Tekstų antraštėse – kaltinimai Ukrainos fašistų grupuotėms, neva apmokytoms NATO pajėgų. Buvo 2014 m. pradžia, Krymas tik ką buvo užimtas į rusų karius panašių asmenų, kalbėjusių rusų kalba ir dėvėjusių drabužius be skiriamųjų ženklų.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas su lengva pašaipa tikino, kad tai visai ne rusai. Šiuo metu Rytų Ukrainą užėmę separatistai. M. Gontar mėgino priešintis.
Nuotraukos originalą rasti nebuvo sunku – pakako pasinaudoti paprasčiausia „Google“ paieška. Dalis nuotraukų – vaizdai iš praeities karų, vykusių kur kas anksčiau nei šis. Kai kurios nuotraukos darytos nusikaltimo vietose, neturinčiose nieko bendro su Ukraina. Dar kitos – vaizdai iš kino filmų.
M. Gontar atliktu tyrimu pasidalino mitus griaunančioje internetinėje svetainėje „StopFake“, kurią šių metų kovo mėn. įkūrė į ją panašūs savanoriai iš Kijevo Mohylos akademijos žurnalistikos aukštosios mokyklos. Jai patiko skirti tiesą nuo melo, rasti bent šiek tiek aiškumo tarp visiško nesusivokimo jūros, „The Guardian“ rašo Londone dirbantis televizijos prodiuseris, neseniai išleistos knygos apie Putino Rusiją „Nothing Is True and Everything Is Possible“ autorius Peteris Pomerancevas.
Pateikiame visą jo straipsnį:
Vis dėlto kuo toliau, tuo buvo sunkiau. Rusijos televizija vis dažniau pradėjo rodyti putlias verkiančias moteris ir pagyvenusius vyriškius, pasakojusius baisybes apie ukrainiečių nacionalistus, mušusius visus, kurie kalbėjo rusiškai. Atrodė, kad jis kalbėjo ganėtinai nuoširdžiai, tačiau M. Gontar ėmė pastebėti, kad tos pačios putlios moterys ir tie patys senukai pasirodo ir kitose laidose jau su kitais prierašais.
Viename iš naujienų reportažų ta pati moteris prisistatė kaip Odesos gyventoja, kitame – kario motina, o trečiame – Charkovo gyventoja, dar kitame ji virto „Antimaidano“ aktyviste.
2014 m. liepos mėn. po to, kai Rytų Ukrainos teritorijoje buvo numuštas MH17 reisą vykdęs Malaizijos oro linijų lėktuvas „Boeing“, M. Gontar pradėjo paieškas, norėdama išsiaiškinti, ką įdomaus internete rašo prorusiški konspirologai.
Ji aptiko skrydžių dispečerio, mačiusio, kaip laineriui iš paskos skrido Ukrainos karinių oro pajėgų naikintuvai, socialinio tinklo „Twitter“ paskyrą, tačiau jokių realaus šio asmens egzistavimo įrodymų aptikti taip ir nepavyko. M. Gontar rado dešimtis internetinių svetainių rusų ir anglų kalbomis, kurios lyg pagal duotą komandą išpublikavo straipsnį, kuriame teigiama, kad MH17 reisą vykdžiusį lėktuvą per klaidą numušė JAV, nors iš tiesų buvo taikomasi į Rusijos prezidento Vladimiro Putino lėktuvą.
Prorusiški separatistai Ukrainoje netgi paskleidė versiją, kad į lėktuvą dar prieš jam pakylant į orą buvo prigrūsta lavonų – šis siužetas pasiskolintas iš vienos „Šerloko“ serijos. Visos šios istorijos buvo absoliučiai neįtikėtinos, lyg jų autoriai visiškai nesirūpino, o paprasčiausiai norėjo nukreipti dėmesį nuo įrodymų, liudijančių, kad iš tiesų lėktuvą numušė separatistai, kuriems ginklus tiekė Rusija. M. Gontar ėmė abejoti, ar tik ji nebus patekusi į Kremliaus paspęstus spąstus, išeikvojusi tiek laiko ir jėgų iš anksto klaidingomis buvusių versijų paneigimui.
Neilgai trukus ji pati ir „StopFake“ tapo istorijos dalimi. Rusijos žiniasklaida ėmė aktyviai cituoti šią svetainę savo straipsniuose ir reportažuose, tačiau viskas pateikiama taip, lyg pati M. Gontar mėgino melagystes pateikti kaip tiesą, o ne atvirkščiai. Ji pasijautė lyg pažvelgusi į aukštyn kojomis apverstą veidrodį, jai pasidarė negera.
Tokiomis akimirkomis ji visada žvilgsnį kreipdavo į Vakarų žiniasklaidą, kad pajaustų bent šiokią tokią žemę po kojomis, tačiau ir ši tapo išdavikiškai slidi. Kiekviename BBC ar „Tagesspiegel“ reportaže jų pačių objektyvaus informacijos patiekimo standartai vertė išklausyti ir kitą pusę. Net ir tada, kai pastaroji pusė šaukė apie fašistus, Vakarų nuodėmes ir t.t. M. Gontar susimąstė, ar tik ji ne tuščiai eikvoja jėgas, mėgindama rasti tiesą.
Jei tiesa kiekvieną kartą keičiasi akyse, o bet kuriame straipsnyje turi būti mažiausiai dvi nuomonės, ar yra likusi bent viena nepakeista tiesa?
