Jo teigimu, Jungtinių Valstijų ir Ukrainos santykių atžvilgiu egzistuoja dvi Amerikos.
„Viena Amerika – tai prezidentas Donaldas Trumpas, dėl kažkokių priežasčių dėl visko palaikantis Vladimirą Putiną ir besistengiantis jam kaip įmanoma labiau patikti. Jis yra lygiai toks pat Ukrainos priešas kaip ir V. Putinas. Dar rinkimų kampanijos metu D. Trumpas kartojo, kad Kryme kalbama rusiškai, todėl jis turi būti Rusijos dalis. O per neseniai vykusį susitikimą su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu jis leido suprasti: „Eikite pas V. Putiną, jis apsvarstys jūsų problemas.“ Štai toks D. Trumpo požiūris į Ukrainą“, – dėsto A. Piontkovskis.
Tačiau, pasak jo, egzistuoja ir kita Amerika – tai beveik visas valstybės aparatas, Kongresas, įskaitant respublikonus, ir netgi daugelis D. Trumpo administracijos narių. Jie palaiko Ukrainos kovą už nepriklausomybę ir savo suvereniteto išlaikymą, nes supranta, kad Ukrainos pasidavimas V. Putinui taps tolesnės ekspansijos į Vakarus tramplinu.
Šią Jungtinių Valstijų poziciją suformulavo ir įgyvendino Kurtas Volkeris – dėl šios priežasties Kremlius jo taip nekentė. Viskas, ką jis padarė dėl Ukrainos, – sankcijos Kremliui, ginklų, įskaitant ir prieštankines raketas „Javelin“, tiekimas, – buvo padaryta nepaisant D. Trumpo.
Ne mažiau svarbu tai, kad K. Volkeris vienareikšmiškai rėmė Ukrainą dėl šios atsisakymo pripažinti putiniškąją Minsko susitarimų interpretaciją. V. Putinas siekia įtvirtinti vėžinį „Donecko liaudies respublikos“ naviką Ukrainos politikos lauke nieko nekeisdamas, neišvesdamas iš Donbaso Rusijos karių – juk „jų ten nėra“. Tad jis siekia Ukrainos viduje sukurti naujojo Ukrainos įstatymo dėl ypatingojo teritorijų statuso atžvilgiu visiškai teisėtą karinį okupantų placdarmą, kad galėtų vykdyti tolesnę ekspansiją.
(Sekmadienį savo laidoje Vladimiras Solovjovas atvirai skelbė apie svarbiausius Kremliaus planus šioje srityje: išlaisvinti iš ukrainiečių rankų užgrobtas Donecko ir Luhansko sričių dalis).
V. Putinui, pasak A. Piontkovskio, reikalinga visa Ukraina – visiška jos kontrolė ir paklusimas. Todėl jis mėgina suvilioti Ukrainos valdžią įsivaizduojamu šalies teritorinio vientisumo atkūrimu. Žinoma, be Krymo, tačiau su „Lugandonija“.
Šiam planui kategoriškai priešinosi K. Volkeris – tiek bendraudamas su Ukrainos vadovybe, tiek derėdamasis su Rusijos puse. Jis nuolat pabrėždavo, kad Ukraina to nedarys, nes Maskva nesiruošia įgyvendinti esminių Minsko susitarimo nuostatų – išvesti savo karines struktūras ir sugrąžinti sienos kontrolę Ukrainai.
„Ukraina neteko savo ištikimo sąjungininko ir draugo Jungtinių Valstijų administracijoje. Tai nutiko bendro Ukrainos užsienio politikos pozicijos Vakaruose susilpnėjimo fone: Rusijai buvo leista sugrįžti į Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją, Prancūzijos pozicija tapo palanki V. Putinui, Emmanuelis Macronas ir D. Trumpas paragino atkurti G8 formatą – sugrąžinti Rusiją į G7, Jungtinių Valstijų karinė parama Ukrainai buvo įšaldyta, o galiausiai nuskambėjo D. Trumpo patarimas V. Zelenskiui“, – rašo A. Piontkovskis.
Jo manymu, pagrindinė priežastis, paskatinusi tokią įvykių seką, buvo naujosios Ukrainos valdžios retorika.
„Pusę metų Vakarai iš šių žmonių girdi, kad jie Ukrainoje nugalėjo „karo partiją“. Vadinasi, pastaruosius penkerius metus Ukrainą valdė kažkokia „karo partija“, o dabar į valdžią atėjo nuostabi taikos partija. Nejaugi šie nuostabūs žmonės iš tiesų nesupranta, kad, savo pirmtakus pateikdami kaip „karo partiją“, jie pasmerkia visą Ukrainos valstybę. Į kokią padėtį jie stato Ukrainą palaikančias jėgas Vakaruose? Pasirodo, visi jie tuos penkerius metus rėmė „karo partiją“ – vadinasi, buvo karo nusikaltėliai“, – rašo A. Piontkovskis.
Jis tikina ne iš nuogirdų žinantis, kad kiekvienas naujas Ukrainos gynybos žingsnis Vakaruose buvo daromas dedant didžiules pastangas ir vykstant vidinei tarpusavio kovai.
„O dabar D. Trumpas rėžė: „Eikite pas Putiną, ir jis viską sutvarkys“, o K. Volkeris turėjo pasitraukti. Tuo Ukrainos draugų ir priešų Vakaruose konfrontacija nesibaigia. Prieš D. Trumpą pradėtas apkaltos tyrimas. Tačiau svarbu suvokti vieną dalyką: Vakarai niekuomet nebus labiau proukrainietiški nei pačios Ukrainos vadovybė“, – įsitikinęs A. Piontkovskis.
Spalio 1-ąją Minske vyksta kontaktinės grupės susitikimas.
Ankstesniame susitikime, vykusiame rugsėjo 18-ąją, buvęs Ukrainos prezidentas ir šalies atstovas derybose Leonidas Kučma atsisakė raštu įtvirtinti ir pasirašyti vadinamąją „Steinmeierio formulę“, nepaisant V. Zelenskio patarėjo Andrejaus Jermako.
Kaip teigiama, jis pareiškė: „Man užteko Budapešto memorandumo“.
Maskva dabar siekia, kad ši formulė būtų pasirašyta. Jos pasirašymas reikštų, jog Ukraina pripažįsta Rusijos agresijos rezultatus: Krymo aneksiją ir „Donecko liaudies respublikos“ įteisinimą.
„Niujorke V. Putino propagandistas Jevgenijus Popovas lakstė su mikrofonu ir tiesiogine prasme tardė Ukrainos užsienio reikalų ministrą Vadimą Pristaiko dėl to, kaip jie drįso rugsėjo 18-ąją nepasirašyti „Steinmeierio formulės“. Užuot pasiuntęs jį velniop, V. Pristaiko ėmė apgailėtinai atsiprašinėti, klausinėdamas, iš kur tokios naujienos, kad „Steinmeierio formulė“ nepasirašyta, – vyksta jos pasirašymo procesas.
Ukrainos prezidentas jaučia milžinišką Paryžiaus, Maskvos, Vašingtono, Ihorio Kolomoiskio, Andrijaus Bohdano spaudimą. Spalio 1-oji gali tapti Ukrainos valdžios kapituliacijos data.
Tačiau tokiu atveju Ukrainos visuomenė atmes tiek kapituliaciją, tiek ją pasirašiusią valdžią“, – reziumuoja A. Piontkovskis.