Šikšnosparnių nešiojamų virusų ekspertė D. Anderson yra vienintelė užsienio mokslininkė, vykdžiusi mokslinius tyrimus Uhano virusologijos instituto BSL-4 laboratorijoje, pirmojoje žemyninėje Kinijoje esančioje tokio tipo įstaigoje, skirtoje pavojingiausiems planetoje patogenams tirti. Pastaroji jos misija pasibaigė 2019 metų lapkritį, suteikusi D. Anderson galimybę specialisto akimis pažvelgti į vietą, kuri tapo centrine ašimi mėginant nustatyti, kas sukėlė rimčiausią pandemiją per šimtmetį.
Koronaviruso atsiradimas tame pačiame mieste, kur instituto mokslininkai, nuo galvos iki kojų apsiginklavę apsauginėmis priemonėmis, tyrinėja tą konkrečią virusų šeimą, pakurstė spėlionių, jog virusas galėjo nutekėti iš laboratorijos, galimai per užsikrėtusį personalo darbuotoją ar užterštą objektą. Skaidrumo trūkumas, pasireiškęs Kinijoje jau pirmosiomis protrūkio dienomis, tik sustiprino tokius įtarimus, kuriais netrukus persiėmė ir Jungtinės Valstijos. Todėl pastangos atskleisti viruso kilmę, siekiant užkirsti kelią būsimoms pandemijoms, virto geopolitiniu minų lauku.
Laboratorijos darbas ir jos naujų infekcinių ligų skyriaus direktorė – Shi Zhengli, šikšnosparnių virusų specialistė, žinoma kaip Kinijos „moteris šikšnosparnė“, – šiuo metu kelia daug kontroversiškų nuomonių. Jungtinės Valstijos suabejojo dėl laboratorijos saugumo, įtardamos, kad jos mokslininkai atlieka ginčytinus vadinamuosius „gain-of-function“ (genų funkcijos įgijimo mutacijos) tyrimus, kai dėl vykdomų atitinkamų koronaviruso manipuliacijų virusai galėjo tapti dar pavojingesni.
Tuo tarpu D. Anderson, duodama interviu „Bloomberg News“ – pirmąjį, kuriame dalijasi informacija apie darbą laboratorijoje, – apibūdina šią vietą visiškai priešingai. Dalinės tiesos ir iškreipti duomenys nustelbia tikslią informaciją apie laboratorijos funkcijas ir veiklą, kuri buvo labiau rutininė nei kad pavaizduojama žiniasklaidoje, sakė ji.
„Negalima sakyti, kad ji būtų banali, bet tai buvo įprasta laboratorija, kurioje buvo dirbama tokiais pat metodais kaip bet kurioje kitoje laboratorijoje su aukštu izoliavimo lygiu, – sakė D. Anderson. – Tiesiog iš tikrųjų nėra taip, kaip kalba žmonės.“
Šiuo metu dirbanti Melburne veikiančiame Peterio Doherty universiteto Infekcijų ir imunologijos institute, D. Anderson su Uhano mokslininkais pradėjo bendradarbiauti dar 2016 metais, kai ėjo Singapūro „Duke-NUS Medical School“ biosaugos laboratorijos mokslinės direktorės pareigas. Jos moksliniai tyrimai, – kurių pagrindinis tikslas išsiaiškinti, kodėl mirtini virusai, tokie kaip Ebola ir Nipa ligą sukeliantis virusas, neužkrečia šikšnosparnių, tarp kurių šie virusai nuolat cirkuliuoja, – papildė tyrimus, vykdomus Kinijos institute, kuris, siekdamas paskatinti tarptautinį bendradarbiavimą, pasiūlė tyrimų finansavimą.