Kelis mėnesius internetinei svetainei „StopFake“ paaukojusi M. Gontar pradėjo abejoti dėl visko. Kas, jei nužudyto vaiko nuotraukos „originalas“ iš tiesų nėra originalas? Kas, jei ši nuotrauka taip pat buvo iš anksto paskelbta tam, kad žmonės būtų išmušti iš vėžių? Realybė po truputį netenka kontūrų, tampa išplaukusi. Ką bedarytų rusai, tai nebus vien propaganda. Juk propagandos tikslas – įsitikinimas, kad ją galima atskleisti. Ne, tai bus kas kita: to ne tik nebuvo įmanoma paneigti, tai vertė garais pačią įrodymo sampratą.
Praėjusiais metais į mano rankas pateko Rusijos išleista knyga „Informacinio-psichologinio karo operacijos: trumpas enciklopedinis žodynas-vadovas“ (išleistas 2011 m., autorius – V. B. Veprincevas ir kt., knygą galima įsigyti internetu už 348 rublius (6,49 eurus).
Teigiama, kad ši knyga skirta „studentams, politologams ir politikos technologams, valstybės tarnautojams ir specialiųjų tarnybų darbuotojams“, – tai savotiška mokomoji medžiaga žemesnei informacinės kariuomenės grandžiai. Informacinis ginklas, kaip teigiama šioje knygoje, „daro nematomą radiaciją primenantį poveikį“ savais tikslais: gyventojai net nejaučia, kad jiems daromas poveikis.
Taigi valstybė nepanaudoja turimų apsisaugojimo mechanizmų. Jei paprastame kare viskas daroma pasitelkus patrankas ir raketas, informaciniame kare, kaip rašoma šioje enciklopedijoje, poveikio darymo arsenalui „būdingas pakankamai didelis lankstumas ir nenuspėjamumas. Daugeliu atvejų informaciniame kare nėra galimybės nuspėti galimos atakos kryptį ir priemones“.
495 enciklopedijos puslapiuose sutalpintas informacinio-psichologinio karo principų įvadas, pagrindinių sąvokų žodynas ir detalios schemos, apibūdinančios gynybinių ir puolimo operacijų metodus ir taktikas: „operatyvioji maskuotė, programinis-matematinis poveikis, dezinformacija, imitacija, o taip pat televizinės ir radijo transliacijos“.
Šios knygos autorių teigimu, vykstant paprastam karui veikia „taip-ne“ logika, tačiau informacinio karo atveju egzistuoja netikslios logikos variantas. Maža to, tuo pačiu metu žmogus gali būti veikiamas skirtingų „priešininkų“ – iš esmės puolamos skirtingos šio asmens teminės zonos.
Man visada atrodė, kad žodžių junginys „informacinis karas“ susijęs su tam tikrais geopolitiniais debatais, kai vienoje pusėje – rusų, o iš kitos – Vakarų propagandininkai ir abi pusės mėgina įtikinti visus atsidūrusius per vidurį, kad būtent jie yra teisūs.
Vis dėlto šioje enciklopedijoje teigiama, kad tokiame kare keliama užduotis iš tiesų yra kur kas platesnė – informacinis karas vyksta ne tiek dėl įsitikinimų, kiek dėl įtakos socialiniams santykiams ir strateginių resursų šaltinių kontrolės nustatymo. Nematomas kaip radiacija veikiantis ginklas, galintis įveikti biologinę aukos reakciją ir padėti nustatyti strateginių resursų kontroliavimą? Skamba kaip nevykusiai surašyta mokslinė fantastika, o ne mokomoji medžiaga studentams ir valstybės tarnautojams.
Vis dėlto vėliau pradėjau tyrinėti rusų publikacijas karybos teorijos tema istorinėse knygose ir moksliniuose žurnaluose ir tada šia keista kalba parašyti straipsniai iš enciklopedijos man pradėjo darytis vis aiškesni. Nuo pat Šaltojo karo pabaigos Rusija nebuvo atsisakiusi minties pasigalynėti su JAV ir jų sąjungininkais.
1999 m. tuometinis Rusijos gynybos ministras maršalas Igoris Sergejevas prisipažino, kad karine prasme Rusija negali lygintis su Vakarais. Vietoje to jis pasiūlė ieškoti „revoliucinių krypčių“ ir „nesimetriškų priemonių“.
Visą praėjusį dešimtmetį Rusijos kariuomenėje ir specialiosiose tarnybose dirbantys teoretikai rengė praktinius nefizinio karo vykdymo metodus teigdami, kad prieš Rusiją toks karas jau yra vykdomas – jį vykdo Vakarų teisėsaugos organizacijos ir žiniasklaidos priemonės.
2013 m. Rusijos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo vadas Valerijus Gerasimovas pareiškė, kad dabar Rusija turi galimybę nugalėti priešininką, pasitelkdama „politinės, ekonominės, informacinės, technologinės ir fizinės kampanijų“ kombinaciją. Tai tilpo į bendrojo karo, vykdomo fiziniame pasaulyje, erdvę, kurią rusų teoretikai vadino „psichosfera“ vykdymo rėmus. Ateities karai, jų teigimu, bus vykdomi ne kovos laukuose, o žmonių galvose.
Dezinformacija ir psichologiniai karai seni kaip Trojos arklys, tačiau nauja Kremliaus pozicija skyrėsi nuo Vakarų priešininkų strategijos būtent „psichosferos“ kaip pagrindinio karinių veiksmų teatro akcentavimu. Informacinis karas nebėra vien tik priedas prie fizinio pasipriešinimo ir karinio įsiveržimo – jis yra tapęs savarankišku dariniu. Kaip enciklopedijos autoriai mėgina įtikinti savo skaitytojus, „informacinis karas daugeliu atžvilgių pakeis standartinį karą“.
