Mes, paprasti mirtingieji, kurių gyslomis neteka karališkas kraujas, neturėtume būti kaltinami už domėjimąsi Anglijos karalių ir karalienių seksualiniu gyvenimu. Atsižvelgiant į sosto paveldėjimo principus, tai, kas, kaip, ką ir su kuo daro aukščiausiuose visuomenės sluoksniuose, visais laikais buvo valstybinės svarbos klausimas, o ne paprasčiausias noras paplakti liežuviu.
Ir tikrai. Štai, pavyzdžiui, kronprinco Charleso seksualinis gyvenimas konstitucinę svarbą įgijo 1989 metais po pikantiško pokalbio su mylimąja Camilla, kurį įrašė vienas radijo ryšio entuziastas. Ir, žinoma, jį paviešino. Pokalbio metu Charlesas išreiškė norą reinkarnuotis į savo meilužės tamponą (tiesą sakant, klausant arba skaitant visą jų pokalbį, kuriame pateikiamas tampono kontekstas, toks noras skamba ne taip iškrypėliškai kaip dabar).
Vienas iš esminių argumentų, kuriuos mini kronprinco Charleso kritikai, tvirtindami, kad jis nenusipelnė būti Didžiosios Britanijos karaliumi, yra būtent jo nesantuokiniai ryšiai su dabartine žmona Camilla Parker-Bowles, kai jis dar buvo vedęs visų taip mylėtą ir dėl tokios situacijos užjaustą princesę Dianą. Tas pyktis ir panieka, lydėję žinią, jog Velso princas užmezgė romaną (o tas romaniūkštis tiesiog juokingo kalibro lyginant su aistromis, virusiomis praeityje), labai aiškiai demonstruoja, kokie iki skausmo puritoniški mes tapome XXI amžiuje, reikalaudami valdovų (net jei jų funkcijos šiais laikais tapusios išskirtinai simbolinėmis) būti kone šventaisiais.
Taip buvo toli gražu ne visada: štai karalius Jurgis II (1683-1760) buvo visai laimingai vedęs karalienę Karoliną (net ir žinia apie tėvo mirtį ir tapimą karaliumi jį pasiekė besimėgaujantį kūniškais malonumais su žmona), tačiau, norėdamas išsaugoti reputaciją, nuolat turėjo meilužių. Tais laikais meilužės neturintis karalius buvo vertinamas skeptiškai: kaip pernelyg silpnas ar dar baisiau – impotentas.
Dvidešimt metų jo meiluže buvo Henrietta Dowd. Kai galiausiai monarchas ryšius su ja nutraukė, ne kas kitas, o jo žmona meldė persigalvoti, baimindamasi, kad sutuoktinis dabar stačia galva puls ieškoti jaunų trofėjų. Galiausiai taip ir nutiko. Maža to, naujų meilužių portretus jis kabinosi savo miegamajame virš lovos.
Žinoma, nė vienas karalius savo išmone ir fantazija negali lygintis su Tiudorų dinastijos blogiuku karaliumi Henriku VIII. Į sostą jis atėjo 1509 metais ir iš viso turėjo šešias žmonas. Tiesą sakant, jis greičiau buvo monogamijos šalinininkas nei paleistuvis – visas meilužes jis galiausiai vesdavo. Ir, kaip rašo knygos „Tudor epics Wolf Hall and Bring Up The Bodies“ autorė Hilary Mantel, po kiekvienų vedybų sukurdavo naują darbo vietą – naujai meilužei.
Henrikas VIII buvo tarsi vyriškos lyties Elizabeth Taylor. Vienintelis skirtumas tas, kad, kai sutuoktinės išvargindavo, joms realiai grėsdavo tiesiogine to žodžio prasme netekti galvos. Už ką? Įjunkite fantaziją: nuo įtarimų kraujomaiša iki, kas galėtų pagalvoti, neištikimybės. Henrikas VIII karaliumi tapo sulaukęs vos 18 metų. Žinoma, tada jis dar buvo skaistus. Pirmąja žmona tapo brolio našlė Kotryna iš Aragono. Pirmojo nesantuokinio romano teko laukti iki 1514 metų, kai Kotryna pastojo (tais laikais šventai tikėta, kad besilaukianti moteris jokiais būdais negali užsiimti seksu, nes gresia persileidimas).
Kartą pabandęs, karalius nebegalėjo sustoti ir pasidavė nešamas nesantuokinių aistrų. Jo lovoje atsidūrė ne viena rūmų dama, tarp kurių ledi Anne Hastings ir prancūzė Jane Poppincourt, kuri tuo pačiu metu buvo ir Longvilio kunigaikščio mylimoji. Pastarasis rūmuose tarsi laikytas belaisviu, bet gyveno ten tarsi inkstas taukuose. Ech, tie diplomatiniai žaidimai.