Kylanti žvaigždė virusologų bendruomenėje, 42-jų metų D. Anderson, teigia, kad jos darbas prie Ebolos viruso Uhane padėjo įgyvendinti jos ilgametės karjeros tikslą. Jos mėgstama kino juosta yra „Epidemija“ („Outbreak“), 1995 metų filmas, kuriame ligų ekspertai reaguoja į naują pavojingą virusą, – būtent apie tokią veiklą svajojusi D. Anderson. Jai tai konkrečiai reiškė darbą prie Ebolos viruso aukšto saugos lygio laboratorijoje.
D. Anderson karjera apėmė daugelį pasaulio šalių. Įgijusi bakalauro diplomą Deakino universitete Džilonge, Australijoje, ji dirbo kaip techninė laboratorijos darbuotoja Dana-Farberio vėžio institute Bostone, tada grįžo į Australiją baigti doktorantūros studijų, vadovaujant garsiems virusologams Johnui Mackenzie ir Linfai Wangui.
Ji atliko podoktorantūros stažuotę Monrealyje, prieš persikeldama į Singapūrą ir tęsdama bendradarbiavimą su L. Wangu, kuris apibūdino D. Anderson „labai atsakinga ir atsidavusia“ ir savo asmenybe primenančia Shi Zhengli.
„Jos abi labai atvirai demonstruoja aukštos moralės standartus, – telefonu iš Singapūro kalbėjo L. Wangas, „Duke-NUS Medical School“ mokykloje vadovaujantis naujų infekcinių ligų programai. – Aš labai didžiuojuosi tuo, ką sugeba daryti Daniella.“
Įvykių sūkuryje
D. Anderson buvo Uhane, kai virusas, žinomas kaip SARS-CoV-2, kaip mano ekspertai, pradėjo plisti. Kasdieninis lankymasis 65-erius metus skaičiuojančiame mokslinių tyrimų centre suartino ją su daugeliu kitų čia dirbančių mokslininkų. Ji priklausė grupelei mokslininkų, kurie kas rytą susitikdavo Kinijos Mokslų akademijoje ir iš ten autobusu važiuodavo į institutą, esantį už maždaug 32 kilometrų.
D. Anderson išsiskyrė kaip vienintelė užsienietė ir, pasak jos pačios, nestokojusi kitų mokslininkų dėmesio. „Mes kartu eidavome vakarieniauti, pietauti, susitikdavome už laboratorijos sienų“, – pasakojo ji. Per pirmąjį savo lankymąsi laboratorijoje, dar prieš jai oficialiai atsidarant 2018 metais, D. Anderson neslėpė susižavėjimo institutui priklausančia maksimalios biosaugos laboratorija.
Šis bunkerio tipo statinys iš betono pasižymi aukščiausios biosaugos charakteristikomis, oras, vanduo ir atliekos, prieš palikdami patalpas, būdavo filtruojami ir sterilizuojami. Ten galiojo griežti protokolai ir reikalavimai, siekiant izoliuoti tiriamus patogenus, sakė D. Anderson; mokslininkai, kad galėtų dirbti savarankiškai laboratorijoje, turėjo baigti 45 valandų apmokymo kursus.
Įvadiniu laikotarpiu mokslininkai turėjo pademonstruoti savo žinias apie saugumo procedūras ir savo kompetencijas, susijusias su apsauginės aprangos dėvėjimu. „Ši sritis apima labai daug dalykų“, – sakė D. Anderson. Kad patektum į patalpas ar jas paliktum, prireikdavo kruopščiai apgalvotų pastangų, sakė ji. Ypač komplikuotas būdavo išėjimas iš patalpų: buvo reikalaujama nusiprausti tiek vadinamuoju „chemikalų šalinimo“ dušu, tiek asmens higienos dušu, – kiekvieno iš jų laikas tiksliai suplanuotas.
