Seni šeimininkai paliko daug daiktų, bet ne brangenybes. Prieš išvykdami, vokiečiai į žemę užkasdavo savo šeimynines brangenybes ir pinigus tikėdamiesi, kad kada nors grįš namo. Atvykę lenkai masiškai rasdavo tokių slėptuvių.
Gandai apie tai, jog egzistuoja didžiulė slėptuvė su brangenybėmis, kilo iš lenkų saugumo tarnybos sulaikyto nacių pareigūno Herberto Klozės, kuris kažkada užėmė aukštas pareigas Silezijos teritorijoje esančio Vroclavo miesto policijoje, pasakojimų. Apklausų metu jis papasakojo, kad 1944 metų pabaigoje vietos policija padėjo miesto gyventojams centralizuotai rinkti ir slėpti brangenybes. Jas esą slėpė metalinėse skryniose. Tačiau pats H. Klozė sakė nebuvęs to liudininku ir nežinąs, kur buvo užkastos tos metalinės skrynios.
Būtent šių lobių, apie kuriuos pasakojo H. Klozė, dabar ir ieško vietos entuziastai. Kai kurie iš jų subūrė ieškotojų draugiją, kurią pavadino Žemutinės Silezijos tyrimų grupe. Jos nariai studijuoja vietos žemėlapius ir archyvinius dokumentus, užsiima speleologija ir susitinka su karo liudininkais. Jie tiki legenda, jog Valbžycho miesto apylinkėse egzistuoja slaptas tunelis, kuriame naciai paslėpė traukinį su auksu, brangakmeniais ir ginklais.
2015 metų rugpjūtį draugijos nariai Andreasas Richteris ir Piotras Koperis pareiškė, kad, panaudoję radarus, jie aptiko tą traukinį po žeme. Pasklido gandų, kad paslaptingame traukinyje gali būti „vadinamasis Klozės auksas“. Tuomet išaugo turistų srautas, tačiau traukinys taip ir nebuvo rastas.
Vėliau Valbžyche surengtos spaudos konferencijos metu Kalnakasybos ir metalurgijos akademijos profesorius Janušas Madėjus pranešė, kad mokslininkai atmetė A. Richterio ir P. Koperio „atradimą“. Vienas iš tų mokslininkų – Michalas Banašas iš Lenkijos mokslų akademijos – panaudojęs termovizorių tariamoje traukinio vietoje atrado anomalijų dirvoje. Būtent jos ir galėjo lobių ieškotojams suteikti tuščių vilčių.
Nepaisant to, kaip rašo „The New Yorker“, A. Richteris ir P. Koperis ketina artimiausiu metu išsamiau ištirti tunelio su legendomis apipintu traukiniu vietą. Be to, Kamena Gūros miesto valdžia ketina ieškoti galimų sunkvežimių su brangenybėmis „palaidojimo“ vietų.
Rezidencija A. Hitleriui?
Kaip minėtam žurnalui papasakojo tyrimų grupės prezidentas Tomašas Jurekas, tunelis su traukiniu gali būti dalis požeminio miesto. Pagrindinė jo dalis, anot jo, turėtų būti po vietine Ksionžo pilimi. Viena ilgametė vietos gyventoja papasakojo, kad Antrojo pasalinio karo metais, kai naciai buvo užėmę pilį, žmonės ėmė reguliariai girdėti iš po žemių sklindančius sprogimus, kurie truko daugiau nei metus. Sklido gandų, kad po žeme stato rezidenciją pačiam Adolfui Hitleriui.
Istorikai iš tiesų turi duomenų, kad karo metu vokiečiai statė didžiulį požeminį kompleksą Žemutinėje Silezijoje, sudarytą iš septynių dalių, kurių viena buvo įsikūrusi po Ksionžo pilimi. Šis projektas buvo vadintas „Riese“, vokiškai šis žodis reiškia „milžinas“. Labai tikėtina, kad tuomet planuota sukurti didžiulį bunkerį nacių elitui. Vokiečių istorikas Franzas Seidleris mano, kad jame būtų galėję pasislėpti iki 27 tūkst. žmonių. Tačiau tai nėra iki galo aišku, nes projekto dokumentų neišliko. Naciai veikiausiai juos sunaikino, kad šie nepatektų į sovietų rankas.