Henrikas VIII turėjo kelis nesantuokinius vaikus. Vieną tokią atžalą jam pagimdė Mary Boleyn – antrosios žmonos Anne Boleyn sesuo. Anne ir Mary tėvo būta kaip reikiant ambicingo: jis karaliui pasiūlė savo paties žmoną, bet karalius atsisakė ir ištarė nemirtingą frazę „Su motina – niekada“, rašoma Nigelo Cawthorne‘o knygoje „Sex Lives of the Kings and Queens of England“.
Vėliau Henrikas VIII siųsdavo savo rūmų tapytoją Holbeiną už jūrų marių, kad šis nupieštų potencialių meilužių ir žmonų portretų. O ką jis turėjo daryti – pažinčių programėlių juk tuomet nebuvo. Užtat buvo intrigų: štai Anne Klevė nesutiko nei leistis nutapoma, nei duoti savo portreto, tad galiausiai karalius ją praminė „kumele iš Flandrijos“.
Kai galvos dėl neištikimybės neteko penktoji karaliaus sutuoktinė Catherine Howard, Henrikas VIII šią džiugią progą atšventė surengdamas vakarėlį, į kurį pakvietė... 26 damas.
Šiuo atveju posakis, esą koks tėvas, toks ir sūnus negalioja: paliegęs Henriko VIII sūnus Edwardas VI taip ir mirė skaistus.
Didžiosios Britanijos istorijoje būta ne vieno ir ne dviejų netradicinės seksualinės orientacijos valdovų. Štai Viljamo Užkariautojo sūnus Viljamas II buvo homoseksualus. Kaip ir Jokūbas I, jo sūnus Karolis I ir Ričardas I (Ričardas Liūtaširdis). Tiesą sakant, yra istorikų, teigiančių, kad netradicinė Liūtaširdžio seksualinė orientacija suvaidino labai svarbų vaidmenį pasaulio istorijoje, nes esą būtent dėl šios priežasties kaip reikiant prailgo jo Kryžiaus žygiai (Artimuosiuose Rytuose homoseksualūs santykiai buvo toleruojami).
Ričardas Liūtaširdis niekada nemiegojo su savo žmona. Eduardas II, kuris buvo biseksualus, taip savo sutuoktinės neskriaudė – Izabelė Prancūzė (kurią jis vedė būdamas dvylikos) jam pagimdė keturis vaikus. Valdovo meilė vyrams jam ne kartą atsirūgo – jo kariai ne kartą prieš jį sukilo, kol galiausiai jis buvo priverstas atsisakyti sosto ir galiausiai žiauriai nužudytas (jam į išangę įgrūstas iki raudonumo įkaitintas žarsteklis).
Iš visų kada nors apie dabartinę Didžiosios Britanijos karališkąją šeimą sklandžiusių gandų nė vienas nebuvo toks keistas kaip istorija apie princo Charleso ir jo patarnautojo romaną. Kelias savaites 2003 metų pabaigoje Didžiosios Britanijos spauda pasimėgaudama kurpė skandalingas antraštes apie naują karališką sekso skandalą, bet, bijodama itin griežtų šalies įstatymų dėl šmeižto, niekada atvirai kaltinimų taip ir nepateikė, apsiribodama užuominomis ir insinuacijomis.
Galiausiai viskas baigėsi labai neįprastai: karališkoji šeima išplatino pareiškimą, kuriame neigiami kaltinimai, kurie niekada taip ir nebuvo pareikšti viešai.
Karolis II, vienas iš Restauracijos Anglijoje šauklių, mėgdavo sakyti: „Dievas niekada nepasmerks už tai, kad leisime sau nedidelį malonumą“. Per devynerius metus trukusią tremtį (Oliverio Kromvelio valdymo metais) jis turėjo net septyniolika meilužių. Pirmoji jo seksualinė patirtis sulaukus penkiolikos metų buvo išskirtinai Edipo komplekso išdava – tai įvyko su jo buvusia žindyve. Šešiolikos jam gimė pirmasis vaikas (kuris, beje, užaugęs tapo jėzuitų dvasininku).
Vienas iš Karolio labiausiai vertintų rūmų žmonių buvo pulkininkas Cundumas – prezervatyvo išradėjas. Tais laikais nepageidaujamas nėštumas nebuvo tokia opi problema kaip sifilis, kuris neretai baigdavosi mirtimi (1908 metais būtent ši liga pražudė sosto įpėdinį).