Specialios dezinfekavimo priemonės
Laikytis tokių taisyklių privalu visose BSL-4 laboratorijose, nors D. Anderson išskyrė tam tikrus skirtumus, lygindama su panašiomis struktūromis Europoje, Singapūre ir Australijoje, kuriose yra dirbusi. Uhano laboratorijoje taikomas specialus metodas, kasdien ruošiant ir kontroliuojant savo dezinfekantus, – sistema, kurios įkvėpta D. Anderson įkūrė panašią metodiką savo laboratorijoje. Ji per ausines buvo susijungusi su kolegomis iš laboratorijos valdymo centro, kad galėtų nuolat palaikyti ryšį ir išlaikyti budrumą saugos atžvilgiu – žingsniai, būtini norint užkirsti kelią bet kokiam galimam nukrypimui.
Tačiau 2020 metais Donaldo Trumpo administracijos susitelkimas ties idėja, kad virusas galimai nutekėjo iš Uhano laboratorijos, leido daryti prielaidą, jog institute, vieninteliame iš Kinijos Mokslų akademijos maždaug 20-ies biologinių ir biomedicinos tyrimų institutų, kuris specializuojasi virusologijos, viruso patologijų ir technologijų srityje, būta kažkokių rimtų nukrypimų.
Virusologai ir infekcinių ligų ekspertai iš pat pradžių atmetė šią teoriją, pažymėdami, kad virusai reguliariai šokinėja nuo gyvūnų prie žmogaus. Nebuvo aiškių įrodymų, kad SARS-CoV-2 genomu buvo dirbtinai manipuliuojama ar kad laboratorija slėpė pirmtakes pandeminio viruso atmainas.
Remiantis politikos apžvalgininkų prielaidomis, tokie įtarimai turi strateginį pagrindą ir skirti daryti spaudimą Pekinui.
Ir vis dėlto Kinijos veiksmai kelia klausimų. Vyriausybė atsisakė įsileisti tarptautinius mokslininkus į Uhaną 2020 metų pradžioje, kai epidemija ėmė plisti, tarp jų, ir ekspertų iš JAV ligų kontrolės ir prevencijos centrų, kurie tuo metu jau buvo regione.
Pekinas daugiau nei metus trukdė Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ekspertams apsilankyti Uhane, o pagaliau nusileidęs suteikė jiems tik ribotą prieigą. PSO grupės galutinėje ataskaitoje, parašytoje kartu su kinų mokslininkais ir jų patikrintoje, laboratorinio incidento galimybė sumenkinta.
Joje daroma išvada, kad labai tikėtina, jog koronavirusas nuo šikšnosparnio žmogui pirmiausia buvo perduotas per tarpinį gyvūną. Ataskaitoje taip pat neatmesta Kinijos pamėgta užsikrėtimo per šaldytą maistą teorija.
Nė karto neužsikrėtė
Kinijos slapumas paskatino mokslininkus persvarstyti savo poziciją. Gegužę aštuoniolika mokslininkų, reguliariai rengiančių straipsnius žurnalui „Science“, paragino atlikti COVID-19 kilmės tyrimą, kuris galbūt suteiktų subalansuotų įžvalgų dėl laboratorinio incidento galimybės. Net PSO generalinis direktorius Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas pareiškė, kad laboratorinio nutekėjimo teorija nebuvo pakankamai išsamiai ištyrinėta.
Bet būtent JAV prezidento Joe Bideno iniciatyva apsvarstyti idėją – anksčiau daugelio atmestą kaip trumpistų sąmokslo teoriją, – dabar suteikė jai naujo teisėtumo. Gegužę Joe Bidenas įpareigojo Amerikos žvalgybos agentūras per tris mėnesius parengti ataskaitą, ar pandeminis koronavirusas, pirmąsyk aptiktas Kinijoje, persimetė žmonėms nuo kokio nors gyvūno, ar pasklido iš laboratorijos.
Agentūros turėtų „padvigubinti savo pastangas rinkti ir analizuoti informaciją, galinčią priartinti mus prie galutinės išvados ir pranešti man [apie tai] per 90 dienų“, teigta Baltųjų rūmų paskelbtame J. Bideno pranešime. Toks raginimas nuskambėjo po to, kai dienraštis „The Wall Street Journal“ (WSJ) pranešė, kad trys mokslininkai iš Uhane veikiančio Virusologijos instituto laboratorijos buvo hospitalizuoti su sezoninio gripo simptomais 2019 metų lapkritį.
