Gruodžio 13 d. kalbėdamas Vašingtone (JAV) įsikūrusiame konservatyvios krypties politikos analizės institute „Heritage Foundation“, prezidento D. Trumpo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Johnas Boltonas nedviprasmiškai įspėjo, kad pagrindinis grobuoniškos Pekino politikos Afrikos atžvilgiu siekis – stiprinti pasaulinį Kinijos dominavimą. Tai, pasak jo, situaciją šiame žemyne gali smarkiai pabloginti.
Kinija Afrikai išleidžia daug daugiau pinigų negu kitos šalys – ir kelia kur kas mažiau sąlygų. Aiškaus reguliavimo stoka ir politinis netikrumas atgraso kitus potencialius investuotojus, tarp jų ir Jungtines Valstijas, rašo K. Calamuras.
Nešvarūs Pekino metodai
Kol kitų investuotojų praktiškai nėra, Kinija dosniai tiesia kelius, stato užtvankas ir kloja geležinkelius beveik ar visiškai nepasiekiamose Afrikos vietovėse, pasirašinėja pelningas sutartis su šalių, kurios pačios turtingos įvairiausių išteklių, vyriausybėmis ir nedaugžodžiauja apie savo teikiamų paskolų sąlygas.
Korumpuotiems Afrikos šalių lyderiams tai, žinoma, tik į naudą. Kai kurioms šalims tokie Kinijos pinigai turėjo pragaištingų padarinių. Tačiau kadangi kitų įtakingų veikėjų Afrikoje nėra, Pekinas gali čia karaliauti taip, kaip jam patinka, pastebi K. Calamuras.
„Kinija kyšininkauja, sudarinėja neskaidrius susitarimus ir strategiškai naudojasi skolos argumentu, kad galėtų Afrikos valstybes laikyti įkaitėmis, kurios pildytų Pekino norus ir reikalavimus“, – sakė J. Boltonas. Jis pridūrė, kad Kinijos investicijos ne tik yra korupcinio pobūdžio, bet ir nedera su tais aplinkos apsaugos ir etikos standartais, kurių laikosi JAV. Naujoji strategija, sakė J. Boltonas, duotų naudos tiek Amerikai, tiek Afrikos valstybėms.
Rašinio autoriaus K. Calamuro nuomone, iš J. Boltono kalbos, kurią sakydamas Kinijos veiksmus jis vadino grobuoniškais, galima numanyti, kad Afrika netrukus gali tapti dar vienu JAV ir Kinijos – šalių, kurių požiūriai per pastaruosius dvejus metus susikirto toli gražu ne vienu klausimu, – mūšio lauku.
„The Washington Post“ praėjusią savaitę rašė, esą D. Trumpo administracija planuoja pasmerkti Kiniją dėl jos vykdomos ekonominio šnipinėjimo ir kibernetinių atakų kampanijos. Turint galvoje dar ir tai, kad tarp šių dviejų valstybių vyksta vis brangiau atsieinantis prekybos karas ir kaip įtemptai JAV stebi Kinijos vykdomą karinę veiklą Pietų Kinijos jūroje, galima pagrįstai galvoti, kad šių dviejų didžiųjų pasaulio galių varžymosi poveikį pajus anaiptol ne tik Afrika.
Įklampina, paskui naudojasi
Straipsnio autorius primena, kad kritika Pekino politikos atžvilgiu – viena iš nedaugelio sričių, dėl kurių Vašingtone vieningai sutaria respublikonai ir demokratai. Kinija įsitvirtinusi JAV užsienio politikos prioritetų sąrašo viršuje, o štai Afrika užima kur kas kuklesnę poziciją. Tačiau sparčiai didėjanti Pekino įtaka šiame žemyne (Afrikoje, Džibutyje, įsikūrusi vienintelė Kinijos užjūrio karinė bazė) privertė JAV politikos formuotojus pagaliau imtis tokių veiksmų, apie kokius praėjusią savaitę kalbėjo J. Boltonas.
Anot K. Calamuro, esama ir kitokių priemonių. Spalio mėnesį D. Trumpo administracija įsteigė Tarptautinės plėtros finansų korporaciją (International Development Finance Corporation, IDFC) su 60 mlrd. dolerių suma, skirta investicijoms. Šios korporacijos tikslas – didinti JAV investicijas mažesnių pajamų Afrikos šalyse ir kitur, užtikrinant Amerikos įmonėms rizikos draudimą bei paskolas ir taip paskatinant jas investuoti. Tačiau, pasak apžvalgininko, bet kokios JAV išlaidos nublanks prieš Kinijos investicijas, kurios vien per ateinančius trejus metus, kaip planuojama, sudarys 60 mlrd. dolerių.
