Didžiulė B. Johnsono pergalė rinkimuose gali išmokyti nemažai dalykų, tačiau bene svarbiausias faktas yra ir pats akivaizdžiausias: asmenybė – milžiniška jėga, portale politico.eu rašo apžvalgininkas Matthew Karnitschnigas. Nors rinkimų kampanija paliko mažai abejonių dėl to, kad nesutarimai „Brexit“ atžvilgiu Jungtinėje Karalystėje dar toli gražu nesibaigė, regis, dauguma britų sutaria vienu klausimu: nepaisant visų kvailysčių (o gal kaip tik dėl jų), jiems patinka B. Johnsonas.
Priešrinkiminiu laikotarpiu surengtų apklausų rezultatai sistemingai rodė, jog ministras pirmininkas praktiškai visų apklaustųjų demografinių grupių buvo labiau mėgstamas nei Leiboristų partijos atstovas Jeremy Corbynas. Žinoma, patrauklumas visuomet buvo svarbus veiksnys rinkėjams, tačiau anksčiau charizmatiški Europos politikai (bent jau demokratai) visų pirma atstovaudavo idealui, politinei programai ir, svarbiausia, bendraminčių partijai. Kitaip tariant, jie simbolizuodavo keletą dalykų. Prisiminkime tokius asmenis kaip Margaret Thatcher, Francois Mitterrandas, Helmutas Kohlis ar Willy Brandt’as. Dabartiniame politiniame pasaulyje, kur ideologijas ir principus išstūmė pragmatiškumas ir grynas oportunistiškumas, partijos viso labo tėra popierėlis, į kurį įvyniotos įspūdingos joms vadovaujančios asmenybės.
Galima paminėti tą patį B. Johnsoną, kuris 2016 m. paruošė du straipsnius apie „Brexit“ savo „Telegraph“ skilčiai (vieną už, kitą prieš), regzdamas planus ateiti į valdžią. Taip pat Emmanuelį Macroną ir jo sunkiai perprantamą „judėjimą“, iš pradžių pavadintą „En Marche“. Atkreipkite dėmesį, kad judėjimo inicialai sutampa su jo lyderio.
Šiandienos asmenybės viršenybė prieš ideologiją atsispindi net kalboje. Seniai praėjo geležinės ledi laikai. Šis savotiškas titulas buvo vartojamas pabrėžti M. Thatcher sąžiningumą ir aiškaus tikslo turėjimą. Naujųjų Europos politikos žvaigždžių „titulai“ primena vaikinų pop grupės narių vardus.
Pavyzdžiui: BoJo (B. Johnsonas), Basti (Austrijos konservatorių lyderis Sebastianas Kurzas), Manu (E. Macronas) ar Il Capitano (Italijos kraštutinės dešiniosios „Šiaurės lygos“ lyderis Matteo Salvini).
Patyrusio politikos analitiko iš Vokietijos Josefo Janningo teigimu, šioms figūroms leido iškilti Europos senųjų politinių partijų institucinis nuosmukis. Pagrindinių partijų negebėjimas veiksmingai atsižvelgti į rinkėjų nuogąstavimus dėl tokių sunkiai sprendžiamų problemų, kaip globalizacija, technologijos ir migracija, sukūrė puikią progą. Bet kokia kaina išpopuliarėti trokštantys Europos politikai greitai ja pasinaudojo, pristatę save savotiškais ikonoklastais, norinčiais pakeisti status quo.
Tiek iš vidaus, kaip B. Johnsonas ir S. Kurzas, tiek iš išorės, kaip E. Macronas, kuris paliko Prancūzijos socialistų partiją, kad pradėtų savo judėjimą, ir M. Salvini, pavertęs „Šiaurės lygą“ nacionaline jėga.
Bijodamas politinės užmaršties, buvęs Italijos ministras pirmininkas Matteo Renzi šį rudenį pabėgo iš centro kairiosios Demokratų partijos ir įkūrė judėjimą skambiu pavadinimu „Italia Viva“ („Italija – gyva“). Išsilaisvinęs iš tradicinės partijos sandaros rėmų, M. Renzi stengiasi sugrįžti į dėmesio centrą. „Jie visi turi kitamaniams būdingų savybių“, – sakė J. Janningas.
Vietoje vertybių jų politika yra paremta tikslinėmis grupėmis, rinkimais ir socialiniais tinklais. Dažniausiai jie laikosi įsikibę vienos pagrindinės problemos, pavyzdžiui, migracija (S. Kurzas ir M. Salvini) ar „Brexit“ (B. Johnsonas).
