Nuo 1951 metų Jungtinės Valstijos naudojasi egzistuojančiomis televizijos ir radijo stotimis – jos platina svarbią su nepaprastosiomis situacijomis susijusią informaciją. Sistemos pradžia siekia dar Šaltojo karo metų branduolines baimes.
Jungtinių Valstijų ir Rusijos santykiams ėmus vėsti, gynybos pareigūnai nusprendė sukurti bendrą sistemą, kuri ne tik suteiktų galimybių perduoti svarbią informaciją Amerikos žmonėms, bet ir klaidintų potencialius sovietų orlaivius.
CONELRAD veiklos principas gana paprastas: išjungti JAV radijo stotis, aktyvuoti pasirinktąsias civilinės gynybos informacijai skelbti ir tuo pačiu užkirsi kelią virš šalies skrendantiems lėktuvams (navigacijai naudojančius radijo signalą) pasiekti tikslą.
1963 metais sistema atnaujinta – ji virto „Emergency Broadcast System“ (EBS) (liet. nepaprastųjų transliacijų sistema). Naujoji sistema galėjo būti veiksminga vietinių nepaprastųjų situacijų atvejais informacijai apie meteorologines sąlygas ir lokalias stichines nelaimes skelbti.
Valstybinio masto nepaprastosios situacijos atveju, visą šalį pasiektų perspėjimas apie pavojų, paskleistas iš NORAD (Šiaurės Amerikos oro kosminės erdvės gynybos vadovybė, įsikūrusi giliai Šajenų kalno viduje Kolorado Springse) esančio Nacionalinio perspėjimų centro. Vos tik aktyvuojama EBS, per dešimt ateinančių minučių į tautą turi kreiptis šalies prezidentas. Na, bent jau tokio būta plano.
Sistema buvo testuojama kiekvieną mielą šeštadienį. Tą 1971 metų šeštadienį per kiekviename televizoriuje ir radijo aparate įdiegtą specialų teletaipo tinklą gauta tikra pavojaus žinutė, o ne bandomoji kaip įprastai.
„Autorizuojamas pranešimas: hatefulness, hatefulness“, – prabilo aparatai. „Tai perspėjimas apie skubius veiksmus ekstremalios situacijos akivaizdoje (EAN), siunčiamas prezidento. Įprastos transliacijos nedelsiant nutraukiamos“.
Žodis „hatefulness“ atitiko specialų kodą, siunčiamą transliuotojams kaip pavojaus signalo autentifikavimo kombinacija. Tai nebuvo testas. Tai nebuvo mokymai.
Transliuotojai, gavę tokį pranešimą, skubiai ėmėsi veiksmų.
Įprastinės transliacijos buvo nutrauktos, perskaitytas iš anksto pasiruoštas ir suderintas tekstas, kuriuo klausytojams ir žiūrovams buvo paaiškinta, kad transliacijos nutraukiamos valdžios nurodymu.
Nors balsai, raginę amerikiečius perjungti stotį ar kanalą, kur turėjo būti transliuojama svarbi informacija, ir buvo ramūs, stočių komandos taip nesijautė.
„Transliavimo sektoriuje kilo nemenkas chaosas. Vienos stotys ištransliavo perspėjimą ir, remiantis reikalavimais, išsijungė, klausytojams sukeldamos paniką. Kitos veiksmų ėmėsi tik tada, kai perspėjimas buvo atšauktas. Buvo ir tokių, kurios tiesiog ėmė ir nutraukė transliaciją“, – rašė „Variety“.
Chaosas vien radijo stotimis neapsiribojo. Sunerimę klausytojai ėmė skambinti į vietos radijo stotis, bandydami išsiaiškinti, kas vyksta. Kiti, baimindamiesi blogiausio scenarijaus, susėdo prie televizorių. Tuo metu kaip tik vyko Vietnamo karas. Nejaugi Jungtinių Valstijų vykdomas karas prieš komunizmą virto branduoliniu karu?
Tuo metu ne menkiau pasimetę valdžios pareigūnai bandė išsiaiškinti, kas gi čia vyksta. Visi skambino į Pentagoną, bandydami išsiaiškinti, kas vyksta. Perspėjimų centrui pagaliau susipratus, ką padarė, darbuotojai ėmė ieškoti kodinio žodžio, galinčio sustabdyti kilusį chaosą. Niekaip nerado. Transliaciją bandė sustabdyti net šešis kartus. Kiekvienas toks bandymas baigėsi nesėkme.
Galiausiai, praėjus maždaug 40 minučių nuo pirmojo perspėjimo apie pavojų, Civilinės gynybos tarnyba transliuotojams pasiuntė veiksmingą atšaukimo kodinį žodį „impish“. Pirmasis rimtas išbandymas ir didžiausia EBS nesėkmė pagaliau baigėsi. Atnaujintos įprastinės transliacijos – amerikiečiai lengviau atsikvėpė.
Civilinės gynybos tarnyba paaiškino, kad teletaipo operatorius būstinėje Šajeno kalne – W. S. Eberhardtas – tiesiog uždėjo ne tą juostą. Nieko keisto, kad transliuotojai tiesiog pasiuto. „Ta nelaiminga sistema paprasčiausiai neveikia. Po velnių, jie mums ant galvų galėjo numesti termobranduolinę bombą“, – vienos radijo stoties darbuotojas liejo apmaudą UPI.
Pyko ir paprasti žmonės. Buvo akivaizdu, kad svarbiausia šalies komunikacijos linija, nuo kurios priklauso visos tautos likimas, nėra tokia patikima, kaip visiems norėtųsi.
„Ar galėjo tokia panaši žmogiška klaida – tiek čia, tiek Sovietų Sąjungoje – aktyvuoti pavojingiausius tiek amerikiečių, tiek sovietų ginklus?“, – retoriškai klausė „The New York Times“, be gailesčio smerkdamas „kiekvieno šios gyvybiškai svarbios grandinės elemento kompetencijos trūkumą ir nepasirengimą“.
Reaguodami į kilusį ažiotažą, pareigūnai skubiai pakeitė testų vykdymo tvarką. Buvo pakeista testų kalba, nors radijo stotys galėjo (ir kartais tai ir darė) transliuoti juos kaip panorėjusios, kad ir dainos formatu. 1997 metais sistema vėl buvo tobulinama ir atvirto atgal į „Emergency Alert System“ formatą.
Sistema gal ir naujesnė, bet laimei tragedija nepasibaigusio netikro pavojaus istorija iš 1971 metų prisimenama ir šiandien: apie ją primena per „Emergency Alert System“ testus girdimas džeržgimas ir kiti ausies būgneliui nemalonūs garsai.
Kaip ir modemu transliuojama informacija, šie tonai perduoda duomenis transliuotojams – duomenis, kurie paaiškina, kas vyksta, svarbiausia paaiškina, ar tai testas, ar netikras pavojus.
Jeigu ne 1971 metų incidentas, kas žino, galbūt šiuolaikinė perspėjimo sistema nebūtų tokia veiksminga kaip dabar.
