Prieš dešimt metų pasaulis pasibaisėjęs stebėjo, kaip Pakistane veikiančios grupuotės „Lashkar-e-Taiba“ nariai siautėjo Indijos finansų sostine laikomame Mumbajuje. 10 užpuolikų buvo sustabdyti praėjus keturioms dienoms po išpuolių pradžios, tačiau iki tada jie spėjo nužudyti 164 žmones, įskaitant amerikiečių ir kitų užsieniečių, ir sužeisti daugiau nei 300 žmonių, žurnalui „Foreign Policy“ rašo apžvalgininkas Moeedas Yusufas.
Tuomet prasidėjo Indijos Rugsėjo 11-oji, kaip Indijos žiniasklaida tuomet tai pavadino. Ilgą laiką maniusi, kad grupuotė „Lashkar-e-Taiba“ veikia tiesioginiu Pakistano žvalgybos įgaliojimu, Indija dėl išpuolių tiesiogiai apkaltino Pakistaną. Tarp branduolinį ginklą turinčių valstybių kilo vos ne karo lygio krizė, tad buvo prisiminti buvusio JAV prezidento Billo Clintono žodžiai, jog ši pasaulio dalis amžių sandūroje – „pavojingiausia vieta“ Žemėje.
Praėjus dešimčiai metų nuo 2008 metų lapkričio 26 d. įvykdytų išpuolių, įtampa tarp Indijos ir Pakistano išlieka tokia pat didelė. Nors abi šalys išvengė didelio masto karų, jos ir toliau „flirtuoja su krize“ bei yra įsivėlusios į nuosaikaus intensyvumo konfliktą Kašmyre.
Susidarė situacija, kurioje nėra jokio efektyvaus krizės valdymo mechanizmo, kuriuo būtų siekiama sumažinti neišvengiamos eskalacijos riziką ir pateikti patikimų būdų tiesiogiai derėtis dėl krizės sureguliavimo. Atsižvelgiant į tai, kad abi šalys turi branduolinių ginklų, eskalacijos pasekmės gali būti katastrofiškos. Ir tokios eskalacijos tikimybė dabar yra didesnė, nei buvo Mumbajaus išpuolių išvakarėse.
Per Mumbajaus krizę Indija ir Pakistanas labai priartėjo prie karo, tačiau palankios aplinkybės užkirto kelią kariniam susirėmimui. Išpuoliai buvo įvykdyti po ilgą laiką trukusio tolygaus ir itin daug žadėjusio taikos proceso – tokiame šios dvi šalys dar nebuvo dalyvavusios. Bendra pozityvumo aura ir patikimi komunikacijos kanalai, sukurti per penkerius metus siekiant taikos, leido sumažinti įtampą.
Taikusis Indijos ministras pirmininkas Manmohanas Singhas, nuoširdžiai siekęs taikos su Pakistanu ir dvejojęs dėl karinės jėgos naudojimo sprendžiant konfliktus, ypač Pietų Azijos „branduolizuotoje“ aplinkoje, taip pat siekė išvengti jėgos panaudojimo, nors Indijos visuomenė ir žiniasklaida reikalavo kraujo.
Svarbiausia, kad trečiosios šalys, kurioms vadovavo Jungtinės Valstijos, suvaidino svarbų tarpininkių vaidmenį ir svariai prisidėjo raginant Indiją ir Pakistaną nutraukti krizę. Tiesa, apie trečiųjų šalių vaidmenį dažnai yra vengiama kalbėti, nes nei Indija, nei Pakistanas nenori pripažinti, jog yra itin priklausomi nuo išorės veikėjų kriziniais atvejais, nors pačios šalys yra branduolinės valstybės.
Ir visgi Jungtinių Valstijų lemiama svarba branduolinėje Pietų Azijoje suvaldant krizes iki šiol buvo ne tik pastovi, bet ir gyvybiškai svarbi alternatyva nesamiems dvišaliams eskalacijos kontrolės mechanizmams tarp Indijos ir Pakistano.
Vašingtonas suvaidino svarbų vaidmenį sprendžiant ir ankstesnes didelio masto krizes: 1999 metų ribotą karą Kašmyre, 10 mėnesių trukmės karinį konfliktą 2001 metų pabaigoje ir 2002 metais.
