Hoxha tik virto dar baisesniu monstru – įtariu ir negailestingu, pasiryžusiu bet kurią akimirką pasinaudoti šalies saugumo ir slaptosios policijos „Sigurimi“ mechanizmais ir taip prasibrauti į albanų namus ir gyvenimus. Gyventojams pavyko išgyventi tik panirus į konformizmą ir apatiją ir iš dalies perėmus dalį diktatoriaus visur sėtos paranojos užkratą, skelbia opendemocracy.net.
Albanijos darbo partija ir jos nariai taip pat išgyveno sunkų metą. E. Hoxha periodiškai ir šaltakraujiškai imdavosi partijos valymo, be skrupulų pašalindamas vienaip ar kitaip neįtikusius kolegas.
Tokių valymų ir pažeminimo daugiau nepatyrė nė vienas komunistinis režimas. Šiam procesui įsibėgėjus, visa valdžia buvo sutelkta nedidelėse grupelėse, tarpusavyje susijusiose tradiciniais giminystės ar lojalumo klanui ryšiais. Režimas sukūrė, kaip kad buvo vadinama, fantazijų dėlionę – vietą, kur siurrealizmo gerbėjai būtų galėję apsiverkti iš laimės. Ir tai būtų buvusi pati žiauriausia fantazija iš visų įmanomų.