Charizmatiška ir linksmybes mėgusi princesė Margaret jaunystėje garsėjo kaip nesuvaldoma laisva siela. Vienas iš skaudžiausių trečiojo britų princesės gyvenimo dešimtmečio išgyvenimų – širdį sudaužęs romanas su Didžiosios Britanijos karališkųjų oro pajėgų kapitonu Peteru Townsendu, karo didvyriu, dėl kurio jaunoji Margaret galvą pametė jam tarnaujant jos tėvui karaliui Jurgiui VI.
Neįveikiama kliūtis – skyrybos
Daugeliu aspektų kapitonas P. Townsendas būtų buvęs tiesiog idealus sutuoktinis princesei. Deja, faktas, jog P. Townsendas buvo išsiskyręs, prieštaravo visoms britų karališkosios šeimos atstovaujamoms vertybėms. Kaip karalienė, Margaret sesuo Elžbieta II buvo ir yra Anglijos bažnyčios, griežtai draudžiančios skyrybas, galva. Maža to, XX amžiaus 6-ąjį dešimtmetį visi dar pernelyg ryškiai prisiminė politinę audrą, kilusią Edvardui VIII 1936 metais atsisakius sosto iš meilės du kartus išsiskyrusiai amerikietei Wallis Warfield Simpson, rašė nytimes.com.
Žiniasklaidos susidomėjimas nauja karališkosios šeimos meilės istorija atrodė nepasotinamas – trečioji eilėje prie sosto princesė Margaret jautė didžiulį spaudimą santykius nutraukti. Galiausiai nusilenkusi moralės reikalavimams, kurie jau po dešimtmečio nugrimzdo užmarštin, Margaret iš skausmo plyštančia širdimi vedybų su mylimuoju atsisakė.
1960 metų gegužę Margaret ištekėjo už fotografo Anthony Armstrongo Joneso, kilusio iš išsiskyrusių tėvų šeimos. Audringoje santuokoje gimė du vaikai, tačiau galiausiai pora 1978 metais oficialiai pasuko skirtingais keliais. Margaret daugiau šeimos nebesukūrė, tačiau jos santykiai su vyrais iki pat gyvenimo pabaigos buvo apipinti skandalais ir kaip reikiant kenkė jos reputacijai.
Neginčijamas faktas, kad Margaret niekada viešumoje nebuvo tokia princesė, kokia ją visi norėjo matyti. Kitaip tariant, ji visada viešai kompromitavo Didžiosios Britanijos karališkąją šeimą, visomis išgalėmis besistengiančią pagrįsti savo statuso svarbą ir iš valstybės monarchijos išlaikymui gaunamus pinigus.
Greitai nuobodžiauti imdavusi ir neretai aikštinga bei kaprizinga princesė buvo liūdnai pagarsėjusi dėl nuotaikų kaitos. Kaip 1965 metais „The New Times Magazine“ rašė britų žurnalistas Charlesas Hussey, jos nuotaikų amplitudė svyruodavusi nuo „karštligiškos euforijos iki tamsios apatijos“.
Visuomenės pasipiktinimą kėlė ir ekstravagantiškas gyvenimo būdas bei stilius. Princesės Margaret vedybos Didžiosios Britanijos mokesčių mokėtojams atsiėjo 25 tūkst. svarų (dabar – maždaug 65 tūkst. dolerių). Šešias savaites trukęs medaus mėnuo jachtoje „Britannia“ – dar 40 tūkst. svarų (arba 115 tūkst. dolerių).
Nepaisant to, princesės gerbėjai viešai žavėjosi jos dosnumu, ištikimybe karalienei ir draugams, humoro jausmu ir talentu linksmintis. Louisas Armstrongas, kurio muziką ji tiesiog dievino, kartą ją pavadino „viena iš tų šiuolaikinių mergužėlių“, o Johnas Lennonas žaismingai pravardžiuodavęs „linksmąja Margarine“.
Daugumai princesė Margaret buvo savosios kartos karališkosios šeimos balta varna. Smagiausia, kad dėl tokios reputacijos princesei galvą skaudėjo mažiausiai – netgi greičiau priešingai: jai patikę plaukti prieš srovę. Kaip teigia princesės Margaret biografas Theo Aronsonas, kartą ji prancūzų poetui ir kino kūrėjui Jeanui Cocteau pareiškusi, jog „nepaklusnumas – didžiausias mano džiaugsmas“.