Pasak D. Anderson, nė vienas iš jos pažįstamų Uhano instituto darbuotojų 2019 metų pabaigoje nesusirgo. Be to, egzistuoja pranešimų apie simptomus, atitinkančius tokio lygio laboratorijose tiriamus patogenus, procedūra.
„Jeigu žmonės sirgtų, manyčiau, ir aš būčiau susirgusi – o aš nesusirgau, – sakė ji. – Prieš skiepydamasi atlikau koronaviruso testą Singapūre, aš juo nebuvau užsikrėtusi.“
Ir ne tik tai: daugelis su D. Anderson dirbusių kolegų iš Uhano gruodžio pabaigoje atvyko į Singapūrą į susitikimą dėl Nipos (angl. Nipah) viruso. Nebuvo nė žodžio apie kokią nors ligą, siaučiančią laboratorijoje, sakė ji.
„Nesklandė jokių kalbų, – sakė D. Anderson. – Mokslininkai yra plepūs ir egzaltuoti. Mano akimis, ta prasme nevyko nieko keista, kad galėtum pamanyti, jog kažkas ne taip.“
Mokslininkų, kurie kaip skelbta, buvo hospitalizuoti, pavardės neatskleidžiamos. Kinijos vyriausybė ir Shi Zhengli, išgarsėjusi kaip šikšnosparnių koronavirusų tyrinėtoja, ne kartą yra neigusi, jog COVID-19 buvo užsikrėtęs kuris nors laboratorijos darbuotojas. D. Anderson darbas laboratorijoje ir jos finansavimas pasibaigė, prasidėjus pandemijai, ir ji susitelkė ties naujuoju koronavirusu.
„Nesu naivi“
Galimybė, kad virusas pasklido iš ten, egzistuoja, tokia idėja nėra neįmanoma. D. Anderson geriau nei dauguma žmonių supranta, kaip patogenas gali „pabėgti“ iš laboratorijos. SARS, ankstesnis koronavirusas, atsiradęs Azijoje 2002 metais ir nusinešęs per 700 žmonių gyvybių, vėliau keletą kartų yra ištrūkęs iš saugios patalpos, sakė ji.
Jeigu turėtų įrodymų, kad būtent toks incidentas sukėlė COVID-19, D. Anderson „galėtų numatyti, kaip tai galėjo atsitiki“, sakė ji. „Aš nesu tokia naivi, kad teigčiau, jog visiškai atmetu tokią galimybę“, – sakė ji.
Ir vis dėlto ji mano, kad virusas greičiausiai atsirado iš natūralaus šaltinio. Kadangi mokslininkams prireikė kone dešimtmečio, kad aiškiai nustatytų SARS patogeno prigimtį, D. Anderson sako, kad jos nė kiek nestebina, jog jie dar nenustatė šikšnosparnio kaip „akivaizdaus kaltininko“ dėl naujausios epidemijos.
Uhano virusologijos institutas yra gana didelis, todėl D. Anderson sako nežinanti, kokiose konkrečiose srityse darbavosi kiekvienas darbuotojas 2019 metų pabaigoje. Ji žino apie publikuotus laboratorijoje atliktus tyrimus, kurių metu buvo testuoti viruso komponentai dėl jų polinkio infekuoti žmogaus ląsteles. D. Anderson yra įsitikinusi, kad joks virusas nebuvo sąmoningai sukurtas, kad infekuotų žmones ir būtų tyčia paleistas – viena iš didesnį nerimą keliančių teorijų dėl pandemijos kilmės.
„Gain-of-function“
D. Anderson pripažino, kad teoriškai būtų įmanoma, kad mokslininkas, dirbantis laboratorijoje prie „gain of function“ metodo, pats to nežinodamas, užsikrėstų ir vėliau nesąmoningai infekuotų kitus mokslininkų bendruomenės narius. Bet tai patvirtinančių įrodymų nėra, ir D. Anderson vertina tokia tikimybę kaip nepaprastai mažą.
