Tie, kurie ir sumokėjo policijos pareigūnams, labai tikėtina, minimi I. Golunovo straipsnyje apie laidotuvių verslą – I. Golunovas teisme pareiškė, kad grasinimų sulaukdavo būtent iš laidojimo paslaugų teikėjų.
Minėtieji verslininkai tikrai akivaizdžiai griežė dantį ant žurnalisto – norėta jį už grotų patupdyti mažiausiai dešimčiai metų. Rusijos įstatymai leidžia pristatyti tokius įkalčius, kokius šiuo atveju sufabrikavo operatyvininkai, kaip prekybos narkotikais stambiu mastu įrodymus. Nuo tos akimirkos praėjusios penkios dienos buvo pačios keisčiausios per visą Rusijos žurnalistikos istoriją. Tai, kad Rusijos valdžia vidaus reikalų ministerijos pavidalu po penkias dienas trukusių protestų panaikino kaltinimus ir pripažino įkalčių klastojimo faktą – precedento neturintis įvykis. Prie keistojo birželio 11 dienos antradienio atvedė daugybė protestų ir demonstracijų.
Tokią žurnalistų vienybę, solidarumą ir susirinkimą vienoje vietoje – visi jėgas sutelkė savo noru, aktyviai dalyvavo ir tikėjo tuo, ką daro – paskutinį kartą Maskvos kavinėje „Majak“ mačiau prieš 10–15 metų. Tada žurnalistus labiausiai domino galimybė išgerti, pavalgyti, pasidalinti gandais ir tarpusavyje pabendrauti. Neseniai mačiau juos prie Maskvos policijos nuovados – jie visi buvo susidomėję Ivano Golunovo, „Meduza“ korespondento, kaltinamo prekyba narkotikais, byla.
Nuo tada, kai žurnalistai rinkdavosi kavinėje „Majak“, Rusijoje šios profesijos žmonėms gyventi ir dirbti tapo žymiai sunkiai ir liūdniau. Ir viskas tikrai ne vien dėl žiniasklaidai daromo spaudimo – nepriklausomų, beveik nepriklausomų ir pusiau nepriklausomų žiniasklaidos priemonių Rusijoje pakankamai daug. Didžiausia bėda – tarptautinio masto žiniasklaidos finansavimo problemos, kurią Rusijoje dar paaštrina šalies specifika.
Eilinis ne Rusijoje gyvenantis žurnalistas kenčia nuo reklamos srauto socialinėje žiniasklaidoje, nuo rinkos ir skaitytojų dėmesio fragmentacijos, nuo rėmėjų įtakos (jeigu tokių turi), nuo būtinybės sukti galvą, kaip išgyventi, įtraukti reklamą ir apmokestinti kuriamą turinį. Rusijos žurnalistai prie viso to spaudimo priversti taikstytis su valstybinio sektoriaus kišimųsi į žiniasklaidos sferą (o tai dar baisiau nei politinis spaudimas), ir yra priversti ieškoti nepriklausomybės išsaugojimo modelių, reikalaujančių tiek papildomų skaitytojų pastangų, tiek visuotinio geranoriškumo, tiek sutikimo mokėti už turinį.
Tokia situacija sudaro palankias sąlygas diskusijai ir daro didesnę neigiamą įtaką žurnalistiniam darbui nei įvairūs draudimai ir teisiniai ribojimai. Rusijoje yra tiek nepamatuotų draudimų, tiek blogų įstatymų, tačiau rusiška žiniasklaidos ekonomika, mano galva, dar žiauresnė.
Ivanas Golunovas, dirbdamas Maskvoje, jau beveik trejus metus bendradarbiauja su „Meduza“, kurios redakcija įsikūrusi Rygoje. Tai, kad žiniasklaidos priemonė veikia už Rusijos ribų, palengvina sudėtingų ir Rusijos valdžią kritikuojančių medžiagų viešinimą. Pro burbulus, kuriuose sėdi skaitytojai, tai neprasibrauna.
Paprastą rusą (kaip ir bet kurį kitą žmogų) kiekvieną dieną užgriūva lavina televizijos laidų, tinklalaidžių, tekstų ir pranešimų iš socialinės žiniasklaidos. Paprastas rusas (kaip ir bet kuris kitas žmogus) nesileidžia nuodugniai analizuoti geros ir blogos žurnalistikos, kokybiškos sąžiningos analitikos ir manipuliacijų, nuomonės ir propagandos skirtumų. Ivano Golunovo žurnalistiniai tyrimai, kuriuos publikuoja „Meduza“ (tiesa, redakcija leidžia juos nemokai perpublikuoti), buvo skaitomi neprastai, neretai sulaukia beveik šimto tūkstančio skaitytojų.
Tik skaityti tokius straipsnius – nemenkas pastangų reikalaujantis iššūkis: jie ilgi, daug nuorodų, skaityti sunku ir dažnai paprasčiausiai nesinori. Atliekų tvarkymo arba laidojimo paslaugų verslas – tikrai ne itin viliojančios temos. Jeigu neketinama šių žurnalistinių tyrimų paversti patrauklia vaizdo medžiaga ar pagal juos kurti serialą, pasiekti masinę auditoriją tokiems tekstams praktiškai nelemta.