Princesė Margaret Rose gimė 1930 metų rugpjūčio 21 dieną Škotijoje. Ji antroji Jorko kunigaikščių dukra. Princesė gimė šešeri metai iki jos tėvui tampant karaliumi Jurgiu VI, kai sosto iš meilės atsisakė jo vyresnysis brolis Edvardas VIII.
Princesė Margaret kartu su seserimi – būsimąja karaliene Elžbieta II – buvo ugdomos pačiuose rūmuose. Antrojo pasaulinio karo metais, kai karalius ir karalienė stengėsi persigandusiems žmonėms rodyti stoiškumo ir gero ūpo pavyzdį, buvo priimtas sprendimas atmesti siūlymą mergaites išsiųsti į Kanadą ir taip apsaugoti nuo galimų antskrydžių. Margaret ir Elizabeth liko su tėvais – ir pačiame visuomenės dėmesio centre.
Elizabeth nuo mažų dienų buvo auklėjama kaip būsimoji karalienė, tad princesė Margaret dažnai atsidurdavusi antrame plane. „Kai su seserimi dar tik augome, ji buvo ta geroji. Tas gerumas nuobodus iki koktumo, tad žiniasklaidai buvo visai smagu sužinoti, kad aš kaip reikiant priėdusi velnių“, – princesė Margaret yra prisipažinusi knygos „The Reality of Monarchy“ (išleistos 1970 metais) autoriui.
Išvargusioje pokario Didžiojoje Britanijoje žiniasklaida Margaret dažniausiai vaizdavo kaip žavingą, gyvenimo džiaugsmu spinduliuojančią jauną moterį, dažnai besilankiusią Paryžiuje ir mėgusią iki paryčių šokti madingiausiuose Londono klubuose.
Tada dar princesei Elizabeth 1947 metais ištekėjus už Graikijos princo Philipo, princesė Margaret tapo viena geidžiamiausių nuotakų visame pasaulyje, tad žiniasklaida dažnai ir noriai ją poravo su populiariausiais jaunais vyrais.
Pirmą kartą kapitoną P. Townsendą princesė Margaret sutiko 1947 metais, per karą, kai šis prisijungė prie jos tėvo karaliaus Jurgio VI komandos. Kapitono didvyriškumas – jis numušė 11 vokiečių lėktuvų – puikiai derėjo su kuklumu ir nuolankumu, kas karaliui labai patiko. Maža to, karalius buvo vieno iš kapitono sūnų, kuriuos jam pagimdė žmona Rosemary Pawle, krikšto tėvas.
R. Pawle ir P. Townsendas susituokė 1941 metais, tačiau 1952 metais išsiskyrė, priežastimi įvardydami neištikimybę.
Kapitono santykiai su princese tapo dar artimesni po karaliaus mirties 1952 metų vasarį, tačiau romano faktas į viešumą iškilo tik per Elžbietos II karūnavimą 1953 metų birželio 2 dieną, kai intymų Margaret gestą (ji nuo kapitono uniformos nuvalė pūką) užfiksavo fotografai. Tuomet princesei Margaret buvo 22 metai, o jos mylimajam 38 metai. Vėliau P. Townsendas rašė, kad jų meilė „nepaisė juos skyrusių turto, rangų bei kitų žemiškų barjerų“.
Remiantis Karališkųjų santuokų aktu, priimtu valdant Jurgiui III, princesė Margaret be monarcho leidimo tuoktis negalėjusi. Žiniasklaida stengėsi iš romano išspausti viską, kas tik įmanoma, tad ši meilės istorija netrukus tapo tokia pat politizuota kaip ir karaliaus Edvardo ir W. Simpson, vykusi prieš 16 metų.
Tiek tuometinis Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Winstonas Churchillis, tiek asmeninis karalienės sekretorius seras Alanas Lascellesas pasisakė prieš tokią santuoką. Spausdama kapitoną P. Townsendą nutraukti ryšius su princese Margaret, šalies vyriausybė 1953 metais išsiuntė jį į Didžiosios Britanijos ambasadą Briuselyje, kur jam paskirtos oro pajėgų atašė pareigos.
Apie mylimojo paskyrimą Margaret sužinojo būdama Rodezijoje – jie net neturėjo progos deramai atsisveikinti. Jai grįžus namo, įsimylėjėliai palaikė ryšį telefonu, būta ir slaptų susitikimų.