Mintis aiški, tačiau kokia gi šio „nematomo į radiaciją panašaus poveikio“ tikslas? Ar tai – mėginimas suteikti aiškesnius kontūrus tam, ką amerikiečiai vadina „minkštąja galia“, t.y. protams daromam poveikiui pasitelkus kultūrines programas ir viešąją diplomatiją? O galbūt tai savotiška iš esmės nauja karo forma – ta, kurioje Rusija gali pergudrauti savo priešus, nepaleisdama nė vieno šūvio?
2014 m. pabaigoje atvykau į mažytę Baltijos valstybę – Estiją. Šioje šalyje gyvena vos 1,3 mln. žmonių. Estija 150 kilometrų atstumu nutolusi nuo Sankt Peterburgo į Vakarus. Po Rusijos 2014 m. kovo mėn. įvykdyto Krymo užėmimo buvo daug kalbama, kad atėjo Estijos eilė. Likus keletui mėnesių iki mano kelionės į Taliną atvyko JAV prezidentas Barackas Obama ir garsiai pareiškė apie JAV pasirengimą ginti šalies ramybę.
„Talino, Rygos ir Vilniaus gynimas ne ką mažiau svarbus, nei JAV pasirengimas ginti Berlyną, Paryžių ir Londoną“, – tada kalbėjo B. Obama. „Taigi jei ateitų toks metas, kai mums teks paklausti, kas gi mums atskubės į pagalbą, jūs jau žinote atsakymą – NATO sąjunga, įskaitant Jungtinių Amerikos Valstijų ginkluotąsias pajėgas čia ir dabar“, – patikino jis.
Estijos prezidentas Toomas Ilvesas vedė mane ilgu savo rezidencijos Taline koridoriumi, rodydamas šalies vadovų, šalį valdžiusių trumpą nepriklausomybės laikotarpį tarp Rusijos imperijos žlugimo 1917 m. iki sovietų kariuomenės okupacijos Antrojo pasaulinio karo metais, portretus. Visų jų likimas liūdnas: „Šitą sušaudė, šitas dingo be žinios – turbūt buvo nužudytas, o šitas ištremtas“, – pasakojo T. Ilvesas, stabtelėdamas prie kiekvieno portreto.
T. Ilvesas buvo apsirengęs savo firminiu stiliumi – tvido kostiumas ir varlytė, toks stilius labai sėkmingai kontrastavo su jo programa, skirta paversti Estiją progresyviausia informacine prasme Europos valstybe. Vyriausybė paskelbė teisę į prieigą prie interneto pagrindine žmogaus teise: internetu šios šalies piliečiai gali balsuoti, gauti vaistų receptus ir mokėti mokesčius, o už automobilio stovėjimą jie moka mobiliuoju telefonu.
Programavimas įtrauktas į privalomąją mokyklinę programą nuo pat pirmos klasės. Panašu, kad dažniau nei kurios nors kitos valstybės vadovas socialiniame tinkle „Twitter“ rašantis T. Ilvesas visose savo kalbose ir interviu pasitaikius progai mini technologines naujoves.
Projektas „e-Stonia“ gana praktiškas – juk šalis ieško savo ekonominės nišos, tačiau tuo pačiu šis projektas dar ir labai simboliškas. Tai būdas atsikratyti susiformavusio stereotipo apie šią šalį kaip apie atsilikusią Maskvos provinciją. 2004 m. praeityje buvęs atotrūkis atrodė įveiktas – Estija prisijungė prie NATO. Tada atrodė, kad tarptautinėje arenoje pagaliau atsirado nauja, skaitmeninė Estija, visiems laikams išsivadavusi iš Rusijos priespaudos.
Dar nuo TSRS laikų gegužės 9-oji – tai data, žinoma Pergalės Antrajame pasauliniame kare dienos pavadinimu, kai Rusijos nacionalistai ir karo veteranai susirinkdavo Talino centre prie Bronzinio kario pavadinimu žinomo paminklo – didžiulio arijų išvaizdos galiūno, simbolizuojančio Sovietų Sąjungos pergalę prieš nacizmą.
Rusai arba rusakalbiai sudaro apie trečdalį Estijos gyventojų. Dauguma jų į Estiją atvyko iš TSRS po Antrojo pasaulinio karo, o daugybė estų buvo išsiųsti į po visą Sovietų Sąjungą išbarstytas GULAG‘o stovyklas. 1945-1991 m. Estijoje gyvenančių rusų skaičius nuo 23 tūkst. šoktelėjo iki 475 tūkst. Vis dėlto po TSRS griūties pagal naujuosius įstatymus dėl pilietybės į Estiją po okupacijos atvykusiems rusams teko laikyti estų kalbos egzaminą.
Daugelis rusų, kaip ir jų tėvai, nelaiko savęs okupantais. Remiantis oficialia Kremliaus versija, Estija „savanoriškai“ atsisakė nepriklausomybės 1941 m.
Kai rusų nacionalistai pradėjo rinktis prie Bronzinio kario gegužės 9-ąją, uždainavo ir papuošė paminklą vėliavomis, nacionalistiškai nusiteikę estai pradėjo rengti savus maršus toje pačioje vietoje.