Jungtinėms Valstijoms visais šiais atvejais pavyko sėkmingai sureguliuoti krizę, nes buvo panaudoti realaus laiko žvalgybiniai duomenys, leidę išsiaiškinti nesusipratimus tarp dviejų šių šalių ir grasinimais bei nuolaidomis priversti jas atsitraukti tuo metu, kai karas, rodos, buvo neišvengiamas.
Deja, seniau naudotos taikinimo priemonės nebūtinai įmanomos šiandien. Mumbajaus išpuoliai akimirksiu nutraukė patį taikos procesą. Nuo tada dvišalė įtampa išlieka gana didelė. Diplomatinis dialogas tarp dviejų šalių sustojo. Indijos nacionalistinė vyriausybė, vadovaujama Narendros Modžio, nurodė, kad bet kokių kovinių veiksmų šalių pasienyje iš Pakistano pusės nutraukimas yra būtina sąlyga oficialiam dialogui.
Indijai ir Pakistanui per pastarąjį dešimtmetį nepavyko susitarti dėl jokių pasitikėjimą didinančių priemonių kovoje su terorizmu. Ankstesni susitarimai, pavyzdžiui, bendras kovos su terorizmu mechanizmas, dėl kurio susitarta 2006 metais, nevykdomi. Pastangos bendradarbiauti tiriant teroristinius incidentus, įskaitant ir Mumbajaus išpuolius, žlugo, nes šalys kaltino viena kitą. Dėl to Indija ir Pakistanas yra gerokai blogesnėje padėtyje, kalbant apie bendrą darbą užkertant kelią potencialioms krizių priežastims ir valdant rizikos veiksnius per krizes, nei jos buvo prieš Mumbajaus išpuolius.
Tuo pat metu terorizmas išlieka nuolatinė grėsmė. Nors iki šiol nebuvo užfiksuota Mumbajaus išpuolių masto incidentų, „Lashkar-e-Taiba“ ir kitos priešiškai Indijos atžvilgiu nusiteikusios grupuotės ir toliau veikia regione. Pakistanas teigia neturintis pajėgumų neutralizuoti šias grupuotes, nes visą dėmesį ir išteklius yra priverstas skirti egzistencialistinei kovai su Pakistano Talibanu ir kitomis grupuotėmis šalies viduje.
Indija teigia, kad Pakistanas ir toliau aktyviai remia kovotojus, kurie jo nurodymu rengia incidentus Indijos teritorijoje. Todėl Indijos lyderiai mano, kad būtų teisinga nubausti Pakistaną dėl prieš Indiją nukreipto terorizmo, kurį vykdo šios grupuotės.
Kitos tarptautinės teroristų grupuotės, kaip „Islamo valstybė“ ir „Al Qaeda“, taip pat veikia šiame regione ir didina grėsmių spektrą Indijos ir Pakistano dvišaliuose santykiuose. Šios grupuotės yra prisiekusios abiejų šalių priešės, todėl jų tikslas destabilizuoti padėtį regione būtų lengvai pasiektas įvėlus abi šalis į karą.
Induistų ekstremistų jėgos Indijoje taip pat galėtų sukelti krizę. Valdant N. Modžiui, šios jėgos vis aukščiau kelią galvą Indijoje ir jau anksčiau taikydavosi į Pakistano piliečius, norėdamos pabloginti Indijos ir Pakistano santykius. Pakistanas vis garsiau ir agresyviau kalba, kad Indija remia teroristinius incidentus Pakistane.
Visgi terorizmas – ne vienintelė problema. Kontrolės linija, skirianti Indijos ir Pakistano valdomas Kašmyro dalis, taip pat yra dar vienas galimas karštasis taškas. Praėjusiais metais smurto lygis šalia šios ribos buvo didžiausias per 15 metų: vis dažniau pažeidžiamos 2003 metais pasiektos trumpos paliaubos.
Nors Indijos ir Pakistano pareigūnai pripažįsta, kad įtampa auga, abiejų šalių kariuomenės mano, kad karinė konfrontacija vietos lygmeniu neišsirutulios į didelio masto krizę tarp Indijos ir Pakistano.
