Tačiau medijas užvaldžiusiame klimato kaitos diskurse netrūksta ir skeptikų. Vokietijai, užsimojusiai išgelbėti pasaulį, energetikos žinovas primena, jog ji – tik „pelė, besišlapinanti drambliui ant kojos“. O teologijos profesorius apokaliptinių nuotaikų įaudrintą visuomenę ragina grįžti prie blaivios ir kritiškos diskusijos.
„Kodėl turėčiau eiti į mokyklą, jei žinau: už kelių dešimtmečių nebebus jokios mokyklos, jei dabar neisim į gatves“, – televizijos žurnalistui aiškino jaunimo demonstracijų „Penktadieniai ateičiai“ (Fridays for Future) dalyvis, aštuoniolikmetis moksleivis iš Kelno.
Bene žymiausiam Vokietijos evoliucinės biologijos atstovui, ekologui Josefui Reichholfui vokiečių alarmizmas nesuprantamas. „Man susidaro įspūdis, kad rasti protingą saiką vokiečių mentalitetui sekasi sunkiau nei kitiems“, – apgailestavo jis dienraščiui „Die Welt“.
Neskraidyk, nevažinėk automobiliu, turistauk tik artimiausioje aplinkoje, geriausia – apsižergęs dviratį ar pėstute, nevalgyk mėsos, negerk pieno, negyvenk perteklinio ploto būste, ribok naudojimąsi internetu, nes serveriai išeikvoja daug elektros energijos, nelaikyk šunų ir kačių, o geriausia – neturėk vaikų, nes kiekvienas vaikas – tai potencialus CO2 planetoje daugintojas. Sąrašą galima būtų tęsti, kol susidarytų naujas – ekologinių priesakų – dekalogas.
Apie netikėčiausius jo punktus – kiek vėliau. Pradėti verta nuo ekonomikos augimo kritiko, profesoriaus Niko Paecho koncepcijos, kurią jis pats vadina „sulėtinto ir pertekliaus atsikračiusio pasaulio“ vizija.
Gelbėti planetą, sutrumpinus darbo dieną
Norėdami išvengti globalios aplinkosaugos katastrofos, privalome rasti būdą pereiti prie „post-augimo ekonomikos“ (Postwachstum Ökonomie), privalome pagaliau skirti, kas yra „pamatiniai žmogaus poreikiai, o kas – vėlyvosios Romos dekadansas“ – antraip nepavyks pasiekti Europos Sąjungos užsibrėžto tikslo mažinti anglies dioksido išskyrimą, – įsitikinęs N. Paechas.
Jo idėja paprasta: dirbti reikėtų ne 40, o 20 valandų per savaitę, atitinkamai gaunant mažiau atlyginimo. Tuomet automatiškai sumažėtų ir poreikis vartoti, o žmonės, turėdami daugiau laisvo laiko, galėtų jį skirti daržovėms auginti ar seniems daiktams, įrangai bei buitinei technikai taisyti.
Be to, kelios šeimos galėtų dalintis vienu automobiliu ar žoliapjove. Tik tokiu būdu, save varžant, yra realiai įmanoma pasiekti norimo klimato gelbėjimo efekto, – dėstė N. Paechas Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ interviu.
Moderni Vakarų visuomenė linkusi į saviapgaulę, į paradoksus: skatinama turizmo industrija, daroma viskas, kad skrydžiai būtų kuo pigesni, o drauge raginama gyventi taip, kad nekenktume klimatui, kad išskirtume kuo mačiau CO2, – pastebi N. Paechas. Skraidymas jo akyse – tai „atviras smurtas, nukreiptas prieš žmonijos civilizacijos gebėjimą išgyventi“.
„Išvaduoti“ visuomenę nuo pertekliaus reikštų „politinę savižudybę“
CO2 mokesčiai turėtų būti tokie dideli, kad „mums apkarstų mėsos valgymas, gyvenimas dideliame plote, važiavimas automobiliu ar nesaikingas vartojimas“, – apibendrina ekonomikos profesorius.
Žinoma, jam aišku, kad imtis tokių drastiškų priemonių prieš „griovėjišką vartotojiškumą“ demokratinėje visuomenėje reikštų „politinę savižudybę“. Ir išties: net ir žalieji, sėkmingai šuoliuojantys ant klimato gelbėjimo arkliuko, neskubėjo atvirai pritarti „post-augimo ekonomikos“ idėjoms, bijodami atbaidyti potencialius rinkėjus.
Todėl visas viltis N. Peachas deda į klimato aktyvistų iniciatyvas, kylančias iš pilietinės visuomenės: aktyvistai ir jų sąjūdžiai privalo skatinti politiką imtis atitinkamų priemonių ir pagaliau rimtai gelbėti klimatą.
Profesorius neturi iliuzijų, kad toks gyvenimo modelis būtų priimtinas daugumai, tačiau viliasi, kad bent jau mažuma taps ekologiškai atsakingos gyvensenos pionieriais.
Pamokslauti apie vandenį, o gerti vyną
Juk net ir tie, kurie skanduodami klimato gelbėjimo šūkius žygiuoja judėjimo priešakyje, neskuba atsisakyti civilizacinių patogumų bei laisvių.
Kaip atskleidė žurnalistinis tyrimas, praėjusiais metais būtent žaliųjų partijos parlamentarai dažniau nei kiti Bundestago nariai rinkosi kelionę lėktuvu šalies viduje.
Tą patį galima būtų prikišti ir išlepintiems, pusę pasaulio apkeliavusiems, kasmet išmaniuosius telefonus keičiantiems penktadieninių demonstracijų „Fridays for Future“ dalyviams. Antai ideologinė vokiškų „Penktadienių ateičiai“ vadovė, 21-erių studentė Luisa Neubauer jau yra skridusi į Kanadą, Honkongą, Švediją, Angliją, Maroką, Kiniją, Indoneziją, Namibiją, Škotiją, Tanzaniją.
Tiesa, dabar ji jau „išvalė“ išdavikišką „Instagram“ paskyrą nuo šių „nuodėmingų skrydžių“ pėdsakų. Tačiau aktyvistės kritikai jau spėjo apskaičiuoti, kad savo skrydžiais žalioji studentė Luisa jau išskyrė 27 tonas CO2, o kadangi klimatui pakeliamas vieno žmogaus metinis CO2 biudžetas yra 2,3 tonos, tai likusius 12 metų ji nebeturėtų teisės nei skraidyti, nei važinėti automobiliu.
Po viešo išgėdinimo L. Neubauer „atsivertė“ ir prabilo apie galimybę visiškai uždrausti skrydžius šalies viduje.
„Mes norim, kad mus priverstų“
Draudimai ir ribojimai – neatsiejama vokiečių klimato gelbėjimo diskurso dalis. „Klimato katastrofą“ paskelbę Vokietijos miestai (o jų jau yra 49) riboja automobilių eismą, žada drausti fejerverkus, o gamtosaugos ministrė Svenja Schulze jau paskelbė uždrausianti plastikinius maišelius.
„Klimato kaita tapo mums neregėta egzistencine grėsme“, į kurią reaguoti nebepakanka vien „laisvanoriškumu ir įsipareigojimu“, – įsitikinęs Vokietijos aplinkosaugos organizacijos „Deutsche Umwelthilfe“ atstovas Markus Zipfas.
„Mes norim, kad mus priverstų“, – per visuomeninio transliuotojo ARD vakarinę žinių laidą įtaigavo žurnalistė Kristina Joachim. Nes, pasak jos, „laisvanoriškumo principu žmogus nefunkcionuoja. Jis nori, kad jį priverstų“. Kaip matyti, šalyje daugėja „pasidygėjimo laisve“, – kandžiai pakomentavo „Die Welt“.
Radikaliausi klimato gelbėtojai net ir neslepia savo polinkio draudimams, o jų kritikai jau girdi sparčiais žingsniais artėjant „ekologinę diktatūrą“. Kaip bežiūrėtum, draudimų reikalavimą sunku suderinti su liberalios, laisve grindžiamos visuomenės principais.
Skandalas! Vokiečių katė ir egiptietis palieka vienodą ekologinį pėdsaką
Idėjų, kur ir ką galima būtų drausti ar riboti, vokiečių kairiojoje spaudoje netrūksta. Antai Katharina Schwirkus dienraštyje „Neues Deutschaland“ (iki 1989 m. – Vieningosios Socialistinės Vokietijos partijos (SED) organas, dabar – kairuoliškai „Die Linke“ artimas leidinys) ragina vokiečius atsisakyti keturkojų globotinių. Mat juos vokiečiai visokeriopai lepina, aukščiausios kokybės mėsa maitina, pas veterinarus ir net fizioterapeutus vežioja, o dėl to naminiai gyvūnai ilgai gyvena, taip daugindami planetoje anglies dioksido kiekį.
Autorė apskaičiavo, kad ekologinis vokiškos katės pėdsakas yra vidutiniškai toks pats kaip egiptiečio, todėl „kas nori pasitarnauti klimatui, turėtų nelaikyti nei šuns, nei katės“, – į gyvūnų mylėtojų sąžinę apeliuoja klimato gynėja.
Tikras klimato gelbėjimo aktyvistas, suprantama, privalo būti vegetaras, o dar geriau – žaliavalgis. Tačiau planetai geriausiai pasitarnausime, negimdydami vaikų, – tai kur kas efektyviau nei atsisakyti automobilio, skrydžių ar mėsos. Antinatalistų judėjimo pasekėjų ir propaguotojų Vokietijoje netrūksta.
Savo nuostatas jie grindžia Švedijos Lundo univeriteto tyrimais, skelbiančiais, jog atsisakydami palikuonio, sutaupysim planetai 58,6 tonas CO2, – tokia yra vidutiniška vieno išsivysčiusios šalies gyventojo CO2 emisija.
