Puikų tokio šališkumo pavyzdį pateikė dvi leidinio „Der Spiegel“ žurnalistės, neseniai kalbinusios profesorių Christianą Drosteną: šį pandemijos klausimais Angelą Merkel konsultuojantį virusologą jos tiesiog kėlė į padanges, o mokslinius jo oponentus apkaltino kone kenkėjiška veikla: „Didesnę žalą nei koronaviruso neigėjai pereitais metais padarė ekspertai, pakartotinai argumentavę prieš moksliškai pagrįstas priemones (karantino suvaržymus – red.), tarkime, Jonas Schmidtas-Chanasitas ir Hendrikas Streeckas.“
To negana, interviu ėmėjos provokavo Ch. Drosteną pasmerkti jų minimus virusologus, klausdamos, „Ar Jūsų tai nesiutina?“ Šis nepasidavė, tačiau ir neužsistojo kolegų: „Ar laukiate, kad dabar kolegas kritikuočiau – su konkrečiomis pavardėmis? Man tokie asmeniškumai nepriimtini.“
Apie „gerus“ ir „blogus“ virusologus
Tai, ką darė „Spiegel“ žurnalistės, yra „mokslininkų juodinimas“, – aštriai sureagavo žurnalo „Cicero“ vyriausias redaktorius Alexanderis Marguieras, apskritai kritikuodamas medijose plintančią tendenciją net ir mokslininkus skirstyti į „gerus“ ir „blogus“. Panašus komentaras apie žurnalistinę etiką pasirodė ir dienraštyje „Die Welt“.
Virusologijos profesoriai Jonas Schmidtas-Chanasitas ir Hendrikas Streeckas užkliuvo neatsitiktinai, – spalio gale jie iniciavo dokumentą, kuriame kovai su virusu siūlė alternatyvią strategiją: saugoti labiausiai pažeidžiamas grupes, užuot karantine sustingdžius visą gyvenimą. Savo poziciją dokumento autoriai moksliškai pagrindė, drauge išryškindami neigiamus šalutinius karantino poveikius visuomenei bei sveikatos apsaugai. Dokumentą rengė ir pasirašė daug mokslininkų, gydytojų, medikų susivienijimų. Nežiūrint to, iniciatyvą mėginta pateikti kaip neatsakingą išsišokimą. Keletas pasirašiusiųjų, neatlaikę moralinio spaudimo, vėliau netgi atsiėmė parašus.
Negerai, kai viešojoje erdvėje mokslinis diskursas pandemijos klausimais taip poliarizuojamas ir politizuojamas, nes juk „niekas negali teigti turįs patentinį receptą šiam gamtos reiškiniui sustabdyti,“ – žurnale „Cicero“ pereitą savaitę rašė Ch. Drosteno pirmtakas, buvęs Virusologijos instituto prie Charité klinikų direktorius Detlevas Krügeris (nuo 2012 m. jis yra mokslinio žurnalo „Virus Genes“, išeinančio Niujorke, vyriausias redaktorius).
Kanclerė sutelkė aplink save tik jai pritariančius
„Vaizduoti, tarsi egzistuotų universali tiesa ir jos saugotojas, yra nemoksliška“, – panašiai replikavo ir pats Bonos universiteto Virusulogijos ir ŽIV tyrimų instituto vadovas H. Streeckas, 2019 m. šiame poste pakeitęs Ch. Drosteną.
Pernai kovo mėnesį profesorius H. Streeckas su savo komanda tyrinėjo koronaviruso plitimo ir veikimo mechanizmus Gangelto miestelyje – pirmojoje COVID–19 protrūkio Vokietijoje vietoje, jo parengta studija sulaukė plataus tarptautinio atgarsio.
Tačiau dabar, kai Šiaurės Reino Vestfalijos premjeras Arminas Laschetas norėjo pasiimti Bonos virusologą į Berlyne vykusį pasitarimą koronaviruso klausimais, kanclerė Angela Merkel jo matyti nepageidavo, – veikiausiai dėl to, kad mokslininkas abejoja jos griežtų suvaržymų strategija.
Pastaruoju metu kanclerei A. Merkel dažnai priekaištaujama, jog „koronaviruso krizėje ji apie save sutelkė tik tuos patarėjus, kurie pritaria jos kietam kursui“. O mokslininkai, perspėjantys dėl griežto karantino pasekmių, ignoruojami, – komentavo žurnalas „Focus“.
„Girdėti ne tik tą vieną poziciją yra politikų pareiga“, – nusivylimo neslėpė H. Streeckas, praėjusį savaitgalį dienraščiui „Die Welt“ duodamas interviu. „Politinių sprendimų ir mokslo vaidmens politikoje klausimais buvau naivus, – prisipažino jis. – Maniau, jog veikiama plačiai konsultuojantis. Nebūčiau įtaręs, kad dėl daug ko tiesiog susitariama užkulisiuose, kad mokslinis interesas ištirti objektą gali būti taip politizuojamas.“
Pandemiją lydi „infodemija“ – baimės kurstymas
Optimistinio būdo 43-ejų mokslininkas nuo pat pradžių sudarė atsvarą niūrias prognozes skelbusiam profesoriui Ch. Drostenui, – siaubo filmus primenantys vaizdai iš Uhano ir Bergamo nesukėlė jam panikos. Gal ir dėl to, kad mediką užgrūdino darbas Pietų Afrikos mieste Sovete, kur didžiausios šalies ligoninės chirurginės greitosios pagalbos skyrių kartais tekdavo uždaryti, nes medikai nebeįstengdavo priimti kraujuojančių pacientų, nors darbo pamainos trukdavo iki 36 valandų.
