Štai dešimt seniausių istorijų apie paslaptingas mirtis ir dingimus, kurie istorikams vis dar neleidžia nurimti.
D. B. Cooperio dingimas
D. B. Cooperis – tai populiarus iš Portlando į Sietlą skridusį lėktuvą „Boeing 727“ užgrobusio žmogaus pseudonimas, mat tikroji jo tapatybė nėra žinoma. Incidentas įvyko 1971 metų lapkričio 24 dieną. Vyras į lėktuvą pateko su bilietu, ant kurio buvo užrašyta Dano Cooperio pavardė, vėliau telegrafo klaidingai perduota kaip D. B. Cooperis. Netrukus po lėktuvo pakilimo, vyras pranešė skrydžio palydovei turintis bombą ir parodė savo portfelyje daiktą, labai primenantį bombą.
Tada užgrobėjas įsakė lėktuvo pilotams leistis Sietlo Takomos oro uoste. Čia jis surinko 200 tūkst. dolerių išpirką ir pasiėmė parašiutą, o tada nurodė lėktuvui vėl pakilti. Maždaug 10 tūkst. pėdų (apie 3 tūkst. metrų) aukštyje, virš šiaurės vakarinės Ramiojo vandenyno dalies, pagrobėjas parašiutu iššoko iš lėktuvo nuo užpakalinių jo laiptų su išpirkos pinigais. Po šuolio niekas D. B. Cooperio daugiau nebematė.
Nepaisant Federalinio tyrimų biuro vykdytų intensyvių gaudynių, pagrobėjo tapatybė ar buvimo vieta niekada nebuvo nustatyta. Tyrėjai mano, kad šuolis iš orlaivio jam greičiausiai buvo pražūtingas. Vis dėlto teorijos ir spėlionės apie tikrąją to žmogaus tapatybę ir dabartinę buvimo vietą kurpiamos iki šiol.
2016 metais dokumentinio filmo, rodyto per „History Channel“, prodiuseriai tvirtino nustatę D. B. Cooperio tapatybę. Jie teigia, kad šis vyras yra 72 metų buvęs karo veteranas, šiuo metu gyvenantis Floridoje.
Laivas „Mary Celeste“
Amerikiečių prekybinis laivas „Mary Celeste“ buvo rastas dreifuojantis jūroje 1872 metų gruodžio 5 dieną, maždaug už 640 kilometrų į rytus nuo Portugalijai priklausančių Azorų salų, Atlanto vandenyno rytinėje dalyje. Kai jį aptiko Kanados laivas, „Mary Celeste“ buvo beveik visas krovinys (statinės su pramoniniu spiritu), taip pat pakankamai maisto ir vandens dar keliems mėnesiams. Laive nebuvo tik vienos gelbėjimosi valties, nei vieno įgulos nario, nors jiems priklausantys daiktai rasti kaujutėse.
Laivas „Mary Celeste“ išplaukė iš Niujorko maždaug prieš mėnesį iki tos dienos, kai buvo pastebėtas. Į Genują Italijoje juo išplaukė dešimt žmonių: septyni įgulos nariai, taip pat laivo kapitonas su žmona ir dvejų metų dukrele. Deja, jokių žinių apie kurį nors asmenį iki šiol nėra.
1884 metais, likus keleriems metams iki pirmojo detektyvo apie Shrelocką Holmesą pasirodymo, seras Arthuras Conanas Daoyle’is išspausdino pramanytą „Marie Celeste“ laivo nelaimę išgyvenusio žmogaus pasakojimą pirmuoju asmeniu.
A. C. Doyle'io pasakojime įgulą išžudo kerštingas serijinis žudikas, buvęs tarp įgulos narių. Ši istorija išgarsėjo labiau nei pirminė originali versija ir keliuose laikraščiuose (tarp jų „Boston Herald“) buvo pateikta kaip tikras pasakojimas, teigiama 1913 metais žurnalo „The Strand“ pranešime.