2006 m. estų nacionalistas pagrasino paminklą susprogdinti. 2007 m. Estijos parlamentas nurodė perkelti paminklą į karių kapines – oficialioje versijoje teigiama, kad toks sprendimas priimtas viešosios tvarkos palaikymo tikslais. Rusijos politikai ir žiniasklaida savo ruožtu dėl tokio sprendimo ne juokais įtūžo.
„Estijos vadovybė – fašizmo parankiniai!” – aštrių žodžių negailėjo Maskvos meras. „Tai šlykštu“, – jam antrino šalies užsienio reikalų ministras. Rusijos žiniasklaidoje Estija imta vadinti „eSStonija“. „Nočnoj dozor“ pasivadinę aktyvistai įrengė šalia Bronzinio kario palapinių miestelį, tokiu būdu neleisdami nugriauti paminklą.
Balandžio 26 d., kai miesto valdžia pradėjo paminklo nugriovimo darbus, rusų būriai ėmė mėtyti į estų policininkus butelius ir akmenis. Tai peraugo į masinius neramumus. Užfiksuoti marodieriavimo atvejai.
Vienas žmogus žuvo. Estijoje populiarios rusiškos žiniasklaidos priemonės rašė, kad jį neva nužudė policininkai, keltų prieplaukoje rusai buvo neva mirtinai sumušti, rusai neva buvo kankinami ir pumpuojami narkotikais per apklausas, nors viso to nebuvo.
Kitą dieną estų valstybės tarnautojai, laikraščių redakcijų ir bankų darbuotojai atvykę į savo darbo vietas pamatė, kad jų kompiuteriai neveikia – įvykdyta viena didžiausių iki šios dienos surengtų kibernetinių atakų – „e-Estonia“ atsidūrė ne ryšio zonoje.
Šiandieną daugelis estų įsitikinę, kad tai, kas vyko tada, koordinavo Maskva. Vis dėlto įrodyti to nepavyko. Po šios kibernetinės atakos rusų deputatas nacionalistas ir politikos technologas Sergejus Markovas žurnalistams sakė, kad šiai atakai vadovavo jo padėjėjas, kurį palaikė „programišiai-patriotai“, tačiau patikslino, kad veikė jie nepriklausomai nuo Kremliaus.
Estų specialiosios pajėgos pareiškė, kad matė, kaip „Nočnoj dozor“ nariai buvo susitikę su Rusijos ambasados darbuotojais. Žinoma, visai kas kita yra įrodyti, kad masiniams neramumas buvo vadovaujama iš Kremliaus.
Vienintelis dalykas, dėl kurio nekyla abejonių – kažkas norėjo Estijos valdžiai duoti suprasti, kad jų padėtis toli gražu nėra patikima, kaip jie yra pratę manyti. Kyla klausimas, kuria tiksliai prasme jų padėtis nėra patikima? „Kartais mums atrodydavo, kad šių atakų tikslas – priversti mus atrodyti paranojikais ir nesvarbiais NATO partneriais“, – samprotavo T. Ilvesas. „Tokiu būdu sutrikdomas bendras Aljanso autoritetas“, – teigė jis.
Pagrindinis taktinis Rusijos vykdomo informacinio karo principas – refleksyvusis valdymas. Kaip rašo JAV kariuomenės užsienio ginkluotųjų pajėgų centro analitikas ir naujausios Rusijos karinės istorijos ir teorijos ekspertas Timothy L. Thomasas, refleksyvus valdymas apima „specialiai paruoštos informacijos perdavimą priešui, siekiant jį įtikinti savu noru priimti sprendimą, naudingą perdavimo iniciatoriui“. Kitaip tariant, būtina taip gerai žinoti priešo elgesį, kad galėtumėte išprovokuoti jį padaryti bet kokį jums reikalingą veiksmą.
Gerai žinomas tokios taktikos pavyzdys – kasmetiniai kariniai paradai Raudonojoje aikštėje Šaltojo karo metais, kai TSRS demonstravo pasauliui savo balistines raketas su branduoliniu užtaisu. TSRS puikiai žinojo, kad tai – vienintelė galimybė Vakarų analitikams pamatyti jų turimą arsenalą, todėl jie į aikštę išridendavo neįtikėtino dydžio raketų su branduoliniais užtaisais maketus.
Buvo tikimasi, kad išvydę sovietinės ginkluotės naujovių galingumą Vakarai puls į paniką. Anot T. L. Thomaso, tokių demonstracijų tikslas – suklaidinti Vakarų mokslininkus, norėjusius nukopijuoti naujausius galingiausio ginklo pavyzdžius, tokiu būdu priverčiant juos tuščiai eikvoti laiką ir lėšas.
Sovietiniais laikais refleksyviojo valdymo koncepcija buvo itin dėmesingai tyrinėjama. Mokslininkų komandai vadovavo Vladimiras Lefevras, kuris, anot T. L. Thomaso, aprašė refleksyvųjį valdymą refleksyviojo žaidimo logikos kontekste. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Rusijos mokslų akademijos Psichologijos institutas du kartus per metus leido šiam fenomenui skirtą žurnalą, kuriame buvo publikuojami straipsniai apie „sąžinės algebrą“ ir „refleksyviuosius žaidimus tarp žmonių ir robotų“.
Informacinio karo kontekste refleksyvusis valdymas reiškia, kad estams lieka tik spėlioti apie tikruosius Kremliaus siekius. Juos ištiko paralyžius, nes jie negalėjo adekvačiai reaguoti į provokacijas, kurių tikslų ir užduočių nustatyti neįmanoma – juk rengiant provokaciją gali būti siekiama pernelyg didelės aukos reakcijos.