Tačiau skirtingai nuo prieš 2003 metais buvusios situacijos, naujienos abiejose šalyse sklinda beprotišku greičiu, ir šiandieniniai incidentai Kašmyre sukelia audras žiniasklaidoje, tad retorika aštrėja, o įtampa auga.
2016 metais N. Modi, kaip žinoma, nesilaikydamas savo pirmtako vykdytos savitvardos politikos, paragino suduoti smūgių palei kontrolės liniją – tai turėjo būti atsakas į teroristinį išpuolė Indijos karinėje bazėje Kašmyre, dėl kurio jo vyriausybė apkaltino Pakistaną.
Pernykščiai Indijos teiginiai, kad Pakistanas palei minėtą liniją paleido raketų ir mortyrų, o vėliau nužudė Indijos karių, paskatino įtampos augimą, ir šalių lyderiai apsikeitė grasinimais imtis tiesioginių karinių veiksmų.
Praėjusio mėnesio pabaigoje Pakistano kariuomenės vadas perspėjo Indiją dėl dažnėjančių ugnies nutraukimo palei kontrolės liniją pažeidimų. Būtent tokie įvykiai gali privesti prie karo.
Didžiausią nerimą dėl padėties Pietų Azijoje kelia tai, kad vis dar nėra patikimų eskalacijos kontrolės priemonių. Indija ir Pakistanas žino, kaip įsivelti į krizę, tačiau šalys nėra sutarusios dėl priemonių, kuriomis būtų siekiama mažinti eskalaciją jau vykstančio epizodo metu, ką jau bekalbėti apie visišką krizės nutraukimą.
Be to, tiek Indija, tiek ir Pakistanas modernizuoja savo pajėgas ir investuoja į destabilizuojančias platformas.
Po Mumbajaus išpuolių Indija pripažino, kad egzistuoja (iki tol ji tai neigė) Pakistano atžvilgiu parengta konkreti karinė doktrina, pavadinta „Šaltuoju startu“. Remiantis šia doktrina, Indija siekia naudoti karinę jėgą iki tam tikros numanomos kartelės, kad Pakistanas nepanaudotų savo branduolinių ginklų.
Verta paminėti, kad ši doktrina iš dalies yra patraukli Indijos planuotojams dėl to, kad ją galima įgyvendinti pakankamai greitai: tai reiškia, kad būtų galima užbėgti už akių tarptautiniam spaudimui siekiant sustabdyti Indiją nuo jėgos panaudojimo prieš Pakistaną.
Pakistanas, savo ruožtu, sukūrė taktinio branduolinio ginklo pajėgumą, kuris potencialiai mažina tą branduolinio ginklo panaudojimo kartelę.
Su šiais įvykiais susijusi rizika yra itin didelė, ypač atsižvelgiant į potencialiai kompromituojančią padėtį, kurioje gali atsidurti tarpininkauti siekiančios trečiosios šalys. Anksčiau Jungtinės Valstijos ir kitos valstybės įsikišdavo ir tarpininkaudavo, o Indija ir Pakistanas noriai perkeldavo krizės valdymo naštą tarpininkams ir prašydavo jų paspausti kitą konflikto pusę, kad ši nusileistų.
Indijos ir Pakistano pripažinimas, kad šalys nėra pasirengusios pačios valdyti eskalacijos grėsmių, leido joms tai daryti. Bėgant laikui, vis labiau augo lūkesčiai, kad Jungtinės Valstijos gelbės padėtį.
Bėda ta, kad visos ankstesnės krizės kildavo tuo metu, kai pasaulinė Jungtinių Valstijų viršenybė ir moralinis legitimumas buvo gerokai tvirtesni, ir didžiųjų valstybių konkurencija nebuvo tokia arši, kokia tapo prieš dvejus metus.
Ankstesniais krizių valdymo atvejais tokios valstybės kaip Kinija ir Rusija nemėgino pralenkti Jungtinių Valstijų. Iš tiesų visos trečiosios šalys pirmenybę teigė deeskalacijai, o ne savo užsienio politikos ir saugumo interesų įgyvendinimui. Todėl jos suformuodavo vieningą frontą ir neleisdavo Indijai ir Pakistanui sukiršinti vienos trečiosios šalies su kita. Tokia trečiųjų šalių suartėjimas buvo itin svarbus užtikrinant krizių deeskalaciją.