Šalies valdžia ir toliau primygtinai prieštaravo santuokai. Nors 1955 metais princesei ir sukako 25 metai, ir ji tarsi turėjo teisę tekėti be karalienės sutikimo, jai duoda aiškiai suprasti: jei pasirinks tekėti už kapitono P. Townsendo, neteks visų savo karališkųjų teisių ir pajamų. Tų pačių metų spalį pora susitiko Didžiojoje Britanijoje, aptarė susiklosčiusią situaciją ir priėmė sprendimą.
„Informuoju, kad nusprendžiau netekėti už kapitono Peterio Townsendo. Atsižvelgdama į Bažnyčios mokymą, jog krikščioniška santuoka neišardoma, ir suvokdama savo pareigą šaliai, apsisprendžiau šiuos interesus iškelti aukščiau savųjų“, – oficialiame pranešime teigė princesė Margaret.
Palankiai princesės atžvilgiu nusiteikę stebėtojai vėliau sakė, kad, jei porai būtų leista susituokti, Margaret būtų apsiraminusi ir ėmusi gyventi panašiai kaip vyresnioji sesuo. 1978 metais pasirodžiusioje autobiografijoje „Time and Chance“ kapitonas rašo: „Paprasčiausiai neturėjau tokio svorio, pats puikiai supratau: nepajėgsiu atsverti to, ko ji, pasirinkusi mane, būtų netekusi“.
1959 metais kapitonas vedė antrą dieną – jo išrinktąja tapo jaunutė belgė Luce Jamagne. Kitų metų gegužės 6 dieną princesė Margaret savo ranką ir širdį atidavė paprastam mirtingajam ponui Armstrongui Jonesui, jam suteiktas Snoudono grafo titulas.
Fotografas, padaręs įspūdingą karjerą kurdamas turtingų ir garsių žmonių portretus, taip pat mokėjo iš visos širdies mėgautis bohemiškąja Londono gyvenimo puse. Kartu su princese jie tapo visų mylima karališkosios šeimos pora, žavėjusia pašėlusio 7-ojo dešimtmečio dvasia.
Judy Garland nebuvo sužavėta
Princesės Margaret aistra linksmybėms ir pasidygėjimas visais karališkaisiais formalumais turėjo ir tamsiąją pusę. Ji griežtai reikalaudavusi, kad į ją būtų kreipiamasi „Ma‘am“, išimtis buvo taikoma tik brangiausiems bičiuliams, kurie į ją kreipėsi „Brangioji Ma‘am“. Princesė Margaret buvo ir itin reikli viešnia. Vakarėliuose ji neretai keldavusi skandalus, jei kiti svečiai ignoruodavo karališkąjį protokolą, ir išeidavo anksčiau josios. Net vaikai svetimų žmonių akivaizdoje į mamą kreipdavosi „Princese Margaret“. Kaip ir vyras, nors akis į akį mylimąją vadindavęs Ducky.
Toks manieringas elgesys atitolino nemažai draugų. Knygoje „Princess Margaret“ aprašomas nutikimas, kaip per vakarėlį Beverli Hilse princesė Margaret amerikiečių dainininkei Judy Garland per tarpininką pareiškusi pageidaujanti išgirsti ją dainuojančią. Įsiutusi dėl prašymo formos, J. Garland atsakiusi „Padainuosiu, jei prieš tai ji pakrikštys laivą“.
Nors iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad princesės ir garsaus fotografo sąjunga buvo laiminga, XX amžiaus 7-ojo amžiaus pabaigoje jie nebesibodėdavo kivirčytis net viešumoje. Pora, kadaise mėgavusis visuomenės susižavėjimu dėl drąsos elgtis kaip panorėję, savo elgesiu galiausiai pelnė kone pajuokos objektų reputaciją.
Kiekvieną dieną vis labiau nuo visuomenės dėmesio pavargdavęs lordas Snoudonas ėmė vis daugiau laiko leisti atskirai nuo žmonos, dažnai leisdavosi į kūrybinių projektų paieškas užsienyje, neretai – žavių moterų draugijoje. Princesė Margaret taip pat neketino liūdėti. Sklandė gandai apie jos romantišką ryšį su Anthony Bartonu (artimu jos sutuoktinio bičiuliu), vėliau visi kalbėjo apie romaną su Robinu Douglasu Home‘u – aristokratu ir buvusiu kariuomenės pareigūnu, buvusio premjero sūnėnu, naktiniuose klubuose grodavusiu pianinu.