Keli mokslininkai spėliojo, kad iš tikrųjų laivą „Mary Celeste“ įgula paliko baimindamasi, jog iš gabenamų statinių galbūt prasiskverbę alkoholio garai galėjo sukelti sprogimą. Kiti mano, kad laivą galėjo užpulti Maroko piratai, kurie išgabeno jame buvusius žmonės, tačiau krovinį paliko.
2007 metais dokumentinių filmų kūrėja Anne MacGregor pateikė versiją, kad laivą įgula paliko kilus audrai, nes kapitonui pasirodė, kad krantą galima pasiekti tik gelbėjimosi valtimi. Pastaroji jūroje pasimetė, o likimo paliktas laivas „Mary Celeste“ audrą atlaikė.
Mallory ir Irvine’as Evereste
1924 metų birželio 4 dieną britų alpinistai George’as Mallory ir Andrew Irvine’as pajudėjo iš bazės Šiaurės perėjoje Evereste. Jie norėjo tapti pirmaisiais aukščiausios pasaulio kalno viršūnės užkariautojais. Po keturių dienų juos matė kitas šios ekspedicijos narys, lipantis į to paties kalno Šiaurės rytų keterą, apie 245 metrus žemiau viršūnės. Tačiau vėliau virš keteros užėjo debesys ir minėtų dviejų alpinistų niekas nebematė.
Istorikai ir alpinistai ilgai spėliojo, kad G. Mallory ir A. Irvine’as galėjo įkopti į Everesto viršūnę, kurios aukštis siekia 8 848 metrus, tačiau nusileisdami nuo kalno žuvo. Greičiausiai tai įvyko 1924 metų birželio 9 dieną.
1933 metais aukštai kalne buvo aptiktas A. Irvine'o ledo kirtiklis. Radinys patvirtina, kad alpinistai pasiekė 8 564 metrų aukštį. 1999 metais viena ekspedicija aptiko ir G. Mallory palaikus 8 230 metrų aukštyje. Kiti alpinistai teigė maždaug toje pačioje vietoje matę ir kitą kūną – galbūt A. Irvine’o. Ir nors šie radiniai intriguoja, klausimas, ar G. Mallory ir A. Irvine’as pasiekė Everesto viršūnę prieš mirtį, ir šiandien lieka diskusijų objektu.
Paskutinis Amelios Earhart skrydis
Kai amerikiečių pilotė Amelia Earhart pakilo skrydžiui, norėdama tapti pirmąja visą pasaulį apskriejusia moterimi, ji jau buvo spėjusi tapti viena garsiausių dailiosios lyties atstovių planetoje. Prieš penkerius metų, 1932-ųjų gegužę, ji pirmoji iš moterų nesustodama viena perskrido Atlanto vandenyną. 1935 metais A. Earhart pirmą kartą viena nuskrido nuo Honolulu Havajuose iki Ouklando Kalifornijoje. Tad 1937 metų liepą pasaulis stebėjo, kaip A. Earhart ir jos šturmanas Fredas Noonanas pakilo skrydžiui aplink pasaulį ir netrukus dingo virš Ramiojo vandenyno.
A. Earhart ir F. Noonanas pakilo liepos 2 dieną iš Lajė Papua Naujojoje Gvinėjoje ir patraukė į Haulando salą, kuri turėjo tapti degalų papildymo stotele, esančia už 4 110 kilometrų. Kai jie artėjo prie to, ką manė esant Haulando sala, A. Earhart turėjo užmegzti ryšį su JAV pakrančių apsaugos laivu, tačiau paskutinis jos radijo ryšys rodė, kad pilotė nesugebėjo rasti arba laivo, arba salos.
JAV pakrančių apsaugos laivas tuojau pat pradėjo paiešką. Prie jo netrukus prisijungė JAV karinio jūrų laivyno laivai, tačiau jokių dingusio lėktuvo liekanų rasti nepavyko ir po dviejų savaičių iki tol didžiausia ir brangiausia JAV istorijoje paieška oficialiai buvo nutraukta.