„Kai rusų politikai pareiškia, kad Rusija gali užgrobti Estiją, ar tai reiškia, kad jie iš tikrųjų ruošiasi užimti mūsų šalį?“ – prie mūsų ekskursijos prisijungė T. Ilveso patarėja saugumo klausimais Iivi Masso.
„O gal jie paprasčiausiai mėgina mus demoralizuoti? O galbūt jie nori, kad juos cituotų Vakarų žurnalistai, kad būtų siunčiamas signalas rinkai, kad padėtis mūsų šalyje nėra stabili, taip siekiant pakenkti mūsų investiciniam klimatui?“
Praėjus keliems mėnesiams po vizito Estijoje patekau į NATO politikai skirtą seminarą Kijeve, kuriame turėjo būti aptariamos naujos Vakarams kylančios problemos. Seminaras vyko patalpose, kurios buvo panašios į prabangaus viešbučio pobūvių salę puošniais lipdiniais ir veidrodinėmis lubomis. Seminarui pirmininkavo buvęs BBC reporteris, gilinęsis į gynybos pramonės temas, Markas Laity, šiuo metu vadovaujantis strateginių ryšių skyriui NATO.
Didžiuliame ekrane už M. Laity buvo rodoma pagrindinių elementų schema, kaip konfliktas veda prie siekio jį išspręsti, kuris savo ruožtu realizuojamas pasitelkus „veiksmus, dalyvius ir įvykius“.
Panašūs dalykai pasakojami pirmo kurso studentams aukštosiose kinematografijos mokyklose arba literatūrologijos seminaruose. Prezentacijos autoriai pabrėžė, kad į pasaulį būtina žvelgti kaip į „istorijų sistemą“ „naratyvinio landšafto“ viduje. Susirinkusiesiems, tarp kurių buvo daugiausia kariai ir valstybės tarnautojai, šis požiūris į pasaulį buvo naujas, todėl jie uoliai konspektavo tai, kas jiems buvo pasakojama.
NATO iki šiol niekam nepavykdavo nugalėti kovos lauke, tačiau M. Laity aiškiai leido suprasti, kad „naratyvinis landšaftas“ – tai visiškai nauja ir dar nepažinta teritorija, kurioje NATO nebeturi galimybės džiaugtis akivaizdžiu pranašumu. Tai tapo akivaizdu pastaruosius kelerius metus, kai Kremlius pradėjo aktyviai bandyti Šaltojo karo laikų Aljanso patvarumą, kartais tai buvo daroma iš pasalų, kartais – be užuolankų.
Semantiniai spąstai, į kuriuos pateko Aljansas, slypi 5-ajame NATO sutarties straipsnyje, kuriame teigiama, kad vienos iš Aljansui priklausančių šalių užpuolimas vertinamas kaip viso Aljanso užpuolimas. Būtent šį straipsnį minėjo JAV prezidentas Barackas Obama, sakydamas kalbą Taline.
Jis patikino, kad sampratos šiame straipsnyje visiškai aiškios. Vis dėlto ar įmanoma šio principo išvengti, nepaleidus nė vieno šūvio? Ar 5-asis NATO sutarties straipsnis būtų pritaikytas, jei Bulgariją užpultų Rusijai prijaučiantys neaiškūs užpuolikai? O kas, jei viename iš pasienyje esančių Baltijos valstybių miestų įvyktų sukilimas, surengtas vietos gyventojų, tačiau turintis įtartinų ryšių su Rusijos specialiosiomis tarnybomis? Ar NATO šalys narės pasirengusios pradėti karą tam, kad Estijos gyventojai galėtų pasitikrinti savo banko sąskaitas internetu?
Nuo pat konflikto pradžios Ukrainoje Kremlius nenutrūkstamai provokavo savo Vakarų kaimynes ir kur kas įprastesnėmis priemonėmis (Rusija, savaime suprantama, tvirtina priešingus dalykus). 2010 m. Latvijos teritoriniuose vandenyse pastebėtas laivas su Rusijos vėliava. 2014 m. tokių atvejų jau buvo 40. 2010 m. latvių naikintuvams teko penkis kartus kilti į orą dėl užfiksuoto pavojaus. 2014 m. tokių atvejų jau buvo daugiau nei 100. Šių metų vasario mėn. rusų bombonešiai pastebėti šalia Kornvalio pakrančių.
Dėl visų šių manevrų NATO atsidūrė aklavietėje. Nereagavimas reikštų šios organizacijos beprasmiškumą, todėl. B. Obamai ir teko vykti į Taliną, o Jungtinės Karalystės (JK) gynybos ministrui Philipui Hammondui kovo mėn. teko griežtai pasisakyti, kad „Rusija kelia didžiausią grėsmę mūsų šaliai“.
Kita vertus, Kremlius kuo puikiausiai suprato, kad NATO negali nereaguoti į provokacijas. O kas, jei to tik ir tereikėjo, kad būtų pademonstruotas Aljanso bejėgiškumas?
Jei kova pereis į „psichosferą“, NATO galingumas neteks prasmės. Maža to, šis galingumas gali virsti tikru Achilo kulnu – pati Aljanso galybė daro jį nepaslankiu. O to galingumo beprasmiškumas tampa itin pastebimas. Praėjusią žiemą susitikau su JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoju viešosios diplomatijos klausimais Ricku Stengeliu – būtent jis turi suformuluoti amerikiečių atsaką į paslaptingąsias Rusijos vykdomas informacines operacijas.