Ir štai dabar galima drąsiai džiaugtis, kad štai tekstą apie laidojimų paslaugų verslą – „Karstas, kapinės, šimtai milijardų rublių“ – perskaitė daugiau nei milijonas žmonių. Kaip teigia „Meduza“ redaktorius Ivanas Kolpakovas, per savaitę publikacijos peržiūrų skaičius beveik pasiekė 200 tūkst. Dabar, nuaidėjus šiai skandalingai istorijai, skaičius artėja prie 700 tūkst. Pridėkime dar dešimtis didelių ir mažų žiniasklaidos priemonių, „Meduzos“ raginimu perspausdinusių tekstą, ir galėsime teigti, kad straipsnis sulaukė daugiau nei milijono susidomėjusių skaitytojų.
Net jeigu dalis auditorijos dabar tekstą perskaitė antrą kartą, tai reiškia, kad apie Ivano Golunovo tyrimą dabar žino per pusė milijono žmonių. Skaičiai praktiškai kaip iš televizijos žiūrimumo statistikos. Tie, kurie anksčiau nebuvo girdėję nei apie I. Golunovą, nei apie „Meduzą“, dabar skaito apie deputatę iš Volgogrado, užgrobusią visą laidojimų paslaugų verslą regione, apie Maskvos mero patarėją, kurio artimieji nebežino, kur dėti pinigus, uždirbtus iš didžiulio remonto užsakymo, apie nebežinančius, kuo čia dar užsiimti nebaudžiamus verslininkus. Mes, entuziastingi tokių medžiagų skaitytojai, ir taip nemažai žinome. O štai tie, kurie daugiausia skaito žinutes socialiniuose tinkluose, ne juokais susidomėjo – visi tik ir kalba apie kažkokį Golunovą, duokite ir mums paskaityti.
Esu įsitikinęs, kad vaizdas, šiuo metu atsiveriantis prieš paprasto ruso – iš esmės prieš bet kurio rusakalbio – akis tiesiog negali nekelti emocijų. Rusai – protingi, tačiau tokie įpročio vergai. Jie gi viską apie „juos“ žino, kiekvieną dieną girdi ir patys prikuria įvairių epitetų valdininkams ir specialiosioms tarnyboms. Be to, Rusijos elito (ir kitų šalių elito) cinizmo lygis – tikrai nenusakomas vienu epitetu ar jaustuku. Juo labiau, kad plūstis ir koneveikti – vienas iš būdų apsimesti, kad niekas nevyksta.
Štai sausa statistika veikia žymiai efektyviau, tik jai dažniausiai stinga laiko ir jėgų. Tas tingulys ir laiko stygius yra geriausi veikėjų, pildančių kišenes valstybės šešėliuose, sąjungininkai. Milijonams žmonių rasti laiko ir jėgų atitrūkti nuo televizijos laidų ir kompiuterinių žaidimų ir paskaityti apie laidojimo verslą padėjo ne kas kitas, o korumpuoti Maskvos policijos pareigūnai. Nebūtų kilęs ažiotažas dėl I. Golunovo sulaikymo, jo publikacijos nebūtų sulaukusios tokio didelio skaitytojų dėmesio.
Tiesiog manau, jog būtent nuogąstavimas dėl auditorijos, besidominčios korumpuotu verslu ir specialiosiomis tarnybomis, augimo ir suvaidino labai svarbų vaidmenį dėl Kremliaus apsisprendimo (o tokį sprendimą priimti galėjo tik Kremlius) šią istoriją kuo greičiau nutildyti.
Didžiausia tokio neįtikėtino Rusijos visuomenės solidarumo nauda – Ivano Golunovo paleidimas į laisvę. Tik ši istorija turės ir daugiau pasekmių. Trys pagrindiniai verslo dienraščiai po šios istorijos pasirodė identiškomis pirmojo puslapio publikacijomis, kur buvo parašyta „Aš/Mes Ivanas Golunovas“. Garsūs artistai, muzikantai ir netgi valstybinės televizijos žurnalistai ragino bylą išspręsti objektyviai.
Ką tik savo akimis pamatėme, kad tokie dalykai įmanomi – kažkas panašaus buvo įmanoma tik XX amžiaus 9-ąjį dešimtmetį. To nevertėtų pamiršti. Kaip ir nevertėtų pamiršti ir pokyčių, kuriuos Rusijos teisėsaugos sistemoje paskatino I. Golunovo byla.
Policija ir specialiosios tarnybos Rusijoje vykstančiose diskusijose artimiausiu gali tapti pagrindine tema. Ir dar vienas dalykas: ką tik sužinojome, kad daugybei žmonių nėra vienodai, kad jie kartais pasirengę pasitraukti iš savo komforto zonos ir patikėti nežinomu žurnalistu, paprasčiausiai perskaitę jo straipsnius. Tai labai gera žinia visiems nuviltiems žurnalistams, nebesilankantiems kavinėje „Majak“.
Maksimas Trudoliubovas yra verslo laikraščio „Vedomosti“ nuomonių skilties redaktorius, Wilsono centro Vašingtone bendradarbis ir būsimos knygos apie valdžią bei nuosavybę Rusijoje autorius.