Bene garsiausia Karolio meilužė buvo Barbara Villiers, atidžiai išstudijavusi tuo metu draustus Pietro Aretino sonetus, kur detaliai vaizduojama šešiolika sekso pozų. Karalius meilužės vyrui suteikė Kaslmeino grafo titulą, o kai Barbaros kaip karaliaus meilužės karjera pasibaigė, ji tapo kone dar įtakingesnė, nes rūmuose ėmėsi globoti grupelę jaunų gražuolių, kurios pakaitomis nuobodžiomis naktimis linksmindavo karalių.
Karolio valdymo metais naujam gyvenimui prikeltas teatro menas – atgaivinta ir aktorių viliojimo tradicija. Į tokius spąstus buvo patekusios aktorės Moll Davis ir Nell Gwyn. Nei vienai nei kitai karalius skolingas neliko.
Karolį soste pakeitė brolis Jokūbas II, kuris garsėjo dar laisvesniais moralės standartais ir, jei tikėtume gandais, iš viso pamylėjo per tūkstantį moterų.
Karalienė Viktorija buvo naujos pagarbos ir itin tauraus elgesio eros etalonas, tačiau jos tėvas Edvardas – Kento kunigaikštis – net 25 metus turėjo meilužę. Galiausiai jis buvo priverstas vesti kitą kilmingą europietę ir taip grąžinti skolas. Kai kunigaikščio meilužė apie artėjančias vestuves perskaitė laikraštyje, skaudų likimo smūgį ji priėmė oriai. Štai ką rašė pats Edvardas: „Jos neišprovokavau nei pykčiui, nei agresijai; tai buvo keistas garsas ir konvulsyvus judėjimas jos gerklėje“.
Vienas iš nedaugelio karalių, kurie niekada nebuvo neištikimi, buvo Jurgis III. Jis 1761 metais vedė princesę Sophią Charlotte. Pirmą kartą žmoną pamatęs tik vestuvių dieną, karalius neslėpė pasibjaurėjimo, tačiau galiausiai pora, panašu, be proto pamilo vienas kitą ir susilaukė 15 vaikų.
Labiausiai pasileidęs moderniųjų laikų monarchas – Eduardas VII, karalienės Viktorijos sūnus, garsėjantis kaip ilgiausiai valdęs Velso princas (ilgaamžiškumą neabejotinai paveldėjęs iš motinos). Jo pirmoji seksualinė patirtis susijusi su airių aktore Nellie Clifton, kuri jo pataluose atsidūrė jam tarnaujant kariuomenėje Keroje.
Eduardas turėjo daug meilužių, tačiau 1870 metais kilo precedento neturintis skandalas, dar žinomas kaip Mordaunt byla. 1870 metais seras Charlesas Mordaunt panoro skirtis su žmona, o Velso princas buvo pašauktas liudyti teisme. Moteris prisipažino nusidėjusi su princu. Tuo metu rašytojas Henry Ponsonby pakomentavo: „Londono dangus buvo pajuodęs nuo deginamų konfidencialių laiškų dūmų“.
Kitos garsios Eduardo meilužės – Frances Daisy Brooke (vėliau – ledi Warwick), ponios Langtry ir Keppel. Pastaroji jo meiluže buvo paskutinius dvidešimt jo gyvenimo metų. Jo romantiški ryšiai su ponia Keppel buvo sutikti kone džiugiai. Kaip yra sakiusi ledi Sutherland, „keisdamas meilužes kaip kojines, jis buvo žymiai malonesnis žmogus“. Tuo metu, kai jam į akį ir lovą įkrito ponia Keppel, karalienė mėgdavusi jį pravardžiuoti tum tum (liet. pilvūzas), nes jis buvo labai storas.
Kai Eduardas gulėjo mirties patale, ponia Keppel buvo pakviesta į jo miegamąjį kartu su karaliene, kuri vėliau jai pasakiusi: „Esu tikra, kad visada jam darėte gerą įtaką“.
Pats svarbiausias modernių laikų karališkasis romanas priklauso poniai Wallis Simpson ir Eduardui VIII. Jų meilės istorija sukėlė nemenką krizę ir vos per plauką nesužlugdė šalies monarchijos. Karalienė Motina visada tvirtino, kad W. Simpson Eduardui apsuko galvą seksu – ji netgi buvo paskleidusi gandų, kad Wallis jos sūnų kontroliuoja pasitelkusi specialias sekso praktikas, kurių išmoko viešnamiuose Kinijoje. Žinoma, tai buvo netiesa, bet karalienė netgi kreipėsi į britų valdžią, kad jos įtarimai būtų ištirti.
