Deja, tai nėra paprastas „taikių piliečių, sukilusių prieš diktatorių“ konfliktas, kuriame būtų galima lengvai įvardinti teisiuosius ir neteisiuosius. Į karą įsitraukus radikalioms grupėms bei netiesiogiai dalyvaujant užsienio šalims, išnarplioti šį konfliktą yra ne ką paprasčiau nei Gordijaus mazgą.
2010 metų pabaigoje arabų pasaulyje nuvilnijo demonstracijų ir protestų banga, dabar žinoma kaip Arabų pavasaris. Didžiausios revoliucijos vyko Tunise, Egipte, Jemene ir Libijoje, tačiau pilietiniai neramumai neaplenkė ir Sirijos.
Dar prieš įsiplieskiant konfliktui, šalies gyventojai buvo nepatenkinti aukštu nedarbo lygiu, plačiai paplitusia korupcija ir pilietinių teisių stoka. 2000-aisiais metais iš savo tėvo Hafezo al Assado perėmęs prezidento postą, Basharas nepadarė nieko, kad situacija pagerėtų – nesulaukta žadėtų politinių bei ekonominių reformų. Įkvėpti Arabų pavasario dvasios, Sirijos gyventojai išėjo į gatves protestuoti prieš Basharo al Assado režimą.
Ypatingą reikšmę turėjo 2011 metų incidentas Dara mieste, pietų Sirijoje, kurio metu penkiolika paauglių buvo įkalinti ir kankinti už tai, kad sienas išpaišė prieš valdžią nukreiptais šūkiais. Įniršę, demokratijos reikalaujantys protestuotojai pasklido po gatves. Juos sustabdyti B. al Assadas pasiuntė ginkluotas pajėgas – keli protestuotojai mirė vietoje, būta daug sužeistų. Šis susirėmimas įplieskė didžiulį šalies gyventojų nepasitenkinimą ir protestus, kurių metų reikalauta prezidento atsistatydinimo.
Faktas, jog valdžia prieš protestuotojus naudojo jėgą, neramumų nenumalšino, o tik dar labiau sustiprino žmonių ryžtą priešintis. Opozicijos rėmėjai pradėjo ginkluotis, iš pradžių, kad galėtų apsiginti, o vėliau - norėdami iš savo regionų išvyti valstybines saugumo pajėgas. Susirėmimai darėsi vis nuožmesni, šalyje susikūrė daugybė sukilėlių grupuočių ir konfliktas pavirto pilietiniu karu.
Prasidėjęs karas buvo žiauresnis nei kas nors galėjo tikėtis. Jungtinių Tautų paskirta komisija nustatė, kad visos konflikte dalyvaujančios pusės padarė begalę karo nusikaltimų, prie kurių priskiriami žudymai, kankinimai ir išprievartavimai. Nepaisant to, jog Jungtinių Tautų Saugumo taryba ne kartą pasisakė prieš nediskriminacines atakas, civiliai mirė tūkstančiais.
Tačiau kraupiausias ir visas ribas, anot JAV prezidento Barako Obamos, peržengiantis veiksmas buvo cheminio ginklo panaudojimas. Šimtai žmonių žuvo, kai Damasko pakraščiuose esančios gyvenvietės buvo bombarduotos raketomis, užpildytomis nervus paralyžiuojančiomis zarino dujomis. Vakarų pasaulio šalys teigė, jog techninius pajėgumus panaudoti tokius ginklus galėjo turėti tik B. al Assadas, tačiau šis savo kaltę neigė ir tvirtino, jog tai sukilėlių darbas.
Iškilus realiai JAV karinės intervencijos grėsmei, B. al Assadas, paragintas Rusijos, sutiko sunaikinti Sirijos cheminių ginklų arsenalą. Nepaisant to, Cheminio ginklo draudimo organizacija turi įrodymų, jog konflikte ir toliau buvo sistemiškai naudojami toksiški chemikalai, tačiau aiškiai priskirti atsakomybę vienai iš daugybės konflikte dalyvaujančių grupių sunku.
Opozicinės grupės itin susiskaldžiusios ir dėl įtakos varžosi viena su kita. Viena svarbiausių - Nacionalinė Sirijos opozicijos koalicija, kurią remia Vakarų bei Persijos įlankos valstybės, tačiau ji neturi pakankamai įtakos, daugelis kitų sukilėlių grupių jos nepripažino ir nepripažįsta iki šiol.
Konflikto metu šalia nuosaikių ir sekuliarių sukilėlių atsirado daugybė radikalių islamistų ir džihadistų, kurių žiaurumas sukrėtė visą pasaulį. Šalia „al Nusros fronto“ - „al Qaeda“ padalinio Sirijoje ir Libano „Hezbollah“, karo įkarštyje iškilo dar viena radikali grupuotė.
2014 metų vasarą vadinamoji „Islamo Valstybė “ atsiribojusi nuo „al Qaeda“, pasinaudojo chaosu ir užėmė dideles teritorijas Irake bei Sirijoje, kurias paskelbė savo „kalifatu“. Vienu metu kovodama su sukilėliais, al Nusra Fronto džihadistais, kurdais bei Assado valdžia, ši organizacija sukūrė negailestingą „karą kare“.
