Savo istorija jis pasidalino tik įkopęs į devintąją dešimtį ir gyvendamas už tūkstančių kilometrų nuo Europos. Lale‘as buvo Aušvico tatuiruotojas.
Melburno priemiestyje gyvenęs vyras, gimęs 1916 metais Slovakijos žydų šeimoje kaip Ludwigas Eisenbergas, nusprendė pasidalinti savo istorija.
„Šis vyras, tatuiruotojas iš liūdniausiai pagarsėjusios koncentracijos stovyklos, saugojo paslaptį, nes klaidingai manė, kad turėjo ką slėpti“, – sakė Heather Morris, kuri trejus metus rašė Lale‘o istoriją iki pat jo mirties 2006 metais.
Dabar ji parašė knygą „Aušvico tatuiruotojas“, joje pasakojama, kaip jis koncentracijos stovykloje tatuiravo kalinių numerius ant rankų žmonių, kurie nebuvo pasiųsti į dujų kameras.
„Dėl siaubo, kurį patyrė per beveik trejus metus, praleistus koncentracijos stovykloje, jį visą gyvenimą kankino baimė ir paranoja, – sakė H. Morris. – Man prireikė trejų metų išnarplioti visą istoriją. Turėjau užsitarnauti jo pasitikėjimą, prireikė laiko, kad jis panorėtų eiti tuo gilios savianalizės keliu, kuri yra neatsiejama jo istorijos dalis.“
Jis bijojo, kad bus palaikytas nacių kolaborantu. Manė privaląs saugoti paslaptį ir, kaip sakė pats, nešti kaltės naštą, kad apsaugotų savo šeimą. Tik po savo žmonos Gitos mirties jis atsikratė tos naštos ir papasakojo ne tik išgyvenimo, bet ir meilės istoriją.
Kalinys 32407
Lale‘as buvo nugabentas į Aušvicą – didžiausią nacių mirties stovyklą – 1942 metų balandį, tada jam buvo 26 metai.
Kai naciai atvyko į jo gimtąjį miestą, Lale‘as pasisiūlė jiems dirbti, nes tikėjosi, kad taip išgelbės savo šeimą nuo kraupios lemties. Skirtingai nuo brolių ir seserų, jis buvo bedarbis ir nevedęs, tad neturėjo, ko prarasti.
Tuo metu jis nežinojo, kokios baisybės dėjosi koncentracijos stovykloje, veikusioje Lenkijos pietvakariuose. Atvykusiam į Aušvicą, Lale‘ui buvo suteiktas kalinio numeris 32407. Kalinys 32407 turėjo dirbti, kaip ir daugelis kitų – statyti barakus besiplečiančioje stovykloje.
Valandų valandas jis praleido ant stogo, kad nepakliūtų sargybiniams po ranka ir išvengtų jų neprognozuojamos nuotaikos. Neilgai trukus, Lale‘as susirgo vidurių šiltine. Juo rūpinosi vyras, kuris jam ir ištatuiravo identifikacinį numerį. Tai buvo prancūzų akademikas, vardu Pepanas.
Pepanas ėmėsi Lale‘ą globoti ir pavertė jį savo asistentu. Jis išmokė Lale‘ą ne tik savo amato, bet ir kaip laikyti galvą paklusniai nuleistą, o burną užčiauptą.
Tuomet vieną dieną Pepanas dingo, buvo išgabentas. Lale‘as taip niekada ir nesužinojo, kas jam nutiko.
Kadangi Lale‘as mokėjo kelias kalbas – galėjo susikalbėti slovakų, vokiečių, rusų, prancūzų, vengrų ir šiek tiek lenkų kalbomis, jaunas vyras tapo pagrindiniu koncentracijos stovyklos tatuiruotoju. Jam buvo duoti visi tatuiruoti reikalingi įrankiai ir dokumentas su žodžiais „Politische Abteilung“.
