Vis dėlto išsamiau Šiaurės Korėjos istoriją išstudijavę specialistai tvirtina, kad komunizmas – klaidingai šiai šaliai priskiriama ideologija. Jie primena, kad komunizmo principų Šiaurės Korėja atsisakė prieš kelis dešimtmečius, ir perspėja, kad Jungtinių Valstijų nesugebėjimas suprasti, kokias vertybes ir įsitikinimus iš tikrųjų gina šio režimo lyderiai, gali privesti prie katastrofiškų pasekmių, rašoma „Newsweek“.
„Vertinti šią valstybę galima dvejopai – atsižvelgiant į tai, ką ji pati apie save sako, ir į tai, kaip ją traktuoja analitikai bei žurnalistai“, – samprotavo Owenas Milleris, Korėjos istorijos ir kultūros dėstytojas iš Londono universiteto Orientalistikos ir afrikanistikos studijų mokyklos (SOAS), kalbėdamas su leidinio „Newsweek“ žurnalistu.
„Tvirtinti, kad Šiaurės Korėja komunistinė, niekaip neišeina. Pati ji komunistine savęs nevadina – tiesiog nevartoja tokio žodžio. Žodis, reiškiantis socializmą, vartojamas, bet taip pat nedažnai, o ilgainiui vis rečiau ir rečiau“, – aiškina istorikas.
Oficiali valstybės ideologija – čučhė. Šio tiek Šiaurės, tiek Pietų Korėjoje vartojamo iš kinų kalbos atėjusio korėjietiško žodžio reikšmė, anot O. Millerio, artima nepriklausomybės, nesusisaistymo sąvokai.
Terminas „čučhė“ užima garbią vietą Šiaurės Korėjos konstitucijoje, yra linksniuojamas begalėje propagandą skleidžiančių tekstų ir knygų, o mokyklose vaikai nuo ankstyvo amžiaus yra supažindinami su oficialia ideologija.
Terminą imta vartoti šeštajame praeito amžiaus dešimtmetyje, tuoj po Korėjos karo, kai Šiaurės Korėja ėmė siekti atsiriboti nuo didžiųjų socialistinių valstybių – Rusijos ir Kinijos – įtakos. Vis dėlto žodis „čučhė“, kaip koncepcija, Šiaurės Korėjos piliečiams primena ir tuos laikus, kai Korėja buvo ne daugiau kaip Kinijos vasalė.
„Šį žodį pradėjęs vartoti Kim Il Sungas turėjo tikslą pažadinti įžeistos savigarbos jausmą, kylantį iš dešimtmečiais ir dar ilgiau užsitęsusio pavaldumo Kinijai. Jis teigė, kad Šiaurės Korėja taps visiškai nuo kitų šalių nepriklausoma pasaulio valstybe“, – sako O. Milleris.
Į valdžią atėjus Kim Jong Ilui, Kim Il Sungo įpėdiniui ir dabartinio Šiaurės Korėjos lyderio Kim Jong Uno tėvui, žodis „čučhė“ buvo pradėtas vartoti siekianti įtvirtinti valdančiosios dinastijos asmenybių kultą ir pateisinti monolitinę jų lyderystę.
1980 metais Šiaurės Korėjoje oficialiai įsigalėjo sąvoka „lyderių doktrina“, leidžianti suprasti, kad Kimų dinastijos atstovai yra laikomi neklystančiais, kone dieviškos prigimties sutvėrimais, todėl Šiaurės Korėjos piliečiai privalo atsimokėti jiems visišku ir absoliučiu lojalumu.
„Iš pažiūros elementarią idėją, kad Korėja turi būti laisva, nepriklausoma ir lygiavertė, kitoms valstybėms, o labiausiai Kinijai ir Rusijai, nepavaldi šalis, jie išplėtojo iki visa apimančios ideologijos, kurios nuostatas privalėjo įsisąmoninti ir kasdien kartoti kiekvienas šalies pilietis“, – sako O. Milleris.
Ideologija, anot jo, tapo neatsiejama nuo gyvenimo, jai paskirtas toli gražu ne vienas veikalas – Kim Jong Ilo parašytas knygas būtų galima surikiuoti į ilgiausias lentynas.
Kai kurie apžvalgininkai teigia, kad reikšmė, kurią Šiaurės Korėjos lyderiai teikia nepriklausomybei, kaip tik ir paaiškina su nevaldomu užmoju jų vykdomą branduolinį ginklavimąsi.