1967 metų vasarį, kai Didžiosios Britanijos žiniasklaida pradėjo vis garsiau kalbėti apie gresiančias skyrybas, lordas Snoudonas, tuo metu dirbęs užsienyje, ir princesė Margaret suplanavo susitikti Niujorke, iš kur sutarė skristi į Bahamus, tokiu būdu skeptikams parodydami, kad jų santykiai puikūs kaip niekad. Netrukus princesė parašė laišką R. Douglasui Home‘ui, jog jų romanas baigtas.
Praėjus 18 mėnesių, jis nusižudė.
Nors karališkoji pora ir mokėjo susitelkti, pademonstruoti bendrystę ir dažnai fotografavosi su savo vaikais Davidu Albertu Charlesu Armstrongu Jonesu (Linlio viskontu) ir Sarah Frances Elizabeth Armstrong Jones (ledi Sarah Chatto), iš tikrųjų jų tarpusavio ryšys tik prastėjo.
Antri namai Karibų saloje
Princesė Margaret dažnai rodėsi garsių vyrų kompanijoje, tarp kurių buvo ir aktorius P. Sellersas. Be to, ji vis daugiau laiko praleisdavo Karibų saloje Mastike, kur jos bičiulis Colinas Tenantas vestuvių proga jai padovanojo žemės. Sklype princesė pasistatė vasarnamį, pavadintą „Les Jolies-Eaux“.
1973 metų rugsėjį Edinburge ji susipažino su 25 metų Rodericu Llewellynu, kuris netrukus tapo jos mylimiausiu palydovu. Iš menkam kam žinomos šeimos kilęs jaunas vyras dirbo kasykloje pietinėje Afrikos dalyje ir alaus darykloje Anglijoje. Po pažinties praėjus penkiems mėnesiams, britas princesės vasarnamyje Mastike praleido tris savaites. Margaret romanas karališkoje aplinkoje visiems buvo vieša paslaptis. Karalienė jaunojo sesers meilužio negalėjo pakęsti – kaip ir viso „palaido sesers gyvenimo būdo“.
1976 metais kažkas saldžiąją porelę saloje nufotografavo, o nuotrauką, žinoma, paviešino. Kilo didžiulis skandalas. Kovą karališkoji šeima oficialiai pranešė, kad lordas Snoudonas ir princesė Margaret gyvena atskirai.
Margaret romanas su R. Llewellynu sukėlė ir tikrą audrą parlamente. Kai 1978 metų kovą R. Llewellynas po kelionės į Karibus dėl virškinimo problemų atsidūrė ligoninėje, pranešimai, jog princesė budi prie jo lovos, paskatino kritikus drąsiai reikalauti iš princesės atimti jos karališkąją rentą, tuo metu siekusią daugiau nei 100 tūkst. dolerių per metus. Žiniasklaidoje užvirė tikras karas: vieni reikalavo santykius su R. Llewellynu skubiai nutraukti ir gerbti monarchiją, o kiti gynė jos teisę mylėti.
Nors princesė Margaret globojo daugiau nei 80 labdaros organizacijų ir užsiėmė kita pagarbos verta veikla kultūros ir meno labui, visuomenė nebuvo patenkinta jos požiūriu į karališkąsias pareigas.
Kritikai skundėsi, kad jos pasirodymų viešumoje skaičius, buvęs maždaug 150 per metus, sumenko iki mažiau nei šimto. Dalis parlamente dirbančių leiboristų ją ne kartą su neslepiamu pasidygėjimu vadino monarchijos gėda.
Gegužę, kai ligoninėje buvo gydoma nuo hepatito, Kensingtono rūmai, kur ji ir gyveno, išplatino pranešimą, jog princesė Margaret oficialiai išsiskyrė – tai buvo veiksmas, sunaikinęs net 400 metų britų karališkojoje šeimoje galiojusį skyrybų tabu.
Rudenį princesė, su oficialiu vizitu lankydamasi Tuvalu Pietų Ramiajame vandenyje, sunegalavo ir buvo skubiai nuskraidinta į Sidnėjų, Australijoje. Tų pačių metų gruodį, praėjus mėnesiui po sugrįžimo, lordas Snowdonas vedė Lucy Lindsay Hogg.
Skausmo kupinas asmeninis Margaret gyvenimas galiausiai smarkiai pakenkė jos sveikatai.
Princesė nuo paauglystės labai daug rūkė, o pomėgis dideliais kiekiais gerti viskį neretai šokiruodavo net ir artimiausius draugus. 1974 metais princesę ištiko nervinis išsekimas. Pati Margaret apie savo asmeninį gyvenimą niekada nedaugžodžiavo: „Niekada nejaučiau poreikio žmonėms pasakoti, ką šiandien valgiau pusryčiams“.
Kartais Margaret pasakydavusi ir nederamų dalykų. Pavyzdžiui, 1979 metų spalį, praėjus šešioms savaitėms po grafo Mountbatteno žūties per Airijos Respublikonų armijos (IRA) operaciją, ji vizito Čikagoje metu kaip reikiant įsiutino airių kilmės amerikiečius merės Jane Byrne akivaizdoje pareiškusi, kad visi airiai – „kiaulės“.
Mokėjo Margaret būti maloni bei jautri. 1980 metais, kai R. Llewellynas jai pareiškęs, jog nori santykius nutraukti, nes ketina vesti dizainerę Tatianią Soskin, Margaret jauną porą užtikrino, jog su džiaugsmu dalyvaus jų vestuvėse. Ir vėliau princesė su pora palaikė labai draugiškus ryšius.
XX amžiaus 9-ąjį dešimtmetį visuomenės dėmesys nukrypo į kitos karališkosios šeimos kartos meilės reikalus. Du iš trijų karalienės sūnų – Velso princas Charlesas ir Jorko kunigaikštis Andrew – tuokėsi ir skyrėsi. Vienintelė karalienės dukra princesė Anne taip pat gavo leidimą skirtis su vyru kapitonu Marku Philipsu, ir 1992 metais ištekėjo antrą kartą.
Bėgo metai, tačiau princesė Margaret nesiliovė laiškais susirašinėjusi su pirmąja didžiąja meile P. Townsendu. 1992 metais per vieną iš retų apsilankymų Didžiojoje Britanijoje ji pasikvietė jį pietų į Kensingtono rūmus. Dalyvavo ir daugiau žmonių. Tuo metų 77 metų P. Townsendas ir 61 metų princesė „šnekučiavo kaip seni bičiuliai“. P. Townsendas mirė Paryžiuje 1995 metais.
Nevengė pašiepti Liz Taylor, šėlo su Micku Jaggeriu ir miegojo, su kuo norėjo
Iš šiandienės perspektyvos atrodo, kad 71 metus pragyvenusios Didžiosios Britanijos princesės Margaret gyvenime tebuvo vos keli epizodai, nesukėlę skandalo. Kaip teigia „Netflix“ kuriamo serialo „The Crown“ gerbėjai, nuo jos buvo tiesiog neįmanoma atplėšti akių. Kaip ten bebūtų, minėtasis serialas – ne dokumentika.
„Jame nemažai pramanytų dalykų ir sutirštintų spalvų“, – sako biografinės knygos „Ninety-Nine Glimpses Of Princess Margaret“ autorius Craigas Brownas. O juk princesės asmenybės ryškinti nebereikėjo – ji buvo pakankamai spalvinga: „Priešingai nei karalienė, privalėjusi reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje sakyti ir daryti reikiamus dalykus, Margaret visada elgėsi priešingai, nei iš jos visi tikėjosi“.
1930 metų rugpjūčio 21 dieną, kai išvydo pasaulį, Margaret buvo ketvirtoji eilėje prie sosto – prieš ją buvo dėdė Velso princas Edwardas, jos tėvas Jorko kunigaikštis Albertas ir ketverių metų sesuo Elizabeth. Po šešerių metų situacija drastiškai pakito: Edwardas atsisakė karūnos, kad galėtų vesti du kartus išsiskyrusią amerikietę Wallis Simpson, tad karaliumi tapo jos tėvas. Nepasikeitė tik vienas dalykas – mergaičių guvernantė Marion Crawford. 1950 metais pasirodžiusiuose memuaruose „The Little Princesess“ ji išklojo visą tiesą apie Margaret ir jos vyresnę seserį, kurią meiliai vadino Lilibet, skelbia news.com.au.
„Margaret buvo padykęs vaikas. Dažnai neklausydavo“, – teigia guvernantė. Nors ir pabrėžia, kad Lilibet jaunesniajai seseriai buvusi kiek įmanoma nuolaidi, jos elgesys būsimą karalienę neretai vargino ir vertė jaustis nesmagiai. Sulaukusi paauglystės metų, Margaret jau buvo puikiai įvaldžiusi pamėgdžiojimo talentą ir turėjo aštrų liežuvį. Be to, anot guvernantės, princesė mėgaudavosi versdama kitus kankintis ir visada apsunkindavusi apsirengimo ritualą, „neslėpdama pasitenkinimo, jog kiti priversti jos laukti“. Tai buvo įprotis, kurio ji neatsikratė visą gyvenimą.
„Lilibet visada darė tai, ką reikia daryti. Margaret bet kuris veiksmas priminė spektaklį“, – konstatuoja C. Brownas.
56 metų karaliaus mirtis dar padidino ir taip nemenką tarp Margaret ir Karalienės Motinos tvyrojusią įtampą. Be to, iki 1960 metų abi gyveno Klarenso rūmuose, tik skirtinguose aukštuose. Kai Margaret ištekėjo, dažnai bendravo laiškais, kuriuose nešiojo liokajai. Maždaug 2002 metais, likus dešimtmečiui iki mirties, Margaret šiukšlių dėžėje prie Kensingtono rūmų sudegino daugumą savo laiškų.
Karalienė Motina visada neigiamai vertino jaunėlės dukters pomėgį linksmintis ir, nepriklausomai nuo paros meto, nesaikingai vartoti alkoholį. Kaip rašo C. Brownas, pirmasis princesės gėrimas iš karto po vidurdienio buvo degtinė su apelsinų sultimis. Prie pietų stalo Margaret be skrupulų išgerdavusi butelį vyno ir nekantriai laukdavusi popietės – ir gėrimų stalelio, liokajaus tradiciškai pristatyto maždaug pusę šešių vakaro. Prie vakarienės stalo išgerdavusi kokteilį ar du, o prieš miegą – maždaug 2 valandą nakties – kelias burneles viskio su „Malvern“ vandeniu. Pati princesė neretai tyčiojosi iš motinos aprangos stiliaus ir jos taip mylėtos pilies Škotijoje.
„Niekaip nesuprantu, kam tau ta siaubinga vieta“, – kartą lankydamasi pilyje neištvėrė Margaret.
„Na, mieloji, neprivalai savo apsilankymo kartoti“, – įgėlė Karalienė Motina.
Ne ką mažiau įtempti buvo ir Margaret santykiai su karaliene Elžbieta II. Kaip „The Post“ yra sakęs C. Brownas, Margaret visada stigo sesers palaikymo.
Anot C. Browno, Margaret sapnuodavo pasikartojantį sapną, jog supykdo karalienę ir „nerasdavo sau vietos, kol neišgirsdavo sesers balso“. Pabudusi ne anksčiau vidurdienio, ji kiekvieną mielą dieną skambindavusi į Bakingamo rūmus, kad paprasčiausiai išgirstų Elžbietos II „Klausau“.
Pokalbis esą netrukdavo ilgai, bet to Margaret pakakdavę išsivaduoti iš slogaus sapno.
C.Browną labai domino princesės Margaret romanas su tėvo dešiniąja ranka kapitonu P. Townsendu. Tuo metu šešiolika metų vyresnis vyras buvo vedęs, augino du vaikus. Ieškodamas medžiagos savo knygai, rašytojas išsiaiškino, kad per 1946 metų karališkąjį turą P. Townsendas susikeitė kambariais, kad jo miegamasis būtų šalia Margaret, kuriai tada tebuvo 15 metų (remiantis oficialia biografija, jų romanas prasidėjo 1947 metais, kai jai buvo 16 metų). Kaip jau rašyta, ištekėti už mylimojo Margaret dėl puritoniškų draudimų nebuvo lemta. Galiausiai kapitonas vedė devyniolikmetę šeimos bičiulio dukrą, o princesė 1960 metais ištekėjo už fotografo A. Armstrongo Joneso. Pastarasis ne tik buvo neištikimas, bet ir mėgaudavosi žemindamas žmoną bei vertė ją abejoti savo sveiku protu.