Vis dėlto istorijos tyrinėtojai niekada nesiliovė ieškoję A. Earhart. Vienas naujausių mėginimų išsiaiškinti, kas nutiko garsiajai Amerikos pilotei, – povandeninių robotų ekspedicija netoli Nikimaroro atolo (sala Kiribačio regione). Naršant vandenis buvo ieškodami pėdsakų, galinčių nuvesti prie dingusio orlaivio duženų.
Galapagų baronienė
Eloise Wehrborn de Wagner-Bosquet, dar žinoma kaip Galapagų baronienė, buvo jauna moteris iš Austrijos, dingusi 1935 metais atokioje Floreanos saloje Galapagų salyne, rytinėje Ramiojo vandenyno dalyje.
Floreana tapo žinoma Vokietijoje po to, kai ją 1929 metais „kolonizavo“ vokiečių pora Friedrichas Ritteris ir Dore Strauch, primityviai gyvenę iš uolų ir plukdomos miško medžiagos pastatytame name. Jų istorija priviliojo į Floreaną ir daugiau vokiečių šeimų, trokštančių, kaip patys įsivaizdavo, utopinio gyvenimo būdo.
1933 metais į Floreaną kartu su dviem jaunais meilužiais vokiečiais Robertu Philippsonu bei Rudolfu Lorenzu atvyko ir baronienė. Draugiją dar lydėjo patarnautojas iš Ekvadoro. Pasistačiusi saloje namą ji paskelbė planuojanti statyti čia prabangų viešbutį, tuo pačiu pasiųsdama žinią apie spalvingą paprastų Floreanos kolonistų gyvenimą.
1934 metų kovo 27 dieną baronienė ir jos meilužis R. Philippsonas dingo.
Kitas vokiečių kolonistas tvirtino, kad jiedu įlipo į praplaukiančią jachtą, traukusią į Taitį, nors neužfiksuota jokių duomenų, kad tuo metu Galapagus būtų aplankiusi tokia jachta. Dar po kelių dienų Floreaną paskubomis paliko antrasis baronienės meilužis R. Lorenzas. Jis išplaukė laivu kartu su norvegų žveju į Pietų Ameriką. Mumijomis virtę jų kūnai buvo rasti po kelių mėnesių saloje, kurioje nebuvo vandens.
Tyrėjai spėja, kad R. Lorenzas nužudė baronienę ir R. Philipsoną, o kiti kolonistai padėjo jam nuslėpti šias žmogžudystes, tačiau Galapagų baronienės dingimas taip niekada iki galo ir nebuvo išaiškintas.
Pietų ašigalio nunuodijimas
2000 metų gegužės 12 dieną, artėjant tamsios Antarkties žiemos viduriui, Australijos astrofizikas vardu Rodney Marksas mirė nuo staigios paslaptingos ligos. Tai įvyko geografiniame Pietų ašigalyje esančioje Amundseno-Skoto stotyje, kurioje įsikūrusi amerikiečių mokslininkų bazė.
Kadangi skrydžiai į Pietų ašigalį žiemą yra pavojingi, jo kūnas buvo laikomas užšaldytas iki pavasario, kuriam atėjus R. Markso palaikai buvo išskraidinti į Naujają Zelandiją. Atlikus skrodimą paaiškėjo, kad vyras mirė apsinuodijęs metanoliu, kurį greičiausiai nurijo pats to nežinodamas.
Atlikusi tyrimą ir apklausus 49 Amusendo-Skoto stotyje kartu su R. Marksu žiemojusius žmones, Naujosios Zelandijos policija atmetė tiek savižudybės versiją, tiek paaiškinimą, kad velionis galėjo nusinuodyti atsitiktinai.
2008 metais Naujosios Zelandijos koroneris nusprendė, kad jokių tyčinį nusikaltimą įrodančių faktų nėra. Vis dėlto su R. Markso nunuodijimu susijusios aplinkybės nebuvo išaiškintos, o ši byla kai kurių žiniasklaidos priemonių buvo praminta pirmąja žmogžudyste Pietų ašigalyje.