Norint gauti leidimą tokiu būdu sukurti virusą, paprastai prireiktų daugybės atitinkamų sankcionavimo procedūrų, be to, egzistuoja geriausios mokslinės praktikos, nubrėžiančios griežtas ribas tokiai veiklai. Pavyzdžiui, buvo įvestas moratoriumas tyrimui, kuris galėjo būti atliktas dėl 1918 m. Ispaniškojo gripo viruso, po to, kai mokslininkai po kelių dešimtmečių jį izoliavo.
Net jeigu tokioms pastangoms atlikti genų funkcijos įgijimo mutacijos tyrimus pritarta, įgyvendinti jas sunku, sako D. Anderson. Toks metodas vadinamas „reversyvine genetika“.
„Nepaprastai sunku pasiekti, kad toks metodas iš tiesų veiktų, kai nori, kad jis veiktų“, – sakė ji.
D. Anderson laboratorija, esanti Singapūre, buvo viena iš pirmųjų, izoliavusi SARS-CoV-2 viruso mėginį, paimtą iš COVID-19 paciento, už Kinijos ribų ir vėliau auginusi virusą. Užduotis buvo sudėtinga ir kelianti rimtų iššūkių net komandai, įpratusiai dirbti su koronavirusais ir žinančiai jo biologines charakteristikas, įskaitant ir tai, į kurį baltymo receptorių jis taikosi.
Eilinis žmogus, mėginantis sukurti naują virusą, nežinotų šių esminių aspektų, sakė ji. Netgi ir tokiu atveju, medžiaga, kurią tyrinėja mokslininkai – pagrindinė viruso struktūra ir genetinis atspaudas – iš pat pradžių nėra užkrečiama, tad jiems prireiktų užauginti didžiulius kiekius, kad infekuotų žmones.
Ir vis dėlto D. Anderson įsitikinusi, kad, norint tvirtai nustatyti viruso kilmę, būtina atlikti tyrimą. Ją apstulbino, kaip kai kurios už Kinijos ribų esančios žiniasklaidos priemonės vaizduoja laboratoriją, kaip ir vėliau prasidėję toksiški išpuoliai prieš mokslininkus.
Kaip viena iš tuzino ekspertų, paskirtų dirbti į tarptautines darbo grupes lapkritį viruso kilmei ištirti, D. Anderson nesiekė pritraukti visuomenės dėmesio, ypač po JAV ekstremistų išpuolio prieš ją 2020 metų pradžioje, kai ji demaskavo interneto erdvėje išplatintą melagingą informaciją apie pandemiją.
Plūstelėjusi pagieža paskatino ją kreiptis į policiją. Grasinimai, su kuriais per pastaruosius aštuoniolika mėnesių savo kailiu patyrė nemaža dalis koronavirusą tyrinėjančių mokslininkų, privertė juos suabejoti, ar verta atvirai kalbėti, baiminantis, kad jų žodžiai gali būti neteisingai interpretuoti.
Elementų, galinčių sukelti infekcijų protrūkius – pavyzdžiui, žmonių ir gyvūnų, ypač laukinės gyvūnijos, maišymasis, – Uhane būta, ir visa tai sukūrė palankią terpę naujai zoonozinei ligai atsirasti. Ta prasme COVID-19 atsirado jau pagal pažįstamą modelį. D. Anderson šokiravo kitas dalykas – kaip jis išsivystė į pasaulinį užkratą.
„Tokio masto pandemijos niekas nesitikėjo, – sakė ji. Mokslininkai privalo ištirti katastrofišką COVID-19 kelią, kad išsiaiškintų, kas pakrypo ne taip ir kaip sustabdyti būsimų patogenų išplitimą į pandemiją. – Tiesiog virusas atsidūrė tinkamoje vietoje tinkamu metu, ir viskas susidėliojo taip, kad kiltų ši nelaimė.“