Kartą ji paklausė vyro patarimo, ką vilkėti gimtadienio iškylai. Vyras patarė: „Tą proginę suknelę, kuria puošeisi praeitą savaitę“. Ji taip ir padarė, o šventėje patyrė siaubingą gėdą, nes kiti svečiai buvo apsirengę džinsais ir marškinėliais. Ką jau ką, o pravirkdyti mylimąją fotografas mokėjo. Ir į sužadėtuvių šventę princesė Margaret atvyko nuo ašarų paraudusiomis ir patinusiomis akimis.
Nors pora susilaukė dviejų vaikų, santykiai vis blogėjo. Galiausiai fotografas pradėjo žmonos miegamajame palikinėti raštelius, pavyzdžiui, „Nekenčiu tavęs“, taip norėdamas išreikšti pasidygėjimą princese, kurią kartą pavadino „manikiūrininke žydės veidu“.
Beveik visą XX amžiaus 8-ąjį dešimtmetį Margaret praleido Mastiko saloje, kur rengdavo audringus vakarėlius. Juose yra šėlęs pats Mickas Jaggeris. Net ir artimiausiems bičiuliams Margaret neleisdavusi pamiršti, jog ji karališko kraujo, o savo personalą šokdino taip, tarsi būtų pasaulio valdovė: pavyzdžiui, liepdavusi su drabužiais plaukti į jūrą ir atnešti jai išgerti.
Romaną su 18 metų jaunesniu landšafto dizaineriu Roddy Llewellynu princesė sėkmingai slėpė trejus metus, kol galiausiai viešumoje pasirodė jų nuotrauka iš paplūdimio baro. Netrukus viename karališkame renginyje minioje buvusi nepažįstama moteris sušuko „Paleistuvė“.
Aikštinga, reikli ir išdidi princesė buvo viena iš tų, kurių savo šventėse šeimininkai laukdavo labiausiai įsitempę. C. Brownas primena vieną iš jos grubaus elgesio atvejų: susitikusi su dainininke Mary Wilson iš kultinės merginų grupės „Supremes“, princesė viešai pasijuokė iš jos peruko, o dainininką Boy George‘ą savo padėjėjai pavadinusi „kažkokia pernelyg gausiai prisidažiusia damute“.
1982 metais princesė Margaret panoro nubausti aktorę Elizabeth Taylor, kuri, princesei lankantis Holivude, prieš ją netūptelėjo. Po pusmečio per iškilmingą vakarienę Kensingtono rūmuose ji ignoravo kino žvaigždę, o vėliau netgi apkaltino „užsnūdus ant kanapos“. Laikantis jau tradicija tapusio ritualo, Margaret iki 2 valandos sėdėjo prie pianino ir dainavo. Niekam nebuvo leidžiama eiti miegoti pirmiau už princesę. Kai penkiasdešimtmetė E. Taylor nebegalėjo ilgiau tverti, Margaret pasišaipė: „Kas nors teiksis ją parvežti namo ar man ieškoti miegmaišio?“.
Didžiausias priešas – princesė Diana?
Didžiausias Margaret priešas, anot C. Browno, galėjo būti kita princesė – Diana (Margaret sūnėno princo Charleso žmona). Kai pasirodė Andrew Mortono „Diana: Her True Story“, Margaret savo kaimynei Kensingtono rūmuose nusiuntė piktą priekaištų pilną raštelį.
„Vargšė Lilibet ir Charlesas padarė viską, ką galėjo, kad atsikratytų tos niekam tikusios mergaitės, bet ji nejuda iš vietos“, – vienam bičiuliui skundėsi Margaret.
1995 metais, kai 23 mln. televizijos žiūrovų akivaizdoje princesė Diana BBC žurnalistui Martinui Bashirui pareiškė, kad karališkoji šeima prieš ją susimokė, Margaret tiesiog įsiuto.
„Jos pykčiui nesimatė galo. Ji lakstė po butą ir naikino visus žurnalus su Velso princese ant viršelio“, – teigia C. Brownas. Moterys daugiau niekada gyvenime nesikalbėjo.
Po dvejų metų įvykusi tragiška 36 metų princesės Dianos žūtis Margaret širdies nė kiek nesuminkštino. Laidotuvių dieną beveik visi karališkosios šeimos nariai, pravežant karstą, stovėjo nuleidę galvas.
