Nuomonių ir komentarų portale project-syndicate.org buvęs Australijos ministras pirmininkas, dabar Azijos visuomenės politikos instituto Niujorke vadovas Kevinas Ruddas rašo, kad tokie susitikimai – nekasdieniai įvykiai. Jie kuo aiškiausiai parodo, kaip Kinijos lyderiai vertina savo šalies padėtį pasaulyje, tačiau pasaulis, pasak jo, apie Kiniją iš jų sužino taip pat nemažai.
Pokyčių nuo 2014-ųjų būta daug
Paskutinįsyk tokia konferencija vyko 2014-aisiais. Ji žymėjo buvusio Kinijos vadovo Deng Xiaopingo moto „stiprybės nedemonstruok, mokėk išlaukti momento, niekada nesiimk lyderio vaidmens“ laidotuves ir pradėjo naują tarptautinio aktyvizmo erą. Iš dalies šis pokytis atspindėjo Xi Jinpino siekį centralizuoti kontrolę, Kinijos lyderių įsitikinimą, kad Amerikos galia eina silpnyn, ir jų nuostatą, kad Kinija tapo nepakeičiama pasaulinės ekonomikos veikėja.
Nuo 2014 m. Kinija išplėtojo ir konsolidavo savo karines pozicijas Pietų Kinijos jūroje. Ji sumanė pastatyti naują Šilko kelią ir netrukus šį sumanymą pavertė milijardų dolerių vertės prekybos, investicijų, infrastruktūros ir platesnės aprėpties geopolitine ir geoekonomine iniciatyva, kurioje dabar dalyvauja 73 skirtingos Eurazijos, Afrikos ir kitų regionų šalys. Dar Kinija subūrė didžiąją dalį išsivysčiusio pasaulio prisijungti prie pirmojo stambaus ne Breton Vudso sistemos daugiašalio plėtros banko – Azijos infrastruktūros investicijų banko.
Be to, Kinija ėmėsi diplomatinių iniciatyvų už savo tiesioginių strateginių interesų zonos Rytų Azijoje ir aktyviai įsitraukė į tokias iniciatyvas kaip 2015 m. Irano branduolinis susitarimas. Ji įsirengė karines jūrų bazes Šri Lankoje, Pakistane ir Džibutyje ir kartu su Rusija dalyvavo jūrų karinėse pratybose tokiuose jai tolimuose vandenyse kaip Viduržemio ir Baltijos jūros. Kovo mėnesį Kinija įsteigė savą tarptautinę plėtros agentūrą.
Su Vakarais – ne pakeliui
Tai, kad Kinijoje suformuluota darni didelės apimties strategija (visai nesvarbu, ar Vakarai nuspręs ją tokia pripažinti, ar ne), dar ne viskas, kas pasikeitė nuo 2014-ųjų. Antai dabar kur kas daugiau dėmesio negu anksčiau skiriama Komunistų partijos vaidmeniui. Xi Jinpingas, nepatenkintas tuo, kad partija per daug pasyviai dalyvauja esminiuose šalies politiniuose debatuose, sustiprino partinę įtaką valstybės institucijose ir politinę ideologiją iškėlė aukščiau technokratinio valdymo. Jis yra tvirtai apsisprendęs laikytis kitokios krypties negu vakarietiškoji, nelaukti Francio Fukuyamos „istorijos pabaigos“, pasiekiančios kulminaciją visuotinio liberaldemokratinio kapitalizmo triumfo pavidalu, ir ilgam išsaugoti leninistinę valstybę.
Šis požiūris, dar žinomas kaip „Xi Jinpingo mintis“, dabar skverbiasi ir į Kinijos užsienio politikos sferą. Praėjusį mėnesį vykusioje užsienio politikos konferencijoje buvo galima ypač aiškiai suprasti: Xi Jinpingas laikosi pozicijos, kad egzistuoja akivaizdūs nekintami istorijos dėsniai, tiek preskriptyvūs, tiek deskriptyvūs. Jei visa tai skamba taip, tarsi būtų senokai atgyvenęs dialektinis materializmas, tai tik todėl, kad būtent taip ir yra, teigia autorius. Marksistinę-leninistinę tradiciją Xi Jinpingas priima kaip sau artimiausią pasaulėžiūros sistemą.
Atsižvelgiant į tai, kaip dialektinė materialistinė pasaulėžiūra pabrėžia geležinius politinio ir ekonominio vystymosi dėsnius, reikia suprasti, kad viskas pasaulyje vyksta neatsitiktinai. Taigi Xi Jinpingo požiūriu, jeigu Karlo Marxo analitinė sistema būtų pritaikyta dabartiniu laikotarpiu, būtų aišku, kad visuotinė tvarka yra atsidūrusi posūkio taške: taip jau atsitiko, kad santykinis Vakarų nuosmukis sutapo su atsitiktinai susiklosčiusiomis nacionalinėmis ir tarptautinėmis aplinkybėmis, dėl kurių Kinija gali žengti pirmyn. Kaip sakė Xi Jinpingas, „pasaulyje vykstant ypatingos svarbos precedento neturintiems šio amžiaus pokyčiams, Kinija išgyveno sėkmingiausią vystymosi laikotarpį nuo pat moderniųjų laikų“. Žinoma, Kinijos laukia didelės kliūtys. Tačiau Xi Jinpingo įsitikinimu, kliūtys, su kuriomis bus lemta susidurti JAV ir Vakarams, dar didesnės.