J. Boltonas atkreipė dėmesį į „nerimą keliantį“ Kinijos investicijų Afrikoje ir visame pasaulyje poveikį. Nemažai Kinijos komercinių interesų Afrikoje yra susiję su gamtos išteklių gavyba. Panašu, kad Kinijos politika Afrikoje – kartu su jos Azijai ir Europai skirta „Kelio ir juostos iniciatyva“ bei investicijomis Lotynų Amerikoje – neapsieina be vadinamųjų carte blanche; kitaip paaiškinti Kinijos investicijų gausą čia būtų sunku.
Kinijos dosniai dalijamos paskolos kai kurias Afrikos valstybes, kaip antai Džibutį ir Zambiją, įklampino į nebepakeliamas skolas. Pvz., Džibutis Kinijai skolingas sumą, prilygstančią maždaug 75 proc. jo bendrojo vidaus produkto, – ir tai nėra išskirtinis atvejis. Esama žinių, kad Kinija netrukus planuoja perimti Zambijos energijos sistemą, nes šalis neįstengia grąžinti Pekino jai suteiktų paskolų.
Nepritariantieji tokiai Kinijos politikai teigia, esą taip Pekinas finansuoja praktiškai niekam nereikalingus projektus, kurių ekonominė grąža – labai menka. Tarptautinės paramos vystymuisi analitikų „AidData“ duomenimis, apie 80 proc. Kinijos užsienio išlaidų nedaro jokio matomo poveikio ekonomikos augimui.
D. Trumpo administracija tikisi, kad tokio turinio argumentai padės jai pagrįsti, kodėl Jungtinės Valstijos dairosi Afrikos kryptimi.
Mąstyti kaip kinai?
Kinija – nors ir didžiausia, tačiau ne vienintelė ne iš Vakarų atėjusi veikėja Afrikoje. Rusija, kurią J. Boltonas praėjusią savaitę taip pat smerkė už bandymus „plėsti savo įtaką regione mezgant korupcinius ekonominius ryšius“, imasi kitų priemonių: siūlo karinę pagalbą mainais į teisę kasti iškasenas. Turkija irgi nesnaudžia, Afrikoje sėkmingai stiprindama diplomatinius ir prekybos ryšius, o Somalyje veikia ir turkų karinė bazė. Persijos įlankos bendradarbiavimo tarybai priklausančios arabų valstybės į žemyno infrastruktūrą yra investavusios milijardus.
Vis dėlto būtent Kinija šiuo metu yra pagrindinė Afrikos prekybos partnerė. Kaip pastebi K. Calamuras, šis virsmas sutapo su JAV ir kitų Vakarų šalių atsitraukimu.
Ketvirtadienį J. Boltonas sakė, kad Vašingtono tikslas – siekti, kad „regiono šalys pačios imtųsi atsakomybės už taikos ir saugumo užtikrinimą savo kaimynystėje“. Turint galvoje, kaip nelengva Amerikai buvo siekti šio tikslo Irake ir Afganistane, galima beveik neabejoti, kad kol Afrikos valstybės taps pakankamai stabilios, kad galėtų pritraukti užsienio investicijų, praeis nemažai laiko. Būtent čia, apžvalgininko nuomone, galėtų padėti IDFC. Deja, ar šis paskolų ir rizikos draudimo užtikrinimu grįstas kelias bus veiksmingas, kol kas pasakyti neįmanoma, rašo straipsnio autorius.
Tai, kad Kinija neatskleidžia detalių apie projektus, kuriuos finansuoja, kiek ir kam skolina, ir dalindama paskolas nekelia sąlygų, verčia manyti, kad finansavimą Pekinas naudoja kaip priemonę „pririšti šalims prie savo dažnai neliberalių tikslų“. Nepamirškime, kad vienos labiausiai pasaulyje korumpuotų vyriausybių sėkmingai grobsto Kinijos skiriamas lėšas. Tuo tarpu naująja JAV strategija siekiama užtikrinti, kad visa parama, kurią regionui skirs Amerika, prisidėtų prie JAV interesų tenkinimo.
„Kinija mąsto platesniame struktūrinių laiko ribų kontekste“, – teigė J. Boltonas. Galbūt ir Amerikai, pasak K. Calamuro, jau vertėtų pasekti jos pavyzdžiu.