Antra, reikia sulyginti prieškarinius ir pokarinius žemėlapius ir atrasti, kur atsirado naujų upelių. Vanduo galėjo prasiskverbti pro akmenis, kuriais buvo užversti įėjimai į tunelius.
Be tradicinių vietos lobių ieškotojai naudoja ir gana nestandartinius paieškos metodus. Straipsnio autorius prisimena, kad vieną kartą vaikščiodamas Valbžycho apylinkėse vienas iš garsiausių nacių požeminių tunelių tyrinėtojų Kšyštofas Špakovskis demonstravo jam, kaip veikia prietaisai, kurie jam padeda ieškoti tunelių ir aukso. Jie priminė antenas, kurios judėjo ir rodė tam tikrus taškus žemėje.
Jos buvo panašios į virbules, kurios naudojamos ir ieškant vandens.
Lobių paieška susijusi su daugybe sunkumų. Norint pradėti kasinėjimus, reikia gauti žemės savininko leidimą. Taip pat būtina laikytis įstatymų, kuris įpareigoja deklaruoti radinius (Lenkijoje lobį radęs žmogus gali pasilikti tik dešimtadalį jo vertės, o visa kita atitenka valstybei).
Be to, tai daug nervų kainuojantis procesas, nes labai dažnai lobių ieškotojai niekuo nepasitiki, net ir savo bendražygiais. Jiems nuolat atrodo, kad juos kažkas seka. O kai kas net prisipažįsta, kad bijo dėl savo bendražygių gyvybės. Baimę lobių ieškotojams kelia ne tik pavydas, bet ir legenda apie tunelių „saugotojus“. Daugelis tiki, kad egzistuoja slaptas agentų tinklas, kuriam priklauso buvę naciai ir jų pasekėjai, ir toliau prižiūrintys paslėptas vertybes. Po karo Žemutinėje Silezijoje iš tiesų liko nedaug etninių vokiečių, ir būtent tarp jų galėjo būti tų „saugotojų“.
Dėmesio nukreipimas nuo kažko didesnio
Net jei lobių ieškotojai ir prisikas prie „Milžino“ komplekso, ten gali ir nebūti jokių taip ilgai lauktų brangenybių. Vienas koncentracijos stovykloje išgyvenęs kalinys pasakojo, kad, prieš palikdami šias teritorijas, vokiečiai ardė tunelius ir iš jų vežė viską, ką galėjo. Be to, kaip žurnalui pasakojo vienas darbininkas, kuris lobių ieškotojams kasė žemę, kelios skrynios iš požemių (kurios neabejotinai priklausė naciams) buvo tuščios. Tikėtina, kad jas ištuštino sovietiniai kariai.
Nepaisant galimo legendos apie „nacių auksą“ paneigimo, Žemutinės Silezijos gyventojai simpatizuoja lobių ieškotojams. Joana Lamparska, knygų apie vietos lobių ieškotojus autorė, žurnalui „The New Yorker“ sakė: „Žmonės jiems atleis, nes jie padovanojo mums gerus prisiminimus ir azarto bei vilties jausmą“.
Tačiau yra ir tokių, kurie visą ažiotažą, susijusį su nacių lobiais, vertina neigiamai. Tokie žmonės mano, kad jis nukreipia žmonių dėmesį nuo svarbaus šios vietovės istorijos aspekto – blogybių, kurias padarė naciai, o taip pat kančių, kurias teko patirti koncentracijos stovyklose kalėjusiems žmonėms, kurie žuvo statant „Milžiną“.