Galima teigti, jog „karą kare“ Sirijoje kovoja ne tik „Islamo Valstybė“ – į šį konfliktą netiesiogiai įsivėlę tiek kaimyninės, tiek toli nuo Sirijos esančios šalys. Iranas bei Rusija atvirai remia prezidentą Assadą ir bėgant metams savo paramą tik didina. Teheranas išleido milijonus dolerių teikdamas paramą Sirijos valdžiai, aprūpindamas ją ginklais ir nafta. Norą kovoti šalia Assado išreiškė ir Libano islamistinė šiitų grupuotė „Hezbollah“, kurią taip pat remia Iranas.
Opozicija, kurioje dominuoja sunitai, sulaukia paramos iš Turkijos, Saudo Arabijos, Kataro, Jordanijos, taip pat iš Vakarų valstybių – Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos. Tačiau ir tarp opozicijos rėmėjų yra fundamentalių nesutarimų. Pavyzdžiui, JAV palaikė kurdų pajėgas, ganėtinai sėkmingai kovojančias su „Islamo Valstybe“ šiaurės Sirijoje, tuo tarpu Turkija remia opoziciją, bet kategoriškai nesutinka palaikyti kurdų kovotojų. Ši kaltino Sirijos kurdus turint sąsajų su Turkijoje uždrausta Kurdistano darbininkų partija, dar žinoma kaip PKK, ir po teroristinių išpuolių Turkijoje pradėjo juos bombarduoti.
2014 metų rugsėjį JAV vedina tarptautinė koalicija su globalia „Islamo Valstybės“ grėsme pradėjo kovoti atakomis iš oro, bet jos nebuvo tokios sėkmingos, kaip tikėtasi. Svarbu paminėti, kad jos nukreiptos tik prieš „Islamo Valstybę“, bet ne prieš Assado karines pajėgas. Po metų Rusija taip pat pradėjo vykdyti oro atakas, kaip teigė pati, prieš teroristus, tačiau iš tikrųjų daugiausiai bombardavo Vakarų paramą turinčius sukilėlius bei civilius, taip iš tikrųjų padėdama Assado režimui. Praėjus pusei metų Rusija paskelbė, jog pasiekė savo užsibrėžtus tikslus ir oro atakas nutraukė, tačiau ir tai taikos neatnešė.
Tarptautinė bendruomenė bando šį konfliktą išspręsti diplomatiniu būdu, pasiekiant sutarimą dėl pereinamojo laikotarpio valdžios, kurią galiausiai turėtų pakeisti demokratiškai išrinkta valdžia. Po daugelio nesėkmingų derybų, prasidėjusių dar 2012 metais, pagaliau pasiektas šioks toks progresas.
Kovo 26 dieną Rusija ir JAV sutarė nutraukti karinius veiksmus tarp Sirijos valdžios ir opozicinių grupių („Islamo Valstybė“ bei „al Nusros frontas“ į šį sutarimą neįtraukti). Basharas al Assadas patikino Putiną, jog jis laikysis paliaubų, tačiau tuo pačiu metu pabrėžė, jog būtina toliau kovoti prieš „Islamo Valstybę “,„al Nusra Frontą“ ir kitas opozines grupes, kurias palaiko Vakarai. Nors smulkių paliaubų pažeidimų vis užfiksuojama, Sirijos gyventojai turi šiokį tokį atokvėpį nuo bombardavimų ir juos pagaliau gali pasiekti humanitarinė pagalba.
Karo nualinta Sirija išgyvena milžinišką humanitarinę krizę. Nuo karo pradžios šalį paliko daugiau nei 4,5 mln. žmonių, užplūsdami tiek kaimynines, tiek Europos šalis, tačiau ir pačiame šalies viduje savo namus buvo priversti palikti dar 6,5 mln. gyventojų. Jungtinių Tautų duomenimis daugiau nei pusė populiacijos neturi geriamo vandens, kas trečias žmogus badauja, keturi iš penkių gyvena žemiau skurdo rizikos ribos.
Kokia valdžia laukia Sirijos? Basharas al Assadas pradėjo kalbėti apie galimybę į šalies valdymą įtraukti opozicinių jėgų atstovus, tačiau šie nori, kad Asssadas visai pasitrauktų iš politikos. Tokios pozicijos laikosi ir JAV. Išsiskiriančios ateities vizijos bus didžiausia kliūtis norint prieiti kompromisą.
Net jei pavyktų pasiekti sutarimą ir numalšinti pilietinį karą, atviras liktų klausimas dėl „Islamo Valstybės“, kuri teroristiniais išpuoliais toliau drebina ne tik Siriją, bet ir likusį pasaulį. Nors Assado pajėgos, sustiprėjusios po Rusijos įsikišimo, iš „Islamo Valstybės“ atkovojo tam tikras teritorijas, tarp jų ir senovinį Palmyros miestą.
Kokia bus tolimesnė Basharo al Assado pozicija Sirijoje – neaišku. Aišku tik viena, tikimybė, kad Sirija greitu metu atsikratys diktatoriaus ir galės žengti demokratijos keliu, labai maža. Paliaubos pasiektos diplomatiniu būdu išlieka labai trapios, „Islamo Valstybės“ grėsmė ne ką menkesnė nei buvo prieš metus, bet tai, jog Damasko gyventojai po penkerių metų gali vėl nedrąsiai išeiti į gatves, suteikia šiokios tokios vilties dėl ateities.