Anksčiau šios moterys naujienų agentūrai AP pasakojo, kad turėjo radijo technikos, palydovinio ryšio telefonų, GPS ir kitos įrangos, bet neminėjo turėjusios ir avarinį radijo švyturį (Emergency Position Indicating Radio Beacon, EPIRB).
JAV pakrančių apsaugos tarnyba nustatė, kad buriuotojos savo jachtoje turėjo EPIRB, bet niekada jo taip ir neįjungė.
Jennifer Appel antradienį interviu patvirtino, kad jos turėjo radijo švyturį, bet pridūrė maniusi, kad jis turi būti įjungiamas tik realaus fizinio pavojaus atveju, kai per artimiausias 24 valandas laukia mirtis.
„Mūsų (jachtos) korpusas buvo tvirtas, mes plūduriavome, turėjome maisto, vandens, o gebėjimas manevruoti buvo ribotas, – Japonijoje, į kurią išgelbėtas moteris nuplukdė JAV karo laivas, sakė J. Appel. – Visi šie dalykai nerodė, kad mes mirsim.“
Tačiau dabar J. Appel pripažįsta, jog buvo du kartai, kai reikėjo jį panaudoti: kai ji su Tasha Fuiava maždaug birželio pabaigoje ir liepos pradžioje buvo netoli Havajų ir antrą kartą, kai jos spalio 1 dieną buvo prie Veiko salos.
„Tai man pamoka, nes tai buvo geriausia proga sulaukti pagalbos“, – apie progą prie JAV Veiko salos Okeanijoje sakė ji.
Anksčiau J. Appel ir T. Fuiava sakė, kad jau buvo bepasiduodančios, kai JAV karinis laivynas praėjusią savaitę jas išgelbėjo už tūkstančių kilometrų nuo kurso.
EPIRB užmezga ryšį su palydovais ir per kelias minutes nusiunčia pareigūnams koordinates. Jis įsijungia paniręs į vandenį arba yra įjungiamas rankiniu būdu.
Į pensiją išėjęs pakrančių apsaugos pareigūnas Phillipas R. Johnsonas pirmadienį sakė, kad jei moterys būtų panaudojusios avarinį švyturį, jos būtų buvusios surastos.
Tačiau jis pridūrė, kad dėl senų ir nusilpusių baterijų kokia nors švyturio dalis galėtų neveikti.
J. Appel ir T. Fuiava taip pat sakė, kad turėjo šešias ryšio priemones, kuriomis negalėjo pasinaudoti.
„Čia kažkas ne taip, – sakė Ph. R. Johnsonas. – Niekada negirdėjau, kad visi šie dalykai atsitiktų vienu metu.“
Moterys susipažino 2016 metų pabaigoje ir jau po savaitės nusprendė kartu leistis į kelionę. T. Fuiava savo gyvenime nebuvo buriavusi nė vienos dienos.
Šios buriuotojos gegužės 3 dieną su savo dviem šunimis išplaukė J. Appel priklausančia 15 metrų jachta „Sea Nymph“ ir tikėjosi per 18 dienų pasiekti Tahitį, o spalį grįžti į Havajus.
Keliems svarbiems jų pasakojimo elementams pareigūnai prieštarauja, be to, jie neatitinka orų pranešimų ar pagrindinių Ramiojo vandenyno geografijos dalykų. Šie neatitikimai iškėlė klausimų dėl to, ar jos galėjo išvengti katastrofos.
Jokių audrų
Jos sakė, kad jau pirmą dieną jūroje laivas pateko į audrą, kuri truko tris dienas, kad į jūrą įkrito mobilusis telefonas, o jachta buvo apgadinta. Tačiau Nacionalinė meteorologijos tarnyba Honolulu nurodė, kad palei jų kursą niekur nei gegužės 3-iąją, nei vėlesnėmis dienomis nebuvo jokių audrų.
Išsaugotos NASA palydovų nuotraukos patvirtina, kad tomis dienomis aplink Havajus nebuvo jokių atogrąžų audrų. J. Appel reiškė nustebimą, kad nėra jokių duomenų apie audras, ir sakė, kad gegužės 3 dieną, nusileidus Saulei, gavo Pakrančių apsaugos perspėjimą dėl audros.
Moterys sakė galvojusios pasukti atgal, bet Maujo ir Lanai salų uostai buvo pernelyg seklūs jų laivui. 15 m ilgio jachta yra palyginti maža ir abiejose šiose salose uostai iš tikrųjų gali tokius laivus priimti. Be to, kelios tokios vietos yra labiausiai į pietus nutolusioje Havajų Didžiojoje saloje.
Tačiau J. Appel sakė modifikavusi laivą, pridėjusi prie korpuso 6 tonas stiklo pluošto, kad jis būtų storesnis ir sunkesnis, ir pailginusi kilį, kad jachta būt stabilesnė.
Vėliau, sulūžus jachtos stiebui ir daliai takelažo, jos su vis dar veikiančiu varikliu priplaukė prie kitos mažos salos, bet nusprendė nebandyti plaukti į krantą, nes manė, kad sala daugiausia negyvenama, o jos pakrantės nesaugomos ir pernelyg seklios.
Tačiau Kiribačiui priklausančioje Kalėdų saloje gyvena daugiau kaip 2 tūkst. žmonių ir joje yra uostas, reguliariai priimantis didžiulius komercinius laivus.
Saloje yra mažiausiai du aerodromai, moterys laive turėjo signalinių raketų, be to, plačiausia salos vieta yra 48 km pločio ir per dieną išsigelbėjimą pėsčiomis galima pasiekti net iš atokiausio taško.
Paklausta, ar ši maža sala būtų gera vieta sustoti ir suremontuoti takelažą, J. Appel atsakė „Ne“.
„Kiribatis, hm, visas šios salos šonas ne be reikalo vadinamas sudužusių laivų paplūdimiu“, – sakė ji.
Kalėdų salos šiaurės rytuose yra vieta, vadinama Laivų sudužimų įlanka.
Tad jos nesustojo pagalbos ir nusistatė naują tikslą už maždaug 1 609 km, keliais šimtais km toliau už pradinį kelionės tikslą Tahitį. Jos patraukė į Kuko Salas.
„Tikrai galvojome, kad galime pasiekti kitą tašką“, – sakė J. Appel.
O tada, per kitą audrą gegužės pabaigoje, sugedo jachtos variklis.
Pakrančių apsaugos pareigūnai birželio mėnesį netoli Tahičio užmezgė radijo ryšį su laivu, kuris prisistatė kaip „Sea Nymph“ ir kurio kapitonas sakė, kad laivas nėra ištiktas nelaimės ir kad kitą rytą tikimasi pasiekti žemę.
Buriuotojos turėjo maisto atsargų daugiau kaip metams, o po penkių mėnesių klaidžiojimo Ramiajame vandenyne trečiadienį jas išgelbėjo JAV karinis jūrų laivynas.
Kasdien pagalbos prašymus siuntusios moterys buvo išgelbėtos maždaug už 1 500 km į pietryčius nuo Japonijos.
Moteris išgelbėjo jūrų desanto laivas „USS Ashland“. Antradienį aplūžusį keliautojų laivelį pastebėjo vienas Taivano žvejų laivas ir pranešė apie tai JAV Pakrančių sargybai.
Abiejų išgelbėtų moterų ir jų šunų sveikata buvo gera.