Rugsėjo mėnesį paviešintame pranešime, kuriame Pchenjanas pagrasino sunaikinti Japoniją, Šiaurės Korėjos branduolinė programa įgavo labai konkrečią prasmę kaip čučhės įgyvendinimo priemonė ir natūrali jos išraiška.
„Keturios [Japonijos] archipelagui priklausančios salos turi būti nuskandintos jūroje čučhės branduolinės bombos“, – pareiškė vyriausybės komitetas oficialios naujienų agentūros KCNA perduotame pranešime.
Verta užsiminti ir apie požiūrį į rasę. Juk marksizmo šalininkai sukilti prieš priespaudą turėtų kviesti visų rasių žmones, tačiau čučhės propaguotojai akcentuoja Šiaurės Korėjos piliečių rasės grynumo ir pranašumo svarbą.
Pietų Korėjoje dėstytojaujantis Šiaurės Korėjos ideologijos analitikas Brianas Reynoldsas Myersas mano, kad rasei suteikiama reikšmė visiškai supriešina Šiaurės Korėjos ir marksizmo bei leninizmo tradicijas.
„Remiantis šia rasės teorija, kadangi Šiaurės Korėjos piliečių rasė yra gryniausia, ji turi būti laikoma ir vertingiausia pasaulio rasė. Dėl tos pačios priežasties ši rasė daro juos pažeidžiamus kaip vaikus“, – aiškino B. R. Myersas 2011 metais.
Ne visi analitikai tada buvo linkę sutikti su šia interpretacija ir paragino nepamiršti, kad Šiaurės Korėja nuo seno teikia paramą mažiau ekonomiškai išsivysčiusioms šalims, ypač Afrikoje, o tai rodo, kad valstybės ideologinė sistema yra gerokai sudėtingesnė.
Nepaisant pastangų atsiriboti nuo iš Vakarų atėjusio komunizmo ir suformuoti išskirtinę jokioms įtakoms nepavaldžią ideologiją, vieno sovietų lyderio palikto įspaudo panaikinti nepavyksta. Tas lyderis – Josifas Stalinas.
Būtent J. Stalino nurodymu 1945 metais Korėja buvo okupuota sovietų karių, o Kim Il Sungas tapo laikinosios socialistinės vyriausybės lyderiu. Tuo metu sovietinio režimo padaryta įtaka juntama iki šiol. Ypač stalinistinės Sovietų Sąjungos stilistika įsišaknijo valstybės ikonografijoje ir Pchenjano architektūroje. Vis dėlto ne ką mažiau ja persiėmęs ir požiūris į vidaus pramonę bei karinę galią.
Apžvalgininkų manymu, Jungtinių Valstijų prezidento Donaldo Trumpo neseniai išreikšti grasinimai yra pats naujausias sistemiškai šios šalies demonstruojamo nesupratingumo įrodymas.
„Pavyzdžiui, niekaip nenustojama tikėti, kad Kinijos atžvilgiu Šiaurės Korėja atlieka valstybės palydovės vaidmenį, bet toks įsitikinimas tiesiog klaidingas, – sako O. Milleris. – Ji tikrai yra labai priklausoma nuo Kinijos, bet jokia ne palydovė – bent ne politiniame lygmenyje. Jungtinių Valstijų puoselėjami lūkesčiai, kad Kinija gali imti ir viską sutvarkyti, tiesą sakant, yra visiška saviapgaulė.“
Istorikas Michaelas Brabazonas leidinyje „The Guardian“ perspėjo apie tai, kokį pavojų užsitraukia tarptautinė bendruomenė Kim Jong Uną vertindama taip, kaip kai kuriuos sovietų lyderius, pavyzdžiui, Nikitą Chruščiovą.
„Supratimo, kuo grindžiama čučhės ideologija – kultinis tautos tikėjimas, stoka, ir jos painiojimas su marksizmu gali paskatinti liūdnomis pasekmėmis gresiančias Jungtinių Valstijų reakcijas. Branduolinių ginklų gamybą visų pirma reikia sieti su tautos nepriklausomybės deklaravimu“, – teigė M. Brabazonas.
„Kim Jong Unas siekia to paties, ko ir jo tėvas bei senelis, – kad Pietų Korėja pripažintų didingą dinastijos kilmę“, – pridūrė jis.