Vadovaudamiesi šia logika, klimato gelbėtojai turėtų būti didžiausi imigracijos iš neturtingų šalių priešininkai, nes atvykėlio iš Užsachario ekologinė pėda Vokietijoje automatiškai padidėja mažiausiai kelis kartus.
Tačiau – dar vienas paradoksas – žalieji klimato gynėjai yra didžiausi atvirų sienų šalininkai. Klimato aktyvistų kritikai neužmiršta prikišti jiems ir kito prieštaringumo: nenoro kalbėti apie demografinio sprogimo Afrikoje pasekmes planetai.
Tik pelė, besišlapinanti drambliui ant kojos...
Dalis aukščiau suminėtų klimato gelbėjimo idėjų primena realybės satyrą. Kur kas rimtesnių pasekmių turės politiniai sprendimai, daromi šalies energetikos ir automobilių pramonės srityse. Vienas iš perspėjančių balsų – verslininkė Natalie Mekelburger.
„Mane labai neramina pramonės politikos požiūriu griovėjiška Vokietijos ir Europos klimato politika. Medijos ir pilietinė visuomenė taip paveikė politiką ir pramonę, kad jos visiškai pametė rinkos ekonomikos kompasą“, – rašė ji didžiulio dėmesio sulaukusiame kritiniame komentare dienraščiui „Die Welt“.
Juo apmaudžiau, kad šalies konkurencingumui kenkiančios priemonės „tėra tik lašas ant karšto akmens“, nes Vokietija su savo 2,2 procentais bendros pasaulinės anglies dioksido emisijos nelabai gali paveikti klimato kaitą, – primena N. Mekelburger.
Anot straipsnio pradžioje cituoto evoliucijos biologo J. Reichholfo, „Vokietijai išnykus, pasaulis to net nepastebėtų“. Arba, kaip šmaikščiai pastebėjo mokslo žurnalistas, nuo 1980-ųjų rašantis energetikos klausimais, Heinzas Horeisas, Vokietija primena pelę, besišlapinančią drambliui ant kojos, o tas dramblys – tai Kinija, didžiausia šiltnamio efektą sukeliančių dujų gamintoja.
Vokietijos vyriausybei, atsisakiusiai atominių elektrinių, o dabar iki 2038 m. planuojančiai išjungti ir visas akmens anglimi kūrenamas jėgaines (klimato aktyvistai reikalauja tai padaryti iki 2030 m., o geriausiai – tuoj pat), H. Horeisas pateikia keletą skaičių: 2017 m. pasaulio angliakasiai iškasė 7,7 milijardus tonų anglies. Tūkstantmečio pradžioje būta tik 3,6 mlrd. tonų; dabar tiek iškasama vien Kinijos šachtose. Akmens anglimi kūrenamos apie 3 000 šalies elektrinių. Nuo 1990 m. elektros gamyba Kinijoje išaugo daugiau nei dešimt kartų.
„Tad akivaizdu: ar Vokietijos valdžia, kaip planuojama, atsisakys akmens anglies ar ne, klimatui visiškai nesvarbu. Kitaip nei šalies ekonomikai. Mums teks už tai brangiai užmokėti“, – daro išvadą H. Horeisas.
„Klimato kaitos tikintieji“ ir „klimato eretikai“
Kaip galėjo nutikti, kad ėmus svarstyti klimato kaitos klausimą, Vokietijoje dažnai „išjungiamas“ kritinis mąstymas? Vieną iš galimų atsakymų pateikia teologijos profesorius Ralfas Frischas, evangeliniame portale „Zeitzeichen“ perspėjantis dėl Vokietijoje plintančios klimato isterijos, kuomet kiekvienas kritinis klausimas šia tema „klimato kaitos tikinčiųjų“ interpretuojamas kaip „klimato erezija“.
Pasak R. Frischo, Vokietijos visuomenę yra apėmęs „negandos laukimo sukeltas fanatizmas“, ir ta būsena turi „problemiškų religinių bruožų“. Jį „pykdo“ toks nekritiškas, „šventai rimtas“ vokiečių pasidavimas klimato ikona tapusios Gretos Thunberg „klimato apokalipsės vizijoms“.
Teologijos profesorių stebina, kaip sekuliarioje demokratinėje visuomenėje gali suvešėti idėja, aukštesnės pasaulio gelbėjimo misijos vardan leidžianti aukoti liberalią demokratiją. Ir jį tiesiog „šiurpina“ Vokietijoje įsigalintis „totalitaristinis“ „pasirengimas vadovautis viskas arba nieko logika“.
Užuot darius „karštakošiškus radikalius sprendimus“, būtina pirma blaiviai ir kritiškai diskutuoti, nebijant būti apkaltintam „ekologine erezija“. Reikia klausimą „nueschatologinti, norint aiškiau matyti ir atitinkamai galvoti bei veikti“, – įsitikinęs teologas.
Tačiau to pasiekti nepavyks, nesulaužius dabar galiojančio tabu: „tabu, atmetančio išmintingą, būtiną ir prasmingą kritiką, nukreiptą į vyraujančią klimato gynimo semantiką bei klimato isteriją“.