Prieš 9 metus vaikinas išvyko mokytis į Tokiją. Taip susiklostė, kad kita jo stotele tapo dar vienas didmiestis – Seulas.
„Studijavau japonų kalbą, todėl pirmiausia ją patobulinti norėjau Japonijoje. Po to grįžau į Lietuvą ir sužinojau, kad yra galimybė išvažiuoti į Pietų Korėją. Tuomet lietuvių Korėjoje beveik nebuvo. Nusprendžiau važiuoti pasimokyti, o jei nepatiks, maniau, grįšiu į gimtinę. Taip jau susiklostė, kad nuo 2004 m. gyvenu Korėjoje ir grįžti kol kas neketinu“, – sakė pašnekovas.
Pradžia vaikinui nebuvo lengva. Nemokėjo korėjiečių kalbos, buvo sunku dėl kultūrų skirtumo ir ypatingai vargino didmiestis bei daugybė žmonių, kurie stumdosi, neatsiprašo, tačiau po pusmečio, kai jau galėjo susikalbėti korėjiečių kalba, prie viso chaoso prisitaikė. „Lietuvių patarlė juk sako, kad ir šuo kariamas pripranta, taip ir aš, prisitaikiau“, – išgyvenimais dalijosi Martynas.
Vaikinas pasakoja, kad apsisprendimas vykti į Korėją buvo jaunatviška avantiūra. „Turėjau stipendiją mokyti, tačiau, kai palygindavau savo buvimą Japonijoje ir Korėjoje, jis labai skyrėsi.

Vaikinai Korėjoje stebimo ne tik korėjiečių tiesmukiškumas, prie kurio iki šiol nėra pripratęs, bet ir visiškas chaosas gatvėse: automobiliai, statomi kur papuola, motoroleriai važiuoja per šaligatvius ir raudono šviesoforo signalą, žmonės gatvėse stumdosi, tačiau keisčiausia, pasak Martyno, kad šiame chaose avarijų nebūna.
Seule ar netoli jo gyvena apie 10 lietuvių, nemažai lietuvių į Korėją atvyksta trumpam. Martynas sako, kad su lietuviais dažniausiai susitinka per lietuviškas ir korėjietiškas šventes.
Šiais metais Martynas buvo atvykę į Lietuvą. „Šiemet kai nusileido lėktuvas Lietuvoje, pirmą kartą pamačiau, kokie Lietuvoje aukšti ir gražūs beržai, kitas jausmas, kad Lietuvoje labai lygu, ir žmonių...jų čia gerokai mažiau“, – prisiminimais apie apsilankymą gimtinėje pasidalijo Martynas.