19 eskadrilės dingimas
19 eskadrilė – tai penkių JAV karinėms jūrų pajėgoms priklausiusių karo lėktuvų „Grumman TBF Avenger“ grupė, 1945 metų gruodį vidurį šviesios dienos be jokio pėdsako dingusi netoli Floridos krantų. Šis keistas incidentas buvo vienas iš pirmųjų įvykių, paskatinusių Bermudų trikampio legendos atsiradimą.
Penkių orlaivių ekipažus sudarė 14 asmenų. Paslaptis gaubia ne tik jų, bet ir dar 13 nuo vandens kylančios skraidyklės įgulos narių likimą. Pastarieji vykdė netikėtai dingusių 19 eskadrilei priklausiusių torpednešių paiešką. Nutrūkus ryšiui su abiem ekipažais, jokių orlaivių nuolaužų ar pilotų kūnų rasti nepavyko.
19 eskadrilės dingimas davė peno Bermudų trikampio mistifikavimui. Tai sritis, įsiterpusi tarp Floridos, Puerto Riko ir Bermudų salų. Su šia vieta siejama ypač daug neišaiškintų orlaivių ir lėktuvų dingimo faktų. Vis dėlto JAV pakrantės apsaugos atstovai konstatuoja, kad netoli Bermudų užfiksuojamų katastrofų skaičius tikrai nėra išskirtinis.
Kad ir kaip būtų, būtent 19 eskadrilės dingimas tapo pirmąja paslaptingojo Bermudų trikampio istorija. Ji neretai siejama su antgamtiniais reiškiniais arba NSO buvimo įrodymais. Pavyzdžiui, 1977 metais pasirodžiusios Steveno Spielbergo mokslinės fantastikos „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“ (Close Encounters of the Third Kind) pradinėse scenose rodoma, kaip 19 eskadrilė atrandama Meksikos dykumoje, o filmo pabaigoje visi orlaivių įgulų nariai ateivių kosminiu laivu grįžta į Žemę.
Paslaptingoji Wallace byla
1931 metais Liverpulyje, Jungtinėje Karalystėje, įvykdyta namų šeimininkės Julios Wallace žmogžudystė užminė mįslę nusikaltimų tyrėjams ir ne vieną dešimtmetį kurstė kriminalinių istorijų kūrėjų vaizduotę. J. Wallace sutuoktinis, draudimo agentas, vardu Williamas, buvo iškviestas apsilankyti tam tikroje vietoje ir, manydamas, kad tai susiję su kokiu nors sandėriu, išvyko nurodytu adresu. Susitikimas turėjo įvykti 1931 metų sausio 21 dieną. Deja, nurodytas adresas, kaip paaiškėjo, buvo neegzistuojantis, tad W. Wallace‘as grįžo namo. Svetainėje jis rado žiauriai nužudytą žmoną.
Iš pradžių dėl žmonos nužudymo buvo nuteistas pats W. Wallace‘as, tačiau kiek vėliau kaltinimus apeliacinis teismas panaikino. Taip vyras išvengė mirties bausmės pakariant. Istorijos tyrinėtojai vėliau laikėsi nuomonės, kad žmogžudystę įvykdė vienas iš W. Wallace‘o bendradarbių, kuriam teko atsisveikinti su tarnyba, kai W. Wallace‘as apkaltino jį neleistinu pinigų eikvojimu.
Gerokai vėliau, net 2013 metais, Didžiosios Britanijos detektyvų autorė Phyllis Dorothy James, nagrinėjusi šį atvejį kaip tinkamą medžiagą savo pačios knygoms, laikraštyje „The Sunday Times“ paskelbė, kad vargšę J. Wallace, jos nuomone, visgi nužudė jos pačios vyras, o kažkieno papokštavimas su melagingu kvietimu į susitikimą tą patį vakarą buvo tiesiog sutapimas.
„Taman Shud“ byla
Didžiausia paslaptimi gaubiama Australijoje įvykusi mirtis yra žinoma bylos „Taman Shud“ pavadinimu. Tai persų kalbos žodžiai iš raštelio, rasto mirusio vyro kišenėje. Vyro lavonas buvo aptiktas 1948 metų gruodį į pietus nuo Adelaidės miesto esančiame paplūdimyje.
