Tikėtina, kad pasikėsinimas į Donaldą Trumpą buvo atsitiktinis veiksmas, neturintis jokios reikšmingos potekstės. Tai anaiptol ne pirmas tokio tipo įvykis Jungtinių Valstijų istorijoje, ir galima konstatuoti, kad po ankstesnių pasikėsinimų – dukart į Geraldą Fordą 1975 metais arba į Ronaldą Reaganą 1981 metais – pasaulio nesupurtė krizė. Vis dėlto žudymo impulsu tampanti neapykanta, kurią išties nesunku įsivaizduoti, primena apie Amerikos politinę disfunkciją, kuri išvirsta į globalią sumaištį. Taigi, jei D. Trumpą ir jaunąjį jo bendražygį J. D. Vance’ą solidarumo banga nuneš iki Baltųjų rūmų, sulauksime dar vieno neramaus laikotarpio. Sprendžiant iš kalbos, pasakytos respublikonų suvažiavime, J. D. Vance’as pabrėžtinai palaiko D. Trumpo izoliacionistinius ketinimus, todėl Europa gali netekti saugančio NATO skėčio ir patirti skaudų smūgį dėl Jungtinių Valstijų protekcionizmo.

Kodėl investuotojų nejaudina šios grėsmės? Viena iš priežasčių yra ta, kad realioji ekonomika iki šiol puikiai prisitaikydavo prie pasaulinių neramumų. Įsismarkavus prekybos karui, Vakarų įmonės tiekimo grandines nukreipė per „alternatyviąsias“ Azijos šalis, tokias kaip Indija ir Vietnamas (dažnai užmaskuodamos, o ne nutraukdamos ryšius su Kinija). Be rusiškų dujų likusi Vokietijos ekonomika jokiu būdu ne žlugo, o prisitaikė. Tarifų daromą žalą kompensavo užsitęsęs darbo vietų kūrimo bumas Jungtinėse Valstijose ir stimulas, atsiradęs dėl milžiniško deficito. Sparčiai gausėjo inovacijos, iš kurių reikšmingiausia – generatyvinis dirbtinis intelektas.