Dabar Lale‘as dirbo SS politiniam sparnui. Taip pat buvo paskirtas pareigūnas, kuris jį nuolat stebėjo, o tai suteikė tam tikros apsaugos. Dirbdamas tatuiruotoju, Lale‘as gyveno kiek toliau nuo mirties nei kiti kaliniai.
Jis valgė administracijos pastate, gaudavo papildomų maisto porcijų. Miegojo vienviečiame kambaryje. Kai visi darbai būdavo atlikti arba kai nebūdavo kalinių, kuriems reikia ištatuiruoti numerius, Lale‘ui buvo suteikiama laisvo laiko.
„Jis pats savęs niekada nelaikė kolaborantu“, – sakė H. Morris.
Tai buvo labai rimtas nuogąstavimas po karo, nes daugelis kalinių, kurie dirbo SS stovyklose, buvo laikyti nacių kolaborantais.
„Jis darė tai, ką darė, kad išgyventų. Tikino, kad jam nebuvo leista rinktis vieno ar kito darbo, – sakė knygos autorė. – Jis sakė, kad ėmėsi visko, kas buvo pasiūlyta. Imiesi darbo ir esi dėkingas, nes tai reiškė, kad kitą rytą atsikelsi.“
Nepaisant visų privilegijų, egzistavo nuolatinė grėsmė, kad kitas rytas nebeišaus. „Jis dažnai matė Josefą Mengele, kuris iš naujai atvežtų kalinių rinkdavosi sau „pacientus“ ir siųsdavo juos pas Lale‘ą, – rašė H. Morris. – Daug kartu jis švilpaudamas operinę melodiją prisliūkindavo prie Lale‘o ir garsiai jį terorizuodavo: „Vieną dieną, tatuiruotojau, aš pasiimsiu tave. Vieną dieną“.
Per kitus dvejus metus Lale‘as ištatuiravo numerius šimtams tūkstančių kalinių. Jam padėjo asistentai. Šie numeriai tapo vienu iš geriausiai atpažįstamų Holokausto ir jo mirtiniausios stovyklos simbolių.
Tik Aušvico ir Birkenau bei Monovico stovyklų kaliniai buvo tatuiruojami. Kalinius tatuiruoti pradėta 1941 metų rudenį ir iki 1943 metų pavasario buvo ištatuiruoti visi kaliniai.
Iš pradžių buvo naudojamas metalinis antspaudas, kuriuo į odą buvo įspaudžiamas visas kalinio numeris, o vėliau į žaizdą buvo įtrinamas rašalas. Tačiau po to, kai šis metodas buvo pripažintas neefektyviu, SS ėmė naudoti dviejų adatų tatuiravimo mašinėlę. Ją naudojo ir Lale‘as.
Kai kaliniai atvykdavo į Aušvicą, jie buvo atrenkami arba priverstiniams darbams, arba egzekucijai. Jų galvos būdavo nuskutamos, o daiktai atimami. Žmonių drabužiai buvo pakeičiami skudurais, o tuomet jie stodavo į eilę, kad jiems būtų ištatuiruotas kalinio numeris.
Netatuiruojami buvo tik vokiečių kilmės kaliniai, kurie buvo atsiųsti „perauklėti“, bei tie, kurie iš karto keliaudavo į dujų kameras.
Tatuiravimas buvo paskutinis brutalaus „registracijos“ proceso etapas, sakė Aušvico-Birkenau memorialo ir muziejaus tyrimų centro vadovas Piotras Setkiewiczius.
„Tai buvo dar vienas iš serijos žeminančių ir nužmoginančių dalykų, kuriuos jiems teko ištverti atvykus į stovyklą. Pirma, tai buvo skausminga, o, antra, jie suprato, kad tą akimirką jie netekdavo savo vardo. Nuo tada kaliniai nebenaudojo savo vardų. Jie turėjo naudoti numerius“, – rašė H. Morris.