Kokios įtakos tokia pasaulėžiūra turės Kinijos užsienio politikai, galima tik spėlioti. Tačiau tai, kaip vienpartinės valstybės, ypač – marksistinės, pasirenka „suvokti“ realybę, reiškia labai daug: tai rodo, kaip konkreti sistema kalba pati su savimi. Xi Jinpingo žinutė Kinijos užsienio politikos elitui – labai konkreti.
Stiprina partijos įtaką
Galima sakyti, kad Centrinė konferencija buvo priemonė paraginti šalies tarptautinės politikos institucijas ir personalą priimti Xi Jinpingo darbotvarkę. Panašu, kad dabar Xi Jinpingo taikiklyje – užsienio reikalų ministerija. Nerimas, kurį jam akivaizdžiai kelia abejingas šios ministerijos požiūris į politikos atnaujinimą, turi ir stiprų ideologinį prieskonį. Kinijos diplomatams nurodyta šiukštu nepamiršti, kad jie yra pirmieji ir svarbiausieji „partiniai kadrai“, o tai savo ruožtu leidžia manyti, kad Xi Jinpingas veikiausiai sieks sustiprinti savo užsienio politikos aparato aktyvizmą, idant jo pasaulinė vizija galėtų skleistis visu pajėgumu.
Didžiausias pokytis, išryškėjęs praėjusio mėnesio konferencijoje, yra susijęs su pasauliniu valdymu. 2014 m. Xi Jinpingas užsiminė apie artėjančią kovą dėl būsimos tarptautinės tvarkos struktūros. Nors jis nedaugžodžiavo, daug pastangų nuo to laiko skirta trims tarpusavyje susijusioms koncepcijoms: guoji zhixu (tarptautinei tvarkai), guoji xitong (tarptautinei sistemai) ir quanqiu zhili (pasauliniam valdymui).
Žinoma, kitose kalbose šie terminai gali turėti skirtingų ir besidubliuojančių reikšmių, tačiau, kalbant plačiąja prasme, kinų kalboje terminas „tarptautinė tvarka“ reiškia Jungtinių Tautų, Breton Vudso institucijų, Didžiojo dvidešimtuko, taip pat kitų daugiašalių institucijų (kurios Kinijai priimtinos) ir Jungtinių Valstijų pasaulinių aljansų (kurie Kinijai nepriimtini) sistemos kombinaciją. Terminas „tarptautinė sistema“ žymi pirmąjį šios tarptautinės tvarkos dėmenį: sudėtingą tinklą daugiašalių institucijų, kurios veikia pagal tarptautinę sutarčių teisę ir kurių tikslas – vadovaujantis pasidalijamojo suvereniteto principu valdyti bendrus pasaulinius išteklius. Ir pagaliau „pasaulinis valdymas“ reiškia faktinį taip apibrėžtos tarptautinės sistemos veikimą.
Kalbėdamas Centrinėje konferencijoje Xi Jinpingas paragino Kiniją „imtis lyderės vaidmens įgyvendinant pasaulinio valdymo sistemos reformą, vadovaujantis sąžiningumo ir teisingumo principais“. Tai, pasak K. Ruddo, neabejotinai pats aiškiausias Kinijos ketinimų šiuo svarbiu klausimu apibendrinimas iš visų iki šiol buvusių. Pasauliui derėtų susikaupti ir pasiruošti naujai Kinijos tarptautinės politikos aktyvizmo bangai.
O ką mano likusi tarptautinė bendruomenė?
Kaip ir didžioji dalis likusios tarptautinės bendruomenės, Kinija puikiai suvokia, kokia neveiksminga daugeliu požiūrių yra dabartinė daugiašalė sistema. Taigi tai, kad Xi Jinpingas nori vadovauti įgyvendinant „pasaulinio valdymo sistemos reformą“, nėra joks atsitiktinumas. Šis jo noras puikiai dera su augančiu daugiašalių institucijų diplomatiniu aktyvizmu, kurio tikslas – perorientuoti jas taip, kad jos geriau atspindėtų tai, ką Kinija laiko savo svarbiausiais nacionaliniais interesais.
Xi Jinpingas priminė Kinijos tarptautinės politikos elitui, kad visos būsimos Kinijos užsienio politikos kryptys, įskaitant pasaulinio valdymo sistemos reformą, turi būti grindžiamos būtent šiais svarbiausiais nacionaliniais interesais. Tokiomis aplinkybėmis Kinija taip pat pageidautų ir labiau daugiapolės tarptautinės sistemos. Šitaip ji užsitikrintų, kad Jungtinių Valstijų ir Vakarų vaidmuo būtų kur kas mažiau svarbus nei dabar.
Taigi uždavinys likusiai tarptautinei bendruomenei – aiškiai įsivardyti, kokio tipo pasaulinės tvarkos jai dabar reikia. Kokią tarptautinę taisyklėmis saistomą sistemą ateityje norėtų matyti tokios institucijos kaip Europos Sąjunga, Pietryčių Azijos valstybių asociacija ar Afrikos sąjunga? Ko konkrečiai nori JAV – su Donaldu Trumpu ar be jo? Ir kaip mes visi drauge saugosime visuotines vertybes, įtvirtintas JT chartijoje, Breton Vudso sistemoje ir Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje?
Pasaulinės tvarkos ateitis – visiškoje nežinioje. Kinija jau turi pasirengusi aiškų scenarijų. Laikas ir likusiai tarptautinei bendruomenei pagalvoti apie savąjį.