Pačioje Europoje ir už jos ribų vyksta nemažai konfliktų. Europos Sąjunga negali kištis į kiekvieną iš jų, o ir ne visuomet toks kišimasis duotų apčiuopiamos naudos. Tačiau esama ir atvejų, kai europiečiai gali lemti konflikto eigą ar net baigtį, ir kai jų pasyvumas tiesiogiai kenkia žemyno interesams.
Kalbant apie tokius konfliktus, intervencijos būtinybė akivaizdi, ir Europos neveiksnumas visas kalbas apie didžiulę strategiją paverčia niekais. Libija yra vienas iš tokių atvejų, politico.eu rašo apžvalgininkė ir buvusi Federicos Mogherini patarėja Nathalie Tocci.
Europiečiai turi akivaizdžių galimybių daryti įtaką įvykiams Libijoje. Istorinių, ekonominių, visuomeninių, energetinių, saugumo ir migracinių ryšių turinti Europa turi potencialo svariai išreikšti savo valią šioje šalyje.
Tačiau pagrindinė priežastis, kodėl ji to nedaro, yra jau labai puikiai žinoma: nesutarimai tarp Europos Sąjungos valstybių narių. Tokie nesutarimai, ypač tarp Prancūzijos ir Italijos, suvaidino svarbų vaidmenį išsivystant Europos paralyžiui Libijos klausimu. Dėl to susidarė pražūtingas vakuumas, kurį užpildė Rusija, Turkija ir Jungtiniai Arabų Emyratai.
Praėjusį mėnesį Berlyne vykusios konferencijos Libijos klausimu, kurios metu Europos galingiausieji žaidėjai regione mėgino pademonstruoti vieningą frontą, rezultatai sukuria galimybę viskam pasikeisti. Mažų mažiausiai ji suteikė Europai vietą prie stalo žaidžiant libiškąją šachmatų partiją. Klausimas tas, ar mes norėsime ir galėsime ką nors pakeisti šiame žaidime.
Būkime atviri: Europos ranka yra silpna. Europos lyderiai mėgsta į kiekvieną konfliktą reaguoti pasakant, kad nėra karinių sprendimų. Kokia bebūtų tiesa, faktas yra tas, kad vyksta kariniai veiksmai ir juos lemia karinės pajėgos šalyje.
Neturėdama karių Libijoje, Europa tik tiek ir gali pasiekti. O labai tikėtina, kad padėtis Libijoje iš blogos virs dar blogesne.
Viena bloga pasekmė būtų tai, jeigu Rusijai ir Turkijai pavyktų sėkmingai pasiekti paliaubų, kurių tikslas yra ne tiek išspręsti situaciją, kiek įšaldyti konfliktą prie ES ir NATO pietinės sienos. Juk Maskva taip yra padariusi Rytų Europoje jau ne kartą. Puikiais to pavyzdžiais yra Moldova, Gruzija ir Ukraina. Todėl visiškai logiška būtų manyti, kad tai gali įvykti ir Libijoje.
Dar blogiau būtų, jeigu nebūtų visai jokių paliaubų, nes tai leistų Khalifai Haftarui netrukdomam tęsti savo antpuolį, kurį remia Jungtiniai Arabų Emyratai ir Egiptas, turint vilčių ar iliuzijų pasiekti aiškią ir ilgalaikę pergalę dėl Tripolio. Kh. Haftarui vargiai pavyks užvaldyti visą šalį – kiek ginklų jis beturėtų. O Libijos teritorinio vientisumo suskaldymas, kalbant apie migraciją, energetiką ir saugumą, labai rimtai pakenktų Europos interesams.
Taigi, ką Europa turėtų daryti Libijoje? Geriausia, ką galime padaryti trumpuoju laikotarpiu, tai paremti Rusijos ir Turkijos pastangas dėl paliaubų, o tuomet, kas yra itin svarbu, veikti ant žemės, kad jas įtvirtintume. Tik fiziškai būdama šalyje Europa turės galimybę nukreipti įvykių eigą toliau nuo įšaldyto konflikto link realaus taikos užtikrinimo proceso.
Ko reikėtų norint to pasiekti, jeigu manysime, kad paliaubos yra pasiektos ir palaimintos Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucija?
Daugelis Europoje norėtų apriboti savo dalyvavimą atgaivindami operaciją „Sophia“ – jūrų operaciją, kuria siekta įgyvendinti JT įvestą ginklų embargą ir nutraukti neteisėtą žmonių gabenimą Viduržemio jūra.