Šiandien padėtis yra iš esmės pasikeitusi. Jungtinių Valstijų nacionalinėje gynybos strategijoje dabar aiškiai nurodoma, kad didžiosios valstybės konkurentės yra didžiausia grėsmė JAV nacionaliniam saugumui, o ne terorizmas ir branduolinis kataklizmas. Konkurencija tarp Jungtinių Valstijų, Kinijos ir Rusijos dėl įtakos Pietų Azijoje intensyvėja.
Jų konkurencinės politikos Afganistane tiesiogiai kenkia taikos perspektyvai, nors visos trys šalys teigia siekiančios bendro tikslo – stabilaus ir taikaus Afganistano. Tokie didžiųjų šalių pokyčiai gali lengvai sumažinti Jungtinių Valstijų ryžtą ir gebėjimą vadovauti ir koordinuoti krizės valdymą šiame regione.
Besikeičiantys aljansai Pietų Azijoje taip pat gali komplikuoti Indijos ir Pakistano krizių valdymą. Indija dabar JAV vaidmenį krizėje su Pakistanu laiko lakmuso popierėliu, rodančiu Amerikos kaip strateginės partnerės nuoširdumą. Jungtinių Valstijų ir Indijos partnerystė – bei beveik nutrūkę JAV ir Pakistano santykiai – didina daugelio žmonių Indijoje lūkesčius, kad Vašingtonas per būsimą krizę parems Delį taip nubausdamas Islamabadą.
Pakistano lyderiai, savo ruožtu, tikisi, kad Kinija puls gelbėti šalį. Jeigu didžiųjų šalių konkurencija lems trečiųjų šalių norą pirmenybę teikti šiems aljansams arba pasinaudoti Indija ir Pakistanu siekiant savo tikslų, o ne tarpininkauti siekiant galutinio tikslo – krizės nutraukimo, tuomet tokios šalys iš tarpininkių gali virsti eskalacijos skatintojomis.
Nors didžiosios pasaulio valstybės pastaruoju metu pasaulinius branduolinius debatus kreipė link Šiaurės Korėjos ir Irano, Pietų Azijos branduolinė lygtis išlieka pakankamai nestabili, o tai vis dažniau verčia prisiminti B. Clintono prieš du dešimtmečius pasakytus žodžius apibūdinant šį regioną.
Pasaulis turi skatinti Indiją ir Pakistaną mažinti karo šiame regione riziką ir padėti šioms dviem kaimynėms atnaujinti aktyvų taikos procesą, kuris padėtų išspręsti pagrindinius klausimus, dėl kurių ir kyla krizės, ypač Kašmyro klausimas ir tebevykdomos teroristinių grupuočių operacijos regione.
Indija ir Pakistanas turėtų ne tik sutelkti dėmesį į krizių prevenciją, bet taip pat turėtų susitarti dėl patikimų eskalacijos kontrolės mechanizmų, kol nekilo nauja krizė. Mažų mažiausiai reikėtų susitarti dėl krizinių komunikacijos kanalų tarp šalių civilių ir karinių vadovybių.
Taip pat labai svarbios yra ir platesnio masto rizikos mažinimo priemonės, įskaitant ir doktrinų, kurios didina karo ir branduolinių ginklų panaudojimo tikimybę, peržiūrą.
O Jungtinės Valstijos ir kitos didžiosios valstybės, turinčios įtakos Pietų Azijoje, privalo būti pasirengusios tarpininkauti per būsimą krizę. Jų tarpininkavimo sėkmė priklausys nuo jų gebėjimo atskirti savo tarpusavio konkurenciją nuo poreikio užkirsti kelią branduoliniam Indijos ir Pakistano karui, kas dabar yra gerokai sunkesnė užduotis, nei buvo prieš dešimt metų.
Dešimtosios Mumbajaus išpuolių metinės turėtų ne tik priminti apie šią tragediją, bet taip pat ir parodyti, kokia realia išlieka naujos krizės perspektyva praėjus dešimtmečiui.