Kalbant apie Jungtinės Karalystės ministrą pirmininką, jis vadovaujasi sėkminga Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Donaldo Trumpo formule ir vengia konkretumo, suteikdamas pirmenybę įvairiems mitams, pavyzdžiui, pristatydamas „Brexit“ kaip galimybę Jungtinei Karalystei sugrįžti į tariamus šlovinguosius laikus, o save pateikdamas kaip šių dienų Winstoną Churchillį.
Dar visai neseniai klausimai apie B. Johnsono ir D. Trumpo asmeninį gyvenimą bei moralę būtų užkirtę jiems kelią vadovauti savo partijoms, tačiau dabar eiliniai piliečiai yra ne tik nusiteikę ignoruoti tokius klausimus, bet ir su didžiuliu entuziazmu palaiko savo lyderius.
Šiandieniniai politikai pasižymi dar viena bendra savybe – negailestingumu. Ne vieną dešimtmetį pagrindinės Europos partijos funkcionavo kaip sėkmingos, pelningos ir saugios įmonės, anksti į savo gretas priimdavo geriausius ir protingiausius ir pamažu juos paaukštindavo iki partijos vadovo posto. Dažniausiai ilgos politinės karjeros kulminacija buvo laikomas tapimas vyriausybės vadovu. Jau nebe.
Supratęs, koks institucinis nuosmukis ištiko Austrijos centro dešiniąją Liaudies partiją, S. Kurzas metų metus slapta rezgė planą ir 2017 m. atsidūrė partijos viršuje būdamas vos 30-ies. Tapęs vadovu, jis atsikratė senąja gvardija, partijos pavadinimą pakeitė į „Sebastiano Kurzo sąrašas – naujoji liaudies partija“ ir net pakeitė jos spalvą iš tradicinės juodos į turkio. Po kelių mėnesių jis jau buvo kancleris, vienas jauniausių šalies pokario istorijoje.
B. Johnsono manevravimas ir Konservatorių partijos narių atrinkimas – ne mažiau dramatiškas. Jis verčia senąjį bastioną nepatenkintos darbininkų klasės partija, ir daugelis ištikimų sekėjų sako, kad toriai tapo neatpažįstami.
„Ši vyriausybė nėra tiesiog nekonservatoriška, – praėjusią savaitę aštriai rašė buvęs „Telegraph“ straipsnių autorius Peteris Oborne’as. – Tai atviras išsižadėjimas visko, kas būdinga konservatoriams.“
Kyla svarbus klausimas: kur nuves į asmenybes orientuota Europos politika? Kas nutiks, kai rinkėjai suvoks, kad nėra jokios ideologijos? „Jie panašūs į fejerverkus, kurie labai ryškiai dega, bet greitai užgęsta“, – pareiškė Londone įsikūrusio mokslinio instituto „Chatham House“ vadovas Robinas Niblettas.
Nors pokario Europoje būta atvejų, kai ateiti į valdžią pavyko pompastiškiems ir charizmatiškiems politikams (prisiminkime Silvio Berlusconi), dar niekada tokių politikų nebuvo tiek daug, ypač demokratiškai subrendusiose Vakarų Europos šalyse. Kai kurie stebėtojai bijo, jog jei byranti senoji politinė sistema nebus pakeista nauja, Europos politinis žemėlapis taps panašus į Lotynų Amerikos, t. y. pilnas populistinių, korumpuotų politikų, kurių atsidavimas demokratijai yra geriausiu atveju trumpalaikis.
Pavojaus ženklų jau galima pastebėti kai kuriose Vidurio ir Rytų Europos šalyse: Viktoro Orbano Vengrijoje, kuriai būdinga „neliberali demokratija“, Čekijoje, Bulgarijoje ir Rumunijoje.
Budrios Angelos Merkel akies prižiūrima Vokietija gali pasirodyti esanti atspari asmenybių politikos paviršutiniškumui. Reikia pabrėžti, kad A. Merkel užsienio šalyse neretai vadinama priešnuodžiu Europos politiką apėmusiai tuštybei. Kita vertus, išsamiau patyrinėjus šalį paaiškėja, kad A. Merkel ne tik įkūnija Europos asmenybės kulto amžių – moteris jį ir pradėjo.