Tačiau tai būtų paprasčiausias variantas, bet taip pat ir problematiškas. Ne tik todėl, kad siekiant ES sutarimo dėl misijos reikėtų pirmiausia įtikinti nacionalines vyriausybes pasiekti paliaubų dėl migracijos, bet taip pat ir dėl to, kad kalbant apie ginklus Libijoje, traukinys jau seniai nuvažiavo.
Šiuo metu Libijoje yra daugybė ginklų, todėl jūrinio ginklų embargo įgyvendinimas ne tik nepadėtų atsukti laiko atgal, bet ir neužkirstų kelio dar didesnio ginklų kiekio patekimui į Libiją žeme ir oru.
Gerokai svarbesnis – ir tikrai naudingesnis – žingsnis būtų vykdyti civilinę misiją ir stebėti, kaip laikomasi paliaubų ir nustatytos demarkacinės linijos, o taip pat palengvinti demobilizacijos, nusiginklavimo ir reintegracijos procesą.
Vien tik civilinės misijos, deja, nepakaktų. Mažų mažiausiai reikėtų fizinės apsaugos, o tai neišvengiamai reikštų karinės misijos įgyvendinimą. Vėlgi tai būtų galimybė atgaivinti Europos Sąjungos kovines grupes – bloko intervencines pajėgas, iš esmės tapusias pajuokos objektu, nes per 14 metų jos nė karto nebuvo niekur dislokuotos. Jos galėtų būti dislokuotos vykdant vadinamąją perėjimą užtikrinančią operaciją, kuria būtų įgyvendinama platesnio masto ES-JT arba ES-JT ir Afrikos Sąjungos taikos palaikymo misija, kurios metu visi regiono veikėjai, įsivėlę į konfliktą, vaidintų tam tikrą vaidmenį.
Karių siuntimas į Libiją neabejotinai susidurtų su politiniu pasipriešinimu. Tačiau aišku tai, kad, jeigu europiečiai net nemėgins ko nors pakeisti šioje šalyje, neveiksnumo kaina per ateinančius dešimtmečius nepalyginimai išaugs.
Europos saugumo ir gynybos politikos įgyvendinimo pradžioje Europos Sąjunga nelabai aiškiai suvokė savo vaidmenį pasaulyje, tačiau ji buvo gerokai labiau pasirengusi veikti. Prisiminkime 2003 metų Europos Sąjungos karinę operaciją „Artemis“ Kongo Demokratinėje respublikoje, 2005 metų Europos Sąjungos stebėjimo misiją „Aceh‘, 2007 metų karinę misiją Čade ar 2008 metų kovos su piratais prie Somalio krantų operaciją ATALANTA, kuri vykdoma iki šiol.
Tiesa ta, kad anuomet rizika buvo gerokai mažesnė nei šiandien: konfliktai Irake ir Afganistane meta gerokai didesnius šešėlius. Tačiau šiandien europiečiai turėtų pasistengti lygiai taip pat.
Formuodama savo geopolitišką Europos Komisiją. Ursula von der Leyen sukūrė Europos Sąjungai istoriją, kurią ji turėtų papasakoti. Dabar atėjo laikas imtis veiksmų.
Nepaisant JT raginimo dėl paliaubų, įvyko naujų susirėmimų
Libijos sostinėje ketvirtadienį įvyko naujų susirėmimų, nors išvakarėse Jungtinių Tautų Saugumo Taryba priėmė rezoliuciją, kuria raginama ten užtikrinti „tvarias paliaubas“, pranešė liudininkai ir JT pripažįstama Nacionalinės santarvės vyriausybė (NSV).
Pietinėje sostinės dalyje įsiplieskus naujiems susirėmimams tarp NSV ištikimų pajėgų ir rytinę šalies dalį kontroliuojančių maršalo Khalifos Haftaro pajėgų, buvo vėl nutraukti skrydžiai vieninteliame Tripolio veikiančiame oro uoste Mitigoje.
Nuo pernai balandžio NSV pajėgos stengiasi atremti Kh. Haftarui ištikimų pajėgų puolimą. Sausio 12 dieną šalyje buvo paskelbtos trapios paliaubos, o po savaitės per tarptautinį susitarimą Berlyne pasaulio lyderiai sutiko nutraukti visą užsienio kišimąsi Libijoje ir laikytis ginklų embargo.
Tačiau netoli Tripolio kone kasdien tebevyksta susirėmimai, o ginklai toliau keliauja į šalį.
Libija pradeda jausti kuro badą
Libijos Zavijos mieste veikianti naftos perdirbimo gamykla paskelbė dėl žaliavos stokos laikinai stabdanti darbą, šią savaitę pranešė televizijos kanalas „al-Arabiya“, remdamasis gamyklos administracija. „Naftos perdirbimo gamykla dėl naftos tiekimo deficito ir žaliavos saugyklose trūkumo skelbia apie priverstinį perdirbimo proceso sustabdymą“, – pažymima įmonės paskelbtame pranešime.
