Šiuo metu čia juntama didžiausia įtampa nuo tada, kai 2015 metų vasario mėn. baigėsi plataus masto kovos.
Rusijos pareiškimai apie tai, kad anksčiau šį mėnesį ji sužlugdė „teroristinį sąmokslą“ Kryme, taip pat stipri šalies prezidento Vladimiro Putino retorika privertė Kijevą ir Vakarus nerimauti dėl to, kad neišvengiamai artėja naujas Rusijos remiamas puolimas.
Avdijivka yra viena iš pirmųjų vietų, kur toks žingsnis būtų matomas. Kabarodamasis kopėčiomis ant stogo, S. Veremejenka parodė, pasak jo, artimiausias separatistų pozicijas, esančias vos už kilometro.
Už poros kilometrų priešinga kryptimi matyti du bokštai. Tai Donecko oro uostas, kurį praėjusių metų sausį po kelis mėnesius trukusio epinio kruvino mūšio užėmė separatistų pajėgos.
Vos tik oro uostą ir aplinkinę teritoriją užėmė separatistai, remiami reguliariosios Rusijos kariuomenės pajėgų (nors Rusija ir neigia, kad jos ten buvo), Minske buvo pasirašyta taikos sutartis.
Po sutarties pasirašymo plataus masto kovos baigėsi, bet susišaudymai iki šiol tebevyksta kasdien. Rugpjūtis yra blogiausias mėnuo per ilgą laiką. Neginkluota stebėjimo misija iš Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) kasdien fiksuoja šimtus sprogimų. Tai ne plataus masto karas, tačiau ir ne ugnies nutraukimas.
Kasdien Avdijivkoje ir jos apylinkėse Ukrainos pusėje žūsta arba patiria sužeidimus vienas arba du žmonės, sako S. Veremejenka. Separatistas taip pat dažnai patiria nuostolių. Ketvirtadienį, kai leidinio „Guardian“ žurnalistai apsilankė daugiabučiame name, kuriame įsikūrusi Veremejenkos grupė, pastatą sudrebino, pasak vyrų, minosvaidžių ugnis iš separatistų pozicijų.
Pasak S. Veremejenkos vyrų, jiems griežtai įsakyta nešaudyti, jie gali tik atsakyti į atakas. Separatistų pusė teigia tą patį.
„Pastarąsias kelias dienas stebime veiklos suintensyvėjimą, jie netgi atgabeno tankus į priešakines pozicijas, kad mes juos matytume“, – sako Viktoras Šotropa, vadovaujantis S. Veremejenkos grupei, kuri priklauso Kijevo pulkui. Šis pulkas iš pradžių buvo savanorių batalionas, o vėliau Ukrainos vidaus reikalų ministerija suteikė jam oficialų statusą.
„Bet iš esmės, manau, jie šaudo iš neturėjimo ką veikti. Tam, kad iš tiesų užimtų daugiau teritorijos, jiems reikėtų įvykdyti didelę invaziją, su rusų armijos pagalba“, – sako jis.
Vis dėlto pastarųjų dviejų savaičių įvykiai visus verčia nerimauti.
Anksčiau šį mėnesį Rusija pranešė, kad ukrainiečių teroristų grupės, kuri planavo išpuolius Kryme – pusiasalyje, kurį, primename, Rusija užėmė 2014 m. vasarį – sulaikymo metu žuvo vienas karys ir vienas saugumo tarnybų pareigūnas. Vėliau Rusijos televizija parodė filmuotą medžiagą su apdaužytu Ukrainos piliečiu ir pareiškė, kad jis dirba Ukrainos karinei žvalgybai.
„Mes jokiu būdu neleisime praslysti tokiems dalykams“, – pasakė V. Putinas.
Rusijos prezidentas apkaltino Kijevą ėmusis „teroro taktikos“ ir pareiškė, kad nebeliko prasmės rengti keturių šalių derybų tarp Rusijos, Ukrainos, Vokietijos ir Prancūzijos, kurios buvo planuotos Didžiojo dvidešimtuko (G20) viršūnių susitikimo užkulisiuose.
Tai daug kam sukėlė įtarimų, kad Rusija planuoja naują ataką, galbūt siekdama iškovoti sausumos tiltą tarp Rusijos ir Krymo. Ukraina tvirtina, kad rusai sufabrikavo visą scenarijų, o Rusijos reakcija privertė Ukrainos prezidentą Petro Porošenką paskelbti kovinę savo pajėgų parengtį.
Ukraina taip pat neišvengia militaristinės retorikos: praeitą savaitę šalis šventė 25-erių metų nepriklausomybės sukaktį ir ta proga Kijevo centre buvo surengtas didžiulis karinis paradas, kuris, pasak kritikų, mažai kuo skyrėsi nuo jėgos demonstravimo sovietiniais laikais, nuo kurių Kijevas stengiasi atsiriboti.
Po pradinės panikos dėl Krymo incidento, viskas aprimo.
„Žmonės nerimavo dieną, kitą, o tada suprato, kad tai neišprovokavo kažkokių didesnių įvykių“, – pareiškė vienas Ukrainos pareigūnas.
Rusijai dabar netinkamas metas aštrinti situaciją: Europos vienybei svyruojant sankcijų Rusijai klausimu, Rusijos remiama ataka iš naujo sukeltų Vakarų valstybių sostinių pyktį dėl Maskvos elgesio.
Iki šiol Rusija naudojo mišrią taktiką: negriežtai kontroliuojamus savanorius, karinius ekspertus, kartais – reguliariosios kariuomenės injekcijas svarbiausiais momentais, tuo pačiu neigdama didesnį savo karinį dalyvavimą Rytų Ukrainoje.
Tačiau Ukrainos kariuomenei per pastaruosius dvejus metus patobulėjus, Rusijai, jei ji nori užimti daugiau teritorijos, ko gero reikėtų imtis didelio masto atviros invazijos, o tai nepataisomai sugadintų santykius su Vakarais.
Nepaisant visų patobulinimų, Ukrainos požiūris į karines operacija yra specifinis.
S. Veremejenka pasakoja, kad oficialiai nėra įtrauktas į kariuomenę – jis techniškai įrašytas kaip mechanikas, nors kaunasi priešakinėse pozicijose. Jų grupė vykdo veiklą butuose gyvenamajame daugiabutyje, kuriame prieš prasidedant kovoms gyveno civiliai.
Nors aplink ginklai ir kiti karo atributai, virtuvės plytelės su kivių ir arbūzų atvaizdais primena, kad čia kažkada buvo kažkieno namai. Devynių aukštų namas buvo baigtas statyti tik 2014 metų pradžioje, o dabar iš jo pabėgo praktiškai visi, išskyrus vieno aukšto gyventojus, nes kone kiekvienas butas daugiau ar mažiau nukentėjo nuo atakų. Kieme pagyvenusi moteris prašo kareivių atnešti jai bulvių.
Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija kaltina abi puses nuolatiniais ugnies nutraukimo susitarimo pažeidimais.
Anksčiau šį mėnesį ESBO Neginkluotos stebėjimo misijos vadovo pavaduotojas Alexanderis Hugas pareiškė, kad ugnies nutraukimo sąlygas vykdyti trukdo pasitikėjimo stoka, nes abi pusės baiminasi, kad atsiradusį vakuumą užpildys kita pusė.
Jis sukritikavo abi puses už tai, kad nė viena jų neprisileidžia stebėtojų. „Mums reikia rinkti informaciją, bet, jei atvirai, negalime jos rinkti. Abi pusės neleidžia mūsų stebėtojams įžengti į kai kurias teritorijas. Abi pusės jas arba užminuoja, arba sukuria kitokias kliūtis. Abi pusės bando įbauginti mūsų neginkluotus civilius stebėtojus ir jiems grasina.“
Vis dar išlieka grėsmė, kad atsinaujins plataus masto kariniai veiksmai, o labiausiai kenčia paprasti Rytų Ukrainos gyventojai.
Marjinkoje, viename iš kelių punktų, kur civiliai gyventojai gali kirsti fronto liniją, vingiuoja eilės žmonių, įskaitant pagyvenusius žmones ir mažus vaikus. Visi jie laukia leidimo kirsti laikiną sieną.
Ketvirtadienį ryte Ukrainos pusėje buvo girdėti lengvosios artilerijos ugnis ir kulkosvaidžių tratėjimas, tačiau išvargę kareiviai patikros punkte ir išsirikiavę vietos gyventojai, mėginantys pereiti sieną, praktiškai nekreipia į tai jokio dėmesio. Per pastaruosius dvejus metus karas čia tapo gyvenimo būdu – žmonėms labiau rūpi, ar jiems pavyks pereiti sieną, ar ne. Pagyvenusi moteris apsipylė ašaromis paaiškėjus, kad sistemoje nėra jos leidimo kirsti fronto liniją, ir ji buvo priversta grįžti atgal, nors eilėje laukė daug valandų.
Marjinkos kontrolės punktas palaipsniui virto tikru pasienio punktu – su pasų ir muito tikrinimo būdelėmis. Tai vienas iš daugelio ženklų, liudijančių, kad politinis konflikto sprendimas dabar mažiau įmanomas nei kada anksčiau.
Maskva siekia tokio susitarimo, kuris užtikrintų didžiosios dalies separatistų infrastruktūros legalizavimą ir suteiktų jiems faktišką dalies Ukrainos kontrolę, o Rusijai nereikėtų nieko finansuoti. Kijevo požiūris į bet kokius kompromisus su „teroristais“ rytuose tapo daug griežtesnis.
Dabartinės aklavietės sąlygomis Kijeve daug kas baiminasi, kad Rusija vis dar gali ryžtis plataus masto karui. „Tai neatrodo logiška, bet jie dažnai elgiasi nelogiškai“, – pareiškė oficialus Ukrainos pareigūnas.