„Margaret itin kukliai vos pajudino galvą, tarsi būtų nubaidžiusi musę“, – rašė C. Brownas. Vėliau princesė Margaret labai aktyviai priešinosi sprendimui prie Kensingtono rūmų pastatyti Dianai skirtą statulą. „Nenoriu pro savo miegamojo langą matyti šios moters“, – piktinosi ji.
Gyvenimo pabaigoje dingo iš viešojo gyvenimo
Dešimtmečiai piktnaudžiavimo alkoholiu ir besaikis rūkymas galiausiai grįžo bumerangu. 1999 metų vasarį Margaret savo namų Mastike duše smarkiai nusiplikė kojas. Nudegimų būta tokių siaubingų, jog ėmė varginti kraujotakos sutrikimas – Raynaud sindromas. Nepaisydama rimtų sveikatos problemų, princesė atsisakė nutraukti atostogas ir pasipriešino siūlymui persodinti odą. Po šio incidento ji praktiškai nebevaikščiojo – galėjo per kartą nueiti vos kelis žingsnius. Mielai naudojosi neįgaliojo vežimėliu. Neretai per renginius nugvelbdavusi jį iš savo garbaus amžiaus mamos Karalienės Motinos.
Vėliau Margaret kone vienas po kito ištiko keli insultai. Princesė apako viena akimi, buvo paralyžiuoja beveik visa kairė kūno pusė. Nuo 2001 metų princesė ėmė kategoriškai vengti lankytojų – ypač vyrų.
„Atrodau siaubingai“, – yra prisipažinusi artimam bičiuliui.
2002 metų vasario 9 dieną ligoninėje princesė Margaret mirė.
Per laidotuves, surengtas Vindzorų pilies šv. Jurgio koplyčioje 102 metų Karalienė Motina, anot liudininkų, subtiliai pademonstravo „triumfo akimirką“, jog pergyveno savo jaunėlę dukrą.
Paskutinės princesės Margaret kelionės nelydėjo minios žmonių, tačiau, anot C. Browno, ko jau ko, bet melancholijos Margaret tikrai nebūtų norėjusi.
„Negalėjo pakęsti aplinkinių gailesčio. Labiausiai dėl to, kaip susiklostė santykiai su Peteru Townsendu“, – teigia rašytojas.
2006 metais aukcione buvo parduota per 900 asmeninių princesės daiktų, jos vaikams surinkta 12,5 mln. dolerių. Tarp parduotų daiktų – 15 princesės peleninių, 8500 dolerių vertės portsigaras ir kandiklis bei 62 tūkst. dolerių vertės barokinė lova, priklausiusi jos seneliams iš motinos pusės.
„Neįtikėtini šio svarbaus ir precedento neturinčio pardavimo rezultatai – rafinuotas reveransas nuostabiai stilingai princesei“, – skelbė „Christie’s“. C. Brownas spėja, jog Margaret būtų patikęs trumpas atsisveikinimo žodis per jos laidotuves iš gero draugo meno istoriko Roy Strongo. Vėl prisimindamas aršiausią Margaret priešę „žmonių princesę“ Dianą, C. Brownas konstatuoja – „ji nebuvo kaip visi žmonės – ji buvo išskirtinė“.
Ir po šiai dienai netyla svarstymai, kaip galėjo susiklostyti Margaret gyvenimas, jei ji būtų ištekėjusi už kapitono P. Townsendo.
„Manau, kad tai buvo lūžio taškas visai karališkajai šeimai, ir jis buvo ne į gera. Tai, kad Margaret neleista tekėti už mylimo vyro, galiausiai sugriovė jai gyvenimą. O karalienė nusprendė, kad nuo šiol pagalių į ratus karališkosios šeimos narių meilės reikaluose nebekaišios. Panašu, kad tiek karališkoji šeima, tiek visuomenė mano, kad galiausiai tokie pokyčiai nuėjo per toli“, – kapitono mirties metu situaciją komentavo „Burke‘s Peerage“ leidybos vadovas Harolds Brooksas Bakeris.
Princesę pergyveno sūnus lordas Linley, dukra ledi Sarah ir trys anūkai.
Gyvenimo pabaigoje Margaret buvo dingusi iš viešojo gyvenimo. „Palikite mane ramybėje. Susiraskite kitą auką“, – kaip visada kategoriškai yra sakiusi Elžbietos II sesuo.