Anksčiau redaktoriumi žurnale „Time“ dirbęs R. Stengelis šiuo metu dirba Baltuosiuose rūmuose Vašingtone, kur kadaise George‘as Marshallas ruošė pokario Europos atkūrimo planus.
Savaitgalius jis leidžia Niujorke esančiuose namuose, ten su juo ir susitikau – Aukštutiniame Vest Saide esančioje kavinėje.
„Kai dribau „Time“, mano šūkis buvo „mes aiškiname pasaulį Amerikai, o Ameriką – pasauliui“, – savo pasakojimą pradėjo R. Stengelis. Savo naująsias pareigas jis vertina kaip tos pačios filosofijos taikymą, tik didesniu mastu. Galima pasiekti bet kokį tikslą, jei kantriai aiškinsite savo požiūrį, panaudodami tik tikslius ir patikrinamus faktus, mano jis. Po Krymo užėmimo R. Stengelio komanda išleido faktų rinkinį, kurį platina socialiniuose tinkluose, mėgindama pasipriešinti rusų vykdomai dezinformavimo kampanijai – tai savotiška ukrainiečių internetinės svetainės „StopFake“ vyriausybinė versija.
Anot R. Stengelio, tai – blaivus oficialios Kremliaus linijos vertinimas.
Paties R. Stengelio teigimu, jo veikla neapsiriboja vien Rusija: JAV Valstybės departamentas socialiniame tinkle „Twitter“ pradėjo prieš „Islamo valstybę“ nukreiptą kampaniją, kurios šūkis skamba štai taip: „Pagalvok dar kartą ir nusisuk“. Šios kampanijos tikslas – atverti akis į tiesą apie terorizmą ir atbaidyti potencialius naujokus nuo „Islamo valstybės“ pajėgų (atsižvelgus į tai, kokiu greičiu „Islamo valstybė“ pritraukia naujų narių į savo gretas, sudėtinga įvertinti šios konkrečios kampanijos sėkmingumą).
Šio požiūrio šaknys glūdi liberaliosios žurnalistikos vertybėse. R. Stengelis mano, kad jei jo argumentai ir įrodymai bus įtikinami, jam pavyks laimėti ginčus.
Kai aš 2014 m. lapkričio mėn. susitikau su R. Stengeliu, visas Manhatanas buvo nukabinėtas reklaminių „Russia Today“ plakatų. „Russia Today“ – tai tarptautinis televizijos kanalas, priklausantis Rusijos valdžiai. Šis televizijos kanalas buvo tik ką pradėjęs didelio masto reklaminę kampaniją, kurioje žadėjo amerikiečių žiūrovams alternatyvų pasaulio problemų vertinimą, kurio nerasi įprastose amerikiečių žiniasklaidos priemonėse.
„Russia Today“ darbą apmoka Kremlius, o metinis šio kanalo biudžetas siekia 20 mln. JAV dolerių (apie 18 mln. eurų), o transliacijos vykdomos anglų, vokiečių, ispanų ir arabų kalbomis. „Russia Today“ teigia, kad šio kanalo auditorija visame pasaulyje siekia 700 mln. žiūrovų, o šio televizijos kanalo parengta vaizdo medžiaga internetinėje svetainėje „YouTube“ jau yra surinkusi 2 mlrd. priežiūrų, todėl „Russia Today“ turėtų pelnytai būti vadinama „pagrindine naujienų skleidėja „YouTube“.
„Russia Today“ vyr. redaktorė Margarita Simonian nuolat kartoja, kad objektyvi žurnalistika paprasčiausiai neegzistuoja. Galbūt tai yra tiesa, bet „Russia Today“ kelia sau užduotį maksimaliai šią „tiesą“ paaštrinti. Tuo metu, kai Vakarai prarado tikėjimą sąžiningumu ir tradicinės žurnalistikos autoritetu, „Russia Today“ tikslingai laikosi savų principų – jei pati objektyvumo samprata nebeegzistuoja, tai reiškia, kad visos istorijos vienodai teisingos.
JAV, kur, remiantis viešosios nuomonės apklausomis, žiniasklaidai taip ir nepavyko grįžti prie 2003 m. iki įsiveržimo į Iraką buvusio pasitikėjimo lygmens, „Russia Today“ iškabina George’o Busho portretus su prierašu „Misija įvykdyta“, o smulkiomis raidėmis – tekstas: „Štai, kas nutinka, kai nėra kam išsakyti kitokią nuomonę“. Sudėtinga nesutikti su tokiu pareiškimu.
Vis dėlto šiuose plakatuose nepateikiama nė viena priežastis, kodėl derėtų pasitikėti būtent V. Putino remiamu televizijos kanalu. Pagrindinė šio kanalo siunčiama žinutė – raginimas netikėti Vakarų žiniasklaida. Nereikia didelio proto, norint įrodyti, kad „Russia Today“ reportažai toli gražu neatspindi tiesos, paremti sąmokslo teorijomis ir akivaizdžiais falsifikatais.
Vienoje iš šio kanalo laidų pristatyti „planai“ sunaikinti rusakalbius Ukrainos gyventojus, kuriems vadovauja JAV. Kitame reportaže – tyrimas: CŽV „išrastas“ Ebolos virusas, skirtas besivystančių šalių gyventojams sunaikinti. Laidų vedėjai retai ginčija „ekspertų“ požiūrį, kai vyksta diskusijos dėl Sirijos konflikto ir kitų panašaus pobūdžio problemų, kuriose Maskva vienareikšmiškai palaiko Basharo al Assado pusę.
