„Noriu gįžti į Meksiką“, - vertėjai Magui Vacai sakė išsigelbėjęs vyras, prisistatęs Jose Ivanu. Jis buvo įsodintas į patrulinį Maršalo Salų laivą, kuris gabena jį iš Ebono atolo į sostinę Madžūrą medicininei apžiūrai.
„Jaučiuosi blogai, - apie savo psichinę ir fizinę būklę sakė vyras. – Esu taip toli. Nežinau, kur atsidūriau ir kas nutiko“.
Išsekęs J. Ivanas buvo rastas praėjusį ketvirtadienį, kai jo 7 m ilgio stiklo pluošto laivas su varikliais be propelerių užplaukė ant rifo Ebono atole – piečiausioje koralinių salų grupėje Maršalo Salose.
Savo gelbėtojams jis sugebėjo nurodyti, kad dreifavo 12 500 km Ramiojo vandenyno platybėse tarp pietinės Meksikos dalies ir Maršalo Salų.
J. Ivanas vertėjui sakė, kad 2012 metų gruodžio 24-ąją iš savo namų Meksikoje išplaukė gaudyti ryklių. Tai reiškia, kad vandenyne jis praleido 13 mėnesių, o ne 16 mėnesių, kaip iš pradžių manė gelbėtojai.
„Sudėtinga su juo susikalbėti“, - sakė Ebono meras Ione deBrumas, kuris su meksikiečiu galėjo bendrauti tik piešiniais.
„Gavau iš jo informaciją per piešinius, kuriuos jis nupiešė. Jis sakė, kad plaukė į Salvadorą, kai jo laivas pradėjo dreifuoti“.
Kodėl jis pradėjo dreifuoti, kol kas neaišku. Nežinoma kol kas ir to, kas nutiko jo bendrakeleiviui, kuris, anot J. Ivano, mirė prieš kelis mėnesius.
M. Vaca sakė, kad J. Ivanas yra praradęs orientaciją ir nežino, kas nutiko per daugelį mėnesių, praleistų vandenyne.
„Jis šiek tiek nekantrauja ir nori grįžti į Meksiką, bet nežino, kaip“, - sakė ji.
Kai Ebono gyventojai pastebėjo J. Ivaną atokiame atole, jis buvo su ilga barzda, mūvėjo tik nudriskusiomis kelnėmis ir negalėjo paeiti be kitų pagalbos.
Jis parodė, kad išgyveno valgydamas vėžlius, paukščius bei žuvis. Kai nebūdavo lietaus, jis gerdavo vėžlių kraują.
Laive nebuvo jokios žvejybos įrangos ir J. Ivanas parodė, kad vėžlius ir paukščius gaudė plikomis rankomis. Kai laivas buvo išmestas į krantą, jame kaip tik buvo vienas vėžlys.
„Mes maitiname jį sočiu salos maistu ir jis po truputį atsigauna, - sakė I. deBrumas. – Jam skauda abu kelius, todėl jis negali pats stovėti. Tačiau visa kita yra neblogai“.
M. Vaca plaukiojo jachta Madžūro atole – maždaug už 320 km į šiaurę nuo Ebono – kai per radijo ryšį sugebėjo trumpai pasikalbėti su J. Ivanu. Tuomet jis buvo įsodintas į patrulinį lavą maždaug 18 valandų kelionei į Madžūrą.
Tikimasi, kad į Madžūrą jis atvyks anksčiausiai vėlyvą pirmadienio rytą.
Manoma, kad jo pokalbis su M. Vaca buvo pirmasis per daugelį mėnesių, kurį jis galėjo suprasti.
Sekmadienį dėl atmosferinių trukdžių sunkiai sekėsi surengti trumpą interviu radijo ryšiu, kurį suorganizavo Maršalo Salų Nacionalinė telekomunikacijų vadovybė, bendradarbiaujanti su Mieco paplūdimio jachtų klubo atstovais.
Šeštadienį taip pat sutriko vienintelė telefono linija su Ebonu, turinčiu 700 gyventojų, taigi radijo ryšys liko vienintelė komunikacijos priemonė.
Interneto ryšio atokiame atole nėra. Jeigu meksikietis nebūtų užplaukęs ant rifo Ebone, jo būtų laukę dar daugiau kaip 1 tūkst. kilometrų atviro vandenyno, kol būtų galėjęs pasiekti Papua Naująją Gvinėją ar Saliamono salas.
Tuo metu „The Telegraph“ skelbia, kad jam pavyko pakalbinti išsigelbėjusį vyrą.
„Ką tik pasigavau paukštį maistui ir išvydau medžius“, - sakė jis „The Telegraph“ telefonu iš ligoninės Maršalo Salų sostinėje Madžūroje.
„Verkiau: „O, Dieve“. Patekau į sausumą ir galėjau daug miegoti. Rytą prabudau ir išgirdau giedant gaidį. Pamačiau vištas ir mažą namą. Mačiau dvi vietos moteris, kurios šaukė ir rėkavo. Neturėjau jokių drabužių – mūvėjau tik apatinėmis kelnėmis, kurios buvo suplėšytos ir nudriskę“, - pasakojo vyras.
Nepaisant tekusių išgyvenimų, J. Alvarenga neturėjo rimtesnių sveikatos sutirkimų, kai iš atokaus Ebono atolo buvo atgabentas į Madžūrą.
„Nežinojau nei valandos, nei dienos, nei datos, - sakė jis. – Mačiau tik saulę ir naktį.... Niekada neregėjau žemės. Vien tik vandenynas, vien tik vandenynas. Jis buvo labai ramus – stipriai bangavo tik dvi dienas“.
Jis teigė, kad mirus bendrakeleiviui, keturias dienas mąstė apie savižudybę.
„Keturias dienas norėjau nusižudyti. Tačiau nejutau troškimo – nenorėjau pajusti skausmo. Negalėjau to padaryti“.
Paklaustas, kaip jam pavyko išgyventi, vyras atsakė, kad niekada nenuobodžiavo ir beveik nebijojo. Jis sakė, kad nuolat meldėsi, nors nepriklauso konkrečiai religinei bendruomenei.
„Mano mintys buvo su Dievu, - teigė jis. – Jeigu būčiau miręs, būčiau buvęs su Dievu. Taigi nieko nebijojau. Manau, kad žmonėms tai bus neįtikėtina istorija“.