Kalinė 34902
1942 metų liepą Lale‘as gavo dar vieną popieriaus lapelį, ant kurio buvo parašyti penki skaitmenys – 3 4 9 0 2. Tatuiruoti vyrus yra viena, o paėmęs jaunos mergaitės ranką jis pasibaisėjo. Tuomet jis dar nebuvo tatuiruotojas, tik Pepano padėjėjas. Pepanas liepė jam daryti tai, kas liepta. Jeigu jis nebūtų to padaręs, jis būtų pasmerkęs save mirčiai.
Ta mergaitė buvo kažkuo ypatinga, tos ryškios akys. Po daugelio metų Lale‘as H. Morris papasakos, kaip tą akimirką, kai jis ištatuiravo jai ant rankos numerį, ji ištatuiravo savo numerį jo širdyje.
Jis sužinojo, kad jos vardas buvo Gita. Ji gyveno moterų stovykloje Birkenau. Lale‘o asmeninis SS sargybinis padėjo jiems susirašinėti. O vėliau jie slapta ėmė susitikinėti už jos barako.
Lale‘as mėgino ja rūpintis ir atnešdavo papildomo maisto ir net pasirūpino, kad ją perkeltų į geresnį darbą. Jis stengėsi suteikti jai vilties.
„Gita, ji turėjo daugybę abejonių, labai didelių abejonių, – sakė H. Morris. – Ji nematė ateities. Jis visuomet giliai širdyje žinojo, kad išgyvens. Jis nežinojo, kaip, bet viskas yra susiję su tuo suvokimu, kad esi kovotojas. Jis išgyveno, nes jam pasisekė, nes jis atsidūrė tinkamoje vietoje tinkamu metu ir sugebėjo pasinaudoti galimybėmis, kurios jam pasitaikė.“
Žinodamas, kad yra vienas iš laimingųjų, Lale‘as mėgino padėti kaip galima didesniam skaičiui kalinių.
Maistas Aušvice buvo valiuta ir jis naudojosi savo papildomais daviniais, kad maitintų savo buvusio barako gyventojus, Gitos draugus ir vėliau atvykusias romų šeimas. Vėliau jis pradėjo už papuošalus ir pinigus, kuriuos jam atidavė kiti kaliniai, iš šalia stovyklos gyvenusių kaimiečių pirkti daugiau maisto ir kitų būtinų dalykų.
1945 metais naciai pradėjo gabenti kalinius iš koncentracijos stovyklos, nes artėjo rusai. Gita buvo viena iš išgabenti iš Aušvico atrinktų moterų. Moteris, kurią jis pamilo, dingo. Lale‘as tik žinojo jos vardą – Gita Fuhrmannova.
Lale‘as galiausiai irgi išvyko iš stovyklos ir sugrįžo į savo gimtąjį Krompachų miestą Čekoslovakijoje. Jo sesuo Goldie taip pat išgyveno. Jo vaikystės namai dar stovėjo ir vis dar priklausė jo šeimai.
Dabar tereikėjo surasti Gitą. Ar jis drįso tikėtis, kad ją dar suras?
Pasikinkęs vežimą, jis išvyko į Bratislavą, per kurią daugelis išgyvenusiųjų grįžo namo į Čekoslovakiją. Lale‘as kelias savaites laukė geležinkelio stotyje, kol stoties vadovas patarė jam kreiptis į Raudonąjį Kryžių. Jam ten vykstant, prieš vežimą gatvėje iššoko jauna mergina. Tai buvo matytas veidas ir ta pati pora ryškių akių. Gita jį rado.
Lale‘as ir Gita susituokė 1945 metų spalį ir pasikeitė pavardę į Sokolov, kad geriau pritaptų. Lale‘as atidarė audinių parduotuvę, prekyba sekėsi gerai. Jie taip pat rinko pinigus ir siuntė į užsienį, kad paremtų judėjimą už Izraelio valstybę. Kai valdžia tai sužinojo, Lale‘as buvo įkalintas, o jo verslas nusavintas.
O tuomet savaitgaliui išleistas Lale‘as su Gita pabėgo iš Čekoslovakijos. Pirmiausia jie išvyko į Vieną, vėliau Paryžių, o galiausiai nusprendė išvykti toli nuo Europos į Sidnėjų. Kelionės metu jie susipažino su pora iš Melburno, kuri juos įtikino vykti į šį miestą ir kurti ten naują gyvenimą.