Vyras neturėjo jokių identifikuoti jo tapatybę leidžiančių daiktų – tik traukinio bilietą, šukas, keletą cigarečių ir skiautę, ant kurios buvo užrašyta „Taman Shud“. Išvertus iš persų kalbos šie žodžiai reiškia „pabaiga“. Popieriaus skiautė buvo išplėšta iš reto Omaro Chajamo „Rubajatų“ leidimo.
„Taman Shud“ – tai paskutiniai tos knygos žodžiai.
Mistikos padaugėjo, kai mirties priežastį tyręs patologas atliko skrodimą ir pareiškė įtarimų dėl galimo vyro nunuodijimo. Kiek vėliau policija rado poezijos knygos kopiją, nuo kurios vieno puslapio buvo nuplėšta skiautė su žodžiais „Taman Shud“, o kiti puslapiai primarginti iš pažiūros užšifruotais ranka įrašytų raidžių kodais. Knygoje taip pat buvo įrašytas telefono numeris, kuriuo paskambinę policininkai susisiekė su moterimi iš Australijos.
Moteris tvirtino mirusiojo nepažįstanti, tačiau prisipažino, kad minėtoji knyga kadaise priklausė jai, bet vėliau pati kažkam ją paskolino.
2009 metais Adelaidės universiteto elektronikos ir inžinerijos mokyklos profesorius Derekas Abbottas pateikė hipotezę, kad knygoje įrašytos užkoduotos raidės gali būti pranešimas, užšifruotas taikant šnipų dažnai naudotą metodą, pagrįsta kokios nors knygos (šiuo atveju O. Chajamo „Rubajatų“) tekstu.
Toks išaiškinimas patvirtino spėjimą, kad mirtis, dėl kurios kilo „Taman Shud“ byla, gali būti susijusi su Australijoje veikusia užsienio šnipų grupuote. Kad ir kaip būtų, mirusio vyro tapatybė iki šiol nenustatyta.
Diatlovo grupės žūtis
1959 metų vasarį šiaurinėje Uralo kalnų dalyje, Rusijoje, buvo aptikta apleista slidžių žygio dalyvių stovyklavietė. Devynių žygeivių paieškos buvo pradėtos, kai jų jau kurį laiką buvo imta pasigesti, o tuščia stovyklavietė aptikta praėjus net kelioms savaitėms po dingimo. Palapinė buvo perplėšta pusiau. Iš visko sprendžiant, tai buvo padaryta iš vidaus. Į ją buvo sukrauti batai ir kiti žygeiviams priklausę daiktai. Ant sniego buvo matyti tolyn nuo palapinės vedančios kojinėmis apmautų arba basų kojų pėdos.
Tų pačių metų gegužę, kai nutirpo sniegas, galop buvo rasti ir visų devynių žygio dalyvių kūnai.
Mirtis daugelį ištiko nuo hipotermijos (drastiško organizmo temperatūros sumažėjimo), tačiau dviems buvo skilusios kaukolės, dviems – sulaužyti šonkauliai, o vienam trūko liežuvio.
Šis incidentas pagarsėjo kaip Diatlovo grupės žūtis (Igoris Diatlovas – ekspedicijos vadovas).
Daugelis žygeivių buvo Rusijos Sverdlovsko srities Jekaterinburgo universiteto studentai arba buvę šios švietimo institucijos auklėtiniai.
Nors įvykio tyrimo ataskaitoje nurodoma, kad žūties priežastis – gamtos jėgos, veikiausiai, sniego griūtis, vis dėlto toks paaiškinimas skamba neįtikinamai. Spėjama, kad žygeivių grupę galėjo užputi laukiniai žvėrys arba ištikti panikos priepuolis pasigirdus žemo dažnio garsams. Kartais ši žūtis siejama ir su liudijimais apie kaip tik tuo metu šioje teritorijoje pasirodžiusius NSO.