Naftos perdirbimo gamykla priklauso Libijos nacionalinei naftos korporacijai (NOC). NOC penktadienį paskelbė pranešimą, kuriame įspėjo apie padėtį šalies kuro rinkoje. Korporacija pranešė, jog degalų tiekimas šalies rytiniuose ir centriniuose rajonuose yra stabilus.
NOC pranešime buvo nurodyta, jog Bengazio uoste laukiama dviejų tanklaivių, kurie atgabens benzino ir dyzelino krovinius ir bus „nedelsiant iškrauti“. Tuo tarpu Tripolyje ir kaimyniniuose Libijos sostinės rajonuose, taip pat pietiniuose šalies regionuose jaučiamas kuro išteklių deficitas, pripažino NOC.
Korporacijos praėjusios savaitės pabaigos duomenimis, Bengazyje benzino atsargų pakanka 14 dienų, o dyzelino atsargų – 2 dienoms, Tubruko mieste šalies šiaurės rytuose – atitinkamai 5 ir 3 dienoms, o Sabhoje šalies pietvakariuose – atitinkamai 0 ir 11 dienų.
Libijos rytus kontroliuojančios maršalo Khalifos Haftaro Libijos nacionalinės armijos (LNA) pajėgos naftos infrastruktūros objektus šalies rytuose ir pietryčiuose, įskaitant eksporto terminalus, telkinius ir naftotiekius, pradėjo blokuoti sausio 18 dieną.
Dėl to naftos gavyba Libijoje, sausio 18 dieną siekusi 1,2 mln. barelių per dieną, o vasario 4-ąją – 187,4 tūkst. barelių per dieną, iki vasario 8-osios smuko iki 181,576 tūkst. barelių per dieną. Bendri Libijos valiutos nuostoliai dėl naftos srautų blokavimo vasario 7 dieną pasiekė 1,042 mlrd. JAV dolerių.
Rusija dėl žodžio „samdiniai“ blokavo JT rezoliuciją
Rusija vasario pradžioje blokavo Jungtinių Tautų rezoliucijos projektą dėl Libijos, nes į dokumentą buvo įtrauktas žodis „samdiniai“, pranešė diplomatai. Šis Rusijos žingsnis sukėlė rimtų abejonių, ar JT Saugumo Tarybai pavyks surengti balsavimą dėl šios rezoliucijos iki savaitės galo.
„Rezoliucijoje esama kelių skyrių, keliančių susirūpinimą“, – sakė Rusijos ambasadorius prie Jungtinių Tautų Vasilijus Nebenzia žurnalistams po Saugumo Tarybos susitikimo. „Nusprendėme tęsti mūsų diskusijas“, – pridūrė jis. Rusija jau nutraukė patvirtinimo procesą, kuris būtų atvėręs kelią ketvirtadienį arba penktadienį surengti balsavimą dėl šio dokumento.
Jungtinės Karalystės parengtame rezoliucijos projekte reiškiamas „susirūpinimas dėl augančio samdinių vaidmens Libijoje“. Maskva nori, kad žodis „samdiniai“ būtų pakeistas formuluote „užsienio kovotojai teroristai“.
Maskva kaltinama pasiuntusi į Libiją kelis tūkstančius privačios karinės bendrovės „Vagner“ samdinių padėti beveik visus šalies pietus ir rytus kontroliuojančio maršalo Khalifos Haftaro pajėgoms. Libija nugrimzdo į chaosą po NATO remto 2011-ųjų sukilimo, per kurį buvo nuverstas ir nužudytas ilgametis diktatorius Muamaras Gaddafi.
Šalyje dėl valdžios varžosi dvi konkuruojančios administracijos: Kh. Haftaro Libijos nacionalinė armija (LNA) ir JT pripažįstama Nacionalinės santarvės vyriausybė (NSV). Konfliktas suintensyvėjo pernai balandį, Kh. Haftarui pradėjus puolimą Tripoliui užimti.
„Derybos tęsiasi, – sakė JK ambasadorė prie JT Karen Pierce. – Norime kiek įmanoma didesnės vienybės dėl šio teksto.“ Pasak ambasadorės, surengti balsavimą kiek įmanoma greičiau paprašė JT generalinis sekretorius Antonio Guterresas.
Saugumo Tarybai pastaruosius dešimt mėnesių, kai Kh. Haftaro pajėgos bando užimti Tripolį, kur dirba NSV, nepavyksta priimti rezoliucijos dėl Libijos.