Jokia Europos šalis nėra labiau pakerėta savo lyderio už Vokietiją po 14-ą metų trunkančio kanclerės valdymo. A. Merkel kruopščiai plėtojo savo viešąjį įvaizdį nuo pat pradžių. Tiesa, skirtingai nuo Italijos ar Jungtinės Karalystės, kur rinkėjams patinka šiek tiek žaismingi politikai, vokiečiai tikisi sveikos nuovokos bei kuklumo, o būtent šiomis savybėmis A. Merkel ir pasižymi. Tik neklauskite, ką jos simbolizuoja.
Kaip ir kitų Europos lyderių, A. Merkel niekada pernelyg neslėgė ideologijos našta. 2003 m., tebebūdama opozicijoje, kai Vokietija buvo laikoma „sergančia Europos šalimi“, ji paragino įgyvendinti keletą radikalių „neoliberalių“ ekonomikos reformų, kurios buvo orientuotos į rinką. Kadangi kanclerės idėjos nesulaukė didelio rinkėjų pritarimo, ji greitai jas pamiršo.
2009 m. A. Merkel pasisakė už Vokietijos atominių elektrinių eksploatavimo termino pratęsimą, bet, išsigandusi galimos neigiamos visuomenės reakcijos po avarijos Japonijos Fukušimos atominėje elektrinėje, greitai persigalvojo ir paspartino atominės energijos atsisakymo procesą. Nepaisant įvairių jos Krikščionių demokratų partiją ištikusių nesėkmių, moteris išlieka populiariausia šalies politike ir vienintele, verta užimti kanclerės postą. Europai ir pasauliui pamažu išsivaduojant iš suvaržymų, vokiečiai džiaugiasi, kad „Mutti“, arba „mama“, kaip jie vadina savo lyderę, vis dar vadovauja šaliai.
Ironiška, tačiau A. Merkel visuotinis žavesys, kurio ji pasiekė panaikinusi nusistovėjusias ribas Vokietijos politikos pasaulyje, prisidėjo prie šalies tradicinių partijų nuosmukio, įskaitant Krikščionys demokratus. Dabar kanclerės „didžiosios koalicijos“ (Krikščionys demokratai ir Socialdemokratai) partijos daugelio rinkėjų akims atrodo vienodos.
Tiek kraštutiniai dešinieji, šaukiantys apie kovą su imigracija, tiek Žaliųjų partija, išnaudojanti dėl klimato kaitos kilusią paniką, pasidavė asmenybės kultui. Daugelis politikos apžvalgininkų mano, kad Žaliųjų partijos sėkmės (jiems pavyko aplenkti Socialdemokratus ir tapti antrąja didžiausia partija Vokietijoje) paslaptis yra vienas iš jos lyderių – telegeniškasis Robertas Habeckas. Prieš pasirodant jam ir kitai partijos vadovei Annalenai Baerbock, Žaliųjų partijos populiarumas buvo mažesnis nei 10 proc., o dabar siekia 23 proc. Didžiulis pokytis, ypač turint omenyje, jog politinė programa praktiškai nepasikeitė.
Užtat pasikeitė rinkodara. Nors niekas negalėtų apkaltinti Žaliųjų partijos išsamios politinės programos neturėjimu, dabar jie, be jokios abejonės, didesnį dėmesį skiria įvaizdžiui, o ne idėjoms.
50-ies metų amžiaus R. Habeckas gerai atrodo ir tinkamai elgiasi, todėl nieko nuostabaus, kad žiniasklaida jį dievina. Berlyne netgi atsirado plakatų, skirtų reklamuoti R. Habecko skaitymo renginį, įvyksiantį balandžio mėnesį. Vienas iš Žaliųjų partijos vadovų skaitys ištraukas iš savo naujausios knygos apie Vokietijos politikos kultūrą „Who We Could Be“. R. Habeckas tapo toks populiarus, kad kai kurie jį mato kaip galimą kandidatą į kanclerius. Vos prieš metus tokia nuomonė būtų palaikyta mažų mažiausiai absurdiška.
Kad ir kas nutiks naujausioms Europos politikos žvaigždėms, regis, dėmesys asmenybėms artimiausiu metu niekur nedings. Nors tokia tendencija gali pasirodyti staigoka, iš tikrųjų tai yra gilesnės politinio klimato transformacijos rezultatas.
„Šiems pokyčiams įsitvirtinti prireikė nemažai laiko, vadinasi, greitai jų neatsikratysime“, – teigė R. Niblettas.