Kartą televizijos kanalo studijoje svečiavęsis asmuo pareiškė, kad dar 1997 m. pilietinį karą Sirijoje suplanavo Paulas Wolfowitzas, o kitas studijos svečias atsakomybę dėl šio karo aukų buvo linkęs suversti CŽV, MI-6 ir „Mossadui“.
„Russia Today“ nuodėmės puikiai žinomos ir sėkmingai dokumentuojamos, įskaitant ir internetinę svetainę „StopFake“, tačiau akivaizdu, kad reportažų objektyvumas nėra šio kanalo prioritetas. Kai kiekvieną dieną kartojama, kad objektyvi žurnalistika neegzistuoja, bet koks požiūris, net ir pats siaubingiausias, tampa ne ką prastesnis nei kuris kitas, galiausiai pripažįstame, o būtent to „Russia Today“ ir siekia, kad visos žiniasklaidos priemonės vienodai vertos pasitikėjimo. Taigi bet kokia BBC ar „New York Times“ klaida tampa neginčijamu įrodymu, kad šios žiniasklaidos priemonės – tik šachmatų figūros valstybių valdžios rankose.
Šie pasvaičiojimai konspiracinių teorijų pagrindu primena KGB „aktyvias priemones“ psichologiniam karui vykdyti, kurios, anot tėvynės išdavyste apkaltino buvusio KGB generolo Olego Kalugino, buvo žvalgybos tarnybų vykdytos veiklos esmė.
Jo teigimu, žvalgybininkams keltas tikslas – diversija, t.y. Vakarų valstybių, ypač NATO narių tarpusavio kiršinimas ir Jungtinių Valstijų silpninimas. Mėgstamiausia priemonė šiam tikslui pasiekti – falsifikuotų straipsnių skelbimas žiniasklaidoje, dezinformavimas. Devintojo dešimtmečio pradžioje pasirodė straipsnis, kuriame pateikiant gausybę „įrodymų“ buvo teigiama, kad AIDS – tai CŽV išradimas, skirtas afroamerikiečiams sunaikinti.
Vis dėlto jei anksčiau KGB teko mėnesių mėnesius, o kartais net ir metus praleisti ruošiant klastotes ir skleidžiant jas per agentus Vakaruose, tai dabar naujosios dezinformacijos kaina kur kas mažesnė ir veikia tuoj pat – vos per keletą sekundžių ji gali pasklisti internetinėje erdvėje.
Naujosios dezinformacijos tikslas – priversti abejoti kitomis teisybės versijomis, kad būtų ištrinta pati teisybės samprata. Panašiu stiliumi veikia profesionalūs proputiniški „troliai“, rašantys komentarus naujienų svetainėse ir griaunantys bet kokią konstruktyvią diskusiją. Kaip teigia žurnalistas Shaunas Walkeris, viename iš Sankt Peterburge įkurdintų „trolių“ fabrikų darbuotojai už 500 svarų (448 eurų) mėnesinį atlygį apsimetinėja paprastais V. Putiną mėgstančiais interneto vartotojais, skelbia įžeidžiančias kitų valstybių vadovų karikatūras ir skleidžia įvairaus pobūdžio konspiracines teorijas.
Šie „troliai“ mėgsta rašyti, kad Ukrainos demonstrantai Maidane buvo girdomi arbata su narkotikais ir kad jie apsvaigę nuo narkotikų kaip tik ir nuvertė prorusišką valdžią.
Iš skirtingų elementų susidėlioja bendras paveikslas – kalbinis proto balso infrastruktūros sabotažas. Jei pati racionalaus aptarimo galimybė skęsta neaiškumo migloje, nebėra dėl ko ginčytis: žiūrovai nuspręs, kad nėra jokios prasmės svarstyti, kas laimėjo ginčą, taigi nėra jokios prasmės klausyti, ką kalba ginčo dalyviai.
Mąstymo pobūdis, kurį Kremlius pasitelkęs informacinį karą mėgina įteigti Europos žiūrovams, kaip tik šiuo metu tampa labai perspektyvus. Neseniai pasirodė ataskaita pavadinimu „Sąmokslo teorijų vertinimas pereinamuoju laikotarpiu“, kurios autoriai aptarinėja konspirologijos populiarumo Prancūzijoje, Vengrijoje ir Slovakijoje fenomeną.
Tyrėjų komanda iš skirtingų tyrimų institutų linkusi daryti išvadą, kad „dabartinis pereinamasis periodas Europoje sukėlė neapibrėžtumo proveržį dėl kolektyvinių identitetų ir kontrolės netekimo pojūčio, o tai – idealios sąlygos sąmokslo teorijų sklidimui“.
Itin populiari konspirologija tarp ultradešiniųjų nacionalistinių ir populistinių partijų – Nacionalinio fronto Prancūzijoje ir „Jobbik“ Vengrijoje – rėmėjų. Šios partijos remia Maskvą ir savo ruožtu naudojasi Maskvos parama (Marine Le Pen lapkričio mėn. prisipažino, kad Nacionalinis frontas iš Maskvos banko gavo 9 mln. eurų kreditą. Kreditą suteikė Kremliui artimam verslininkui priklausantis bankas, o pati M. Le Pen tikina, kad šis sandoris neturi nieko bendro su tuo, kad ji remia Krymo užėmimą). Apie 20 proc. vietų Europos Parlamente (EP) šiuo metu užima ultradešiniųjų partijų nariai, jaučiantys simpatiją Maskvai.
Šių partijų reikšmingumas didėja kartu su valstybių vadovų autoriteto smukimu. Augant finansiniam ir geopolitiniam neapibrėžtumui žmonės, ieškodami atsakymo į klausimą, kodėl įvyko krizė, ima kreipti dėmesį į pačias fantastiškiausias teorijas. Pati racionalaus diskurso sąvoka tampa nebeaiški – liko tik spektaklis.
Tie, kas pasakoja labiau įtraukiančias istorijas, ir daro tai agresyviau, t.y. neatsižvelgdami į jų realumą, visada nuslopins tuos, kurie metodiškai mėgina „įrodyti“ faktus.
Nepriklausomai nuo to, kas kalbama apie informacinę Kremliaus strategiją, ji neabejotinai atitinka laikmečio dvasią. Ta pati dvasia jaučiama tiek JK, tiek ir JAV, kur vertinimas, kurį komikas Stephenas Kolbertas pavadino „tiesologija“, neabejotinai įveiks bet kokį mėginimą operuoti faktais.
„Dabartiniai turimi informacinio karo vertinimai paremti dviem variantais“, – teigiama enciklopedijoje. Pirmasis variantas: pirminio realaus pasaulio objekto pripažinimas ir mėginimas pateikti jį tinkamu pavidalu – palankiu arba nepalankiu. Antrasis – strateginis variantas, pagal kurį informacija tampa pirminiu, o objektas – antriniu dalyku. Kitaip tariant, enciklopedijos autoriai tvirtina, kad realybę galima kurti savo nuožiūra.
Rusija toli gražu ne vienintelė, tirianti tokio pobūdžio metodus. Pavyzdžiui, Kinija savo pretenzijų į Pietų Kinijos jūros vandenis pagrindimui naudojasi galingu psichologinio ir paprastojo karų mišiniu. 2013 m. išpublikuota Pentagono paruošta ataskaita pavadinimu „Kinija: trilypis karas“.
Mokslininkų komanda, kuriai vadovavo profesorius iš Kembridžo Stefanas Halperis šioje ataskaitoje aprašo Kinijos atsaką į susirėmimą su Filipinais dėl ginčijamų vandenų, į kuriuos pretenduoja abi šios valstybės: ekonominės sankcijos, gąsdinimo akcijos (Kinijos laivai, kertantys teritorinius Filipinų vandenis) ir žiniasklaidos kampanija, pateikianti Filipinų valdžią kaip pavojingus radikalus.
„XXI amžiaus karas pasiekė naują, iki šiol dar nežinomą lygmenį“, – rašo S. Halperis. „Dabar svarbu ne tai, kieno kariuomenė laimėjo, o kieno istorija skamba įtikinamiau“, – teigia jis.
„Žurnalistai mokomi leisti pasisakyti visoms konflikto pusėms“, – dirgliu balsu pasakojo R. Stengelis.
„Kai Kremlius tvirtina, kad Kryme rusų karių nėra, žurnalistai priversti tai tikrinti. Kaip gi elgtis tuo atveju, jei paprasčiausiai išgalvojamos visiškos nesąmonės?“ – piktinosi jis.
Galbūt aš tiesiog neišsimiegojau po skrydžio, o galbūt žiemą Manhatane temsta labai staigiai, tačiau eidamas po susitikimo su R. Stengeliu negalėjau negalvoti apie ateitį, kurioje neįmanoma laimėti nė vieno ginčo ir nė vienas požiūris nėra teisingesnis nei kuris nors kitas.
Vis dėlto atsipeikėjau ir suvokiau, kad galbūt tokio pobūdžio baimės ir yra šio plano dalis?
Informaciniame-psichologiniame kare nėra aiškių laimėjimų, nėra kam iškelti vėliavą užkariautoje teritorijoje, nėra sienų, kurias reikėtų perbraižyti. Yra tik nesibaigiantys intelektualūs žaidimai „psichosferoje“, kuriuose pergalė gali būti visiškai priešinga tam, ką tikėjaisi pasiekti pradžioje. Ar tikrai „Russia Today“ tikslas – tik skleisti naujienas, konspirologiją ir nuomones? O galbūt iš tikrųjų jie projektuoja stiprios ir pasitikinčios savimi Rusijos įvaizdį, o tai reikštų, kad pokalbiai apie panašaus pobūdžio įžūlumą tik patvirtina šio įvaizdžio įtikinamumą?
Susimąsčiau, ar pati informacinio-psichologinio karo idėja nėra skirta tam, kad būtų skleidžiama žinia apie Rusijos neva išrastą paslaptingą ginklą, į kurį Vakarai neturi atsako. Gali būti, kad ši enciklopedija ir visi tie samprotavimai apie „nematomą į radiaciją panašų poveikį“, kurį gali įveikti tik „biologinės apsaugos mechanizmai“, – toks pat blefas, kaip ir branduolinių raketų maketai Raudonojoje aikštėje, turėję nukreipti pernelyg susijaudinusius Vakarų analitikus į kreivų veidrodžių labirintus.
Galbūt tai tik atnaujinta pagal XXI a. realijas klasikinio refleksyvaus valdymo pavyzdžio versija, t.y. būdas priversti priešą daryti tai, kas naudinga jums. Galbūt šis straipsnis, kurį dabar skaitote, taip pat šio plano dalis?