Šią savaitę galutinai paaiškės, ar JAV iš tiesų pasitrauks iš branduolinio susitarimo su Iranu. Gegužės 12-ąją sukanka naujas terminas pratęsti sankcijų Iranui netaikymo režimą.
Kitos susitarimą pasirašiusios šalys – Didžioji Britanija, Kinija, Rusija, Prancūzija ir Vokietija – pasisako už susitarimo pratęsimą arba, kaip kompromisą, siūlo persiderėti dėl jo. Iranas pareiškė, kad jam pastarasis variantas netinka ir, jei JAV pasitrauks, jis branduolinę programą greitai atnaujins.
Vilniaus universiteto Tarptautinių ir politikos mokslų instituto profesorius politologas Tomas Janeliūnas interviu LRT.lt paaiškino, kas būtent kliūva JAV prezidentui Donaldui Trumpui susitarime su Iranu ir kuo siekiamas susitarimas su Šiaurės Korėja būtų kitoks.
– Iš pirmo žvilgsnio dabar egzistuojantis susitarimas su Iranu ir tas, kurio siekiama su Šiaurės Korėja, skamba taip pat. Tad koks būtų realus skirtumas tarp jų? Kodėl iš vieno JAV nori pasitraukti, o link kito eina?
– Vienijantis dalykas yra pats objektas – branduolinė programa – ir principas, kas mainais už tai. Esminė priežastis, kodėl JAV prezidento administracija nepatenkinta susitarimu su Iranu, yra tos sąlygos, kurios suteikia Iranui galimybę atnaujinti branduolinės programos kūrimą. D. Trumpas ir jo administracija labiausiai nepatenkinti, kaip patys sako, neužtikrintu Irano įpareigojimu galutinai nutraukti ir daugiau niekada nebepradėti branduolinės programos.
Taigi visos detalės, kurios susijusios su Irano susitarimu, tarsi neužkerta kelio per tam tikrą laikotarpį atnaujinti programą: jei kažkas Iranui nepatinka, jis turi galimybę per gana trumpą laiką – iš esmės 12 mėnesių – grįžti prie buvusios situacijos.
Kaip tik dėl to ši sutartis kartais vadinama ne susitarimu dėl branduolinės programos nutraukimo, bet dėl įšaldymo tam tikrų technologinių sprendimų, kurie šiuo metu Iranui neleidžia kurti branduolinio ginklo, bet palieka atviras duris grįžti prie šios programos.
Kalbant apie Šiaurės Korėją, tikėtina, kad amerikiečiai sieks tokio susitarimo, kuris galutinai nutrauktų branduolinės programos galimybę, t.y., ne tik būtų sustabdyti branduolinių medžiagų sodrinimo procesai, „įšaldytos“ laboratorijos ar bandymų centrai, bet visiškai atimta galimybė grįžti prie tų pačių programų – išvežtos technologijos, galbūt būtų nuolatinė kontrolė, ar apskritai lieka kažkokių branduolinių medžiagų ir pan.
[Visa tai tam,] kad netektų po kurio laiko gailėtis, kad tai laikinas susitarimas, tik nuperkantis kažkiek laiko kitoms šalims, bet neužkertantis kelio branduolinei programai galutinai.
– Izraelio premjeras apkaltino Iraną prieš susitarimo pasirašymą melavus, kad programos tikslai buvo vien civiliai. Bet įrodymų, kad po susitarimo pasirašymo Iranas jį pažeidinėjo ar dėl kažko melavo kaip ir nėra?
– Kol kas tiek Iranas tvirtina, kad laikėsi sutarties pilnai, tiek nėra kažkokių konkrečių įrodymų, rimto preteksto sakyti, kad tikrai buvo pažeistas kažkoks susitarimo punktas.
Galbūt vertėtų paaiškinti tos programos platesnį kontekstą: kalbama, kad Iranas tobulina savo raketų programas ir susikūrė galimybes potencialias branduolines galvutes efektyviau nunešti į taikinį, nors tai nėra labai tiesiogiai susiję su branduoline programa. Bet amerikiečiai kalba, kad Iranas vis tiek tarsi neatsisako agresyvių ketinimų ir pirmai progai pasitaikius galės grįžti prie branduolinių ginklų kūrimo, o visi kiti technologiniai sprendimai jau leis tą padaryti kuo greičiau.
Tad skirtingų interpretavimų, ar Iranas geranoriškai sustabdė savo programą, ar tikrai nebus linkęs prie jos grįžti, yra. Ir tai yra pagrindinis motyvas, dėl ko amerikiečiai skuba šią sutartį peržiūrėti.
– Jie vis dėlto būtų labiau linkę ją keisti ar išvis nutraukti?
– Yra tokia tezė, kad geriau jokios sutarties nei bloga sutartis. Amerikiečiai mano, kad tai yra bloga sutartis ir jau geriau pasitraukti visai iš jos negu toliau turėti tokią.
Kitos Vakarų šalys – Prancūzija, Vokietija, Didžioji Britanija – stengiasi įtikinti, kad geriau tokia sutartis nei visiškai jokios, nes tai automatiškai reikštų didesnę konflikto riziką ir neišvengiamą Irano grįžimą prie branduolinės programos. Aišku, kaip kompromisą jos siūlo sutartį atnaujinti, patikslinti arba sudaryti naują – jau su tokiomis sąlygomis, kurių nori amerikiečiai.
– Ši sutartis itin svarbi Izraeliui, kuris su Iranu yra seni priešai. Koks susitarimo likimas labiausiai atitiktų jo interesus?
– Izraelis nepasitenkinimą dabartine sutartimi reiškė nuo pat pradžių. Benjaminas Netanyahu aiškino, kad tai yra tuometinės JAV [valdžios] ir Vakarų šalių kapituliacija prieš Irano interesus. Izraelis įžvelgia grėsmę tame, kad Irano vyriausybė galės bet kada grįžti prie branduolinės programos, o Vakarai neturės jokių sankcijų jai nutraukti, jei susidarys tokia situacija.
Izraelis tapo savotiškai supančiotas šio susitarimo, nes negali vykdyti kažkokių vienašališkų veiksmų prieš Iraną sustabdant arba sunaikinant branduolinės programos objektus. O, iš kitos pusės, jam atrodo, kad anksčiau ar vėliau ta grėsmė grįš, tiesiog bus prarastas laikas, Iranas galbūt turės galimybę pusiau slaptai vystyti tiek raketų nešėjų, tiek galbūt kitas technologijas šalia branduolinės programos, kurios didins Izraelio pažeidžiamumą, o kartu politiškai bus sudaromas vaizdas, kad viskas gerai ir visi gražiai sugyvena.
Tad dabartiniu metu Izraelis palaiko D. Trumpo poziciją, kad sutartis yra bloga ir, jeigu jau neįmanoma pakeisti sąlygų, tai geriau nutraukti, nes tokiu atveju būtų galima spausti Iraną visomis priemonėmis.
– Grįžkime prie Šiaurės Korėjos. Ar, jūsų nuomone, įmanoma pasiekti su Šiaurės Korėja susitarimą, pagal kurį ji visiškai atsisakyti branduolinių ginklų? Nes šie ginklai, kaip dažnai pažymi analitikai, yra saugumo garantas, užtikrinantis, kad Kim Jong Uno neištiks kai kurių kitų diktatorių likimas.
– Tai iš tiesų pagrindinis klausimas – ar pavyks tą padaryti. Šiaurės Korėjos režimui, be abejo, būtinas saugumas. Jie įsivaizduoja, kad galbūt tokį susitarimą galima pasiekti, jei iš Korėjos pusiasalio bus visiškai išvesti amerikiečių kariai, t. y. sumažės tiesioginio susidūrimo pavojus.
Taip jausdamiesi šiek tiek saugesni jie galės priimti sprendimą visiškai nutraukti branduolinę programą. Taigi tas amerikiečių išvedimas iš pusiasalio galbūt yra pagrindinė sąlyga, kuri leistų kalbėti apie branduolinės programos sustabdymą.
– Net jei amerikiečiai tam pasiryžtų, tokiam jų žingsniui tikriausiai imtų prieštarauti Šiaurės Korėjos kaimynės – Japonija, Pietų Korėja.
– Taip, tai sudėtingas klausimas. Jis apima viso to regiono saugumo balansą, kuris yra susiformavęs šiuo metu. Žinoma, amerikiečių išvedimas reikštų, kad ir JAV karinės galimybės regione susitraukia, ir kad Pietų Korėja tampa labiau pažeidžiama, ir galbūt potencialiai Kinijos galia didėja visame regione.
Taigi yra daug pasekmių, kurių galbūt nelabai norėtų ir patys amerikiečiai, ir jų sąjungininkai. Bet, kaip sakoma, dideliems pokyčiams reikia netradicinių sprendimų. Ir galbūt prie tokio kompromiso ir būtų galima prieiti.