Lale‘as vėl pradėjo audinių verslą. Gita kūrė sukneles. 1961 metais jiems gimė sūnus Gary. Lale‘as ir Gita taip visą gyvenimą ir nugyveno Melburne.
Gita dar kelis kartus lankėsi Europoje. Ji mirė 2003 metais. Tačiau Lale‘as niekada į Europą nebegrįžo.
Tik artimi draugai žinojo poros istoriją.
„Susitikau su keliais jo draugais, kurie iš karto man sakė: „Ar žinote, kad jie su Gita susipažino Aušvice? Kas įsimyli koncentracijos stovykloje?“ – sakė H. Morris.
Net Gary nežinojo viso to siaubo, kurį teko patirti jo tėvams. Visą tiesą jis sužinojo tik po motinos mirties, kai horizonte pasirodė H. Morris.
Išgauti istoriją
„Ne aš susiradau idėją. Idėja surado mane“, – sako knygos autorė.
Gary ieškojo kažko, kam galėtų papasakoti savo tėvo istoriją, ir per bendrus draugus susipažino su H. Morris. Ji nėra žydė, ir būtent todėl, anot jos, tuomet 87 metų Lale‘as nusprendė jai papasakoti savo istoriją.
„Jam buvo svarbu, kad neturėjau savo „bagažo“. Jam reikėjo kažko, kas galbūt buvo naivus ir kas išklausytų jo istoriją ir priimtų ją taip, kaip jis norėjo ją papasakoti. Jam svarbiausia buvo žvelgti į tos aštuoniolikmetės merginos akis“, – sakė H. Morris.
Per kitus trejus metus H. Morris kelis kartus per savaitę susitikdavo su Lale‘u. Ir dauguma to, ką jis prisiminė, atitiko tai, ką ji pati išsiaiškino.
H. Morris parašytoje knygoje „Aušvico tatuiruotojas“ pasakojama ne tik Lale‘o ir Gitos meilės istorija, bet ir pateikiama naujos informacijos apie Holokaustą. Iš pradžių romanas turėjo virsti filmo scenarijumi. Dėl to Australijos vyriausybės filmų institucija „Film Victoria“ sutiko finansuoti tarptautinį tyrimą šiam projektui.
„Mes dirbome su tyrinėtojais iš užsienio, profesionaliais tyrinėtojais, kurie išnagrinėjo ir atrado dokumentų, nuostabių dokumentų, kurie patvirtino tai, ką jis sakė“, – sakė H. Morris.
Šie dokumentai atskleidė, kad Lale‘o tėvai buvo nužudyti Aušvice likus mėnesiui iki jo atvykimo. Lale‘as mirė 2006 metais taip ir nesužinojęs, kas nutiko jo tėvams.
Holokausto atminimo organizacijos „March of the Living Australia“ prezidentas Cedricas Geffenas sakė manąs, kad Lale‘o istorija yra nuostabi.
„Nelabai ir susimąsčiau apie tatuiruotojo tapatybę ir tai, ar jie buvo kaliniai, kuriuos naciai vertė atlikti šį nesuvokiamą darbą, – sakė jis. – Aš asmeniškai nesusimąsčiau apie daugelį klausimų, susijusių su šiuo vaidmeniu.“
C. Geffenas mano, kad ši istorija bus labai naudinga jaunosioms kartoms, kurios niekada neišgyveno tokių baisumų, pajausti ryšį su istorija.
„Labai svarbu papasakoti šią istoriją, kuri sužmogina vaidmenį, apie kuri labai mažai žmonių susimąsto, kai galvoja apie šį baisų laikotarpį, – sakė jis. – Kas buvo tas žmogus, kuriam teko sukelti tą baisų fizinį pažeminimą? Kodėl jis tai darė? Koks buvo jo gyvenimas? Kas jam nutiko?“