„Drauge su pandemija prasidėjo infodemija“, – kritikos akmenuką į žurnalistų daržą įmetė H. Streeckas, pasigendantis didesnės požiūrių įvairovės politiniuose bei moksliniuose debatuose.
Informacinį pandemijos aspektą kritiškai vertina ir „Virus Genes“ vyriausias redaktorius, virusologijos profesorius D. Krügeris: „Didelėje dalyje viešosios erdvės įsigalėjo baimė ar netgi panika, iš dalies – isterija. Pasinaudodami vaizdų galia, žurnalistai iš arti rodo intensyviosios slaugos palatas, karstus krematoriumuose. Tačiau baimė ir siaubas neturi tapti lemiančiu mūsų gyvenimo veiksniu. Mums reikalinga dalykiška diskusija moksle ir visuomenėje. Mums reikalingi ne įbauginti ir reglamentuoti piliečiai, o dalykiškai informuota visuomenė, kurios nariai būtų pajėgūs atsakingai veikti.“
D. Krügeris atkreipė dėmesį į tai, jog viešajame diskurse ir netgi kasdienėje oficialiojoje statistikoje teigiamų SARS-CoV-2 testų atvejai pateikiami kaip COVID-19 atvejai, tačiau COVID-19 juk yra liga, o teigiamą testo atsakymą gavę asmenys gali neturėti jokių simptomų ir netgi nebūtinai būti infekciški. Todėl politinius sprendimus, pasak profesoriaus, reikėtų daryti atsižvelgiant tik į susirgimų ir hospitalizacijos atvejus bei klinikų pajėgumą.
Vos tik argumentuojama mirtimi, tuoj visi nutyla
„Į koronavirusą turėtume žvelgti rimtai, jo nesumenkinti. Tačiau tai yra virusas, su kuriuo mes galime išmokti elgtis“, – sakė H. Streeckas.
Gangelto koronaviruso studijoje jis pirmasis pasaulyje nustatė ir aprašė tokius simptomus, kaip skonio ir uoslės praradimą. Be to, studija nustebino nedideliu užsikrėtusiųjų mirštamumu (0,37 proc.), – juk praėjusių metų pavasarį kursavo kur kas labiau gąsdinantys skaičiai.
Tačiau vyriausybės patarėjui Ch. Drostenui jauno kolegos studiją viešai sukritikavus, pasipylė neigiamų vertinimų ir menkinimų banga. Matyt, nenorėta girdėti žinios, kad virusas nėra toks mirtį sėjantis, kaip kad būgštauta, – svarsto H. Streeckas ką tik pasirodžiusioje savo knygoje „Hotpost: Leben mit dem neuen Coronavirus“ (Karštasis taškas: Gyventi su naujuoju koronavirusu), kurioje aprašė savo patirtį šiais koronaviruso peženklintais metais.
Per tą laiką pasirodė labai daug studijų, skirtų infekcijos mirtštamumo rodikliui, jos taip pat pateikia panašius skaičius, – nurodė H. Streeckas, atsakydamas į „Die Welt“ klausimą, ar jo tyrimai pasitvirtino.
Be to, mirusiųjų nuo kovido ar su kovidu amžiaus vidurkis Vokietijoje – 84 metai, vadinasi, netgi didesnis nei amžiaus vidurkis šalyje, – priminė D. Krügeris žurnale „Cicero“.
O mirštamumas, skaičiuojant nuo visų nustatytų infekcijų koronavirusu atvejų, daugumoje pasaulio studijų svyruoja tarp 0,05 ir 0,75 procentų, – nurodė jis.
Tačiau kodėl nenorima tos teigiamos žinios girdėti? Į šį „Die Welt“ klausimą H. Streeckas atsakė su potekste: „Vos tik argumentuojama mirties atvejais, tuoj visi nutyla. O jei dar Markusas Söderis (Bavarijos premjeras – red.) sako, kad kiekviena mirtis jam yra mažas dūris į širdį, – jis teisus, tačiau drauge tai – ir diskusijos pabaiga.“
Daug kalbama apie ilgalaikes kovido, mažai – apie ilgalaikes karantino pasekmes
Kitas dramatizavimo atvejis, pasak H. Streecko, yra ilgalaikės kovido pasekmės, medikų vadinamas „Long Covid“. „Įtaigaujama, kad ilgalaikes pasekmes patiria kone kiekvienas. Remiantis „Lancet“ (medicininiu žurnalu – red.), teigiama, esą, tai nutinka net 70 procentų sirgusiųjų. Ir išties, straipsnyje apie tai rašoma. Bet įsigilinus į tekstą paaiškėja, kad ten kalbama apie 76 procentus tų, kurie buvo hospitalizuoti ir netgi intubuoti. Taigi anaiptol ne apie tą daugybę sirgusių, bet ligoninėje nebuvusių žmonių“, – aiškino virusologas. Liūdnų išimčių visada esama, bet matyti reikia vyraujančias tendencijas.
Bonos virusologui kliūva ir tai, kad apie „Long Covid“ kalbama net ir tuo atveju, jei po ligos ilgesnį laiką jaučiamas nuovargis, silpnumas.
„Bet juk žmonėms, persirgusiems sunkiu plaučių uždegimu – o šie pacientai tokį uždegimą ir turėjo – vidutiniškai prireikia pusės metų, kol atsistoja ant kojų. Tik išėjus iš ligoninės maratono bėgti negalėsi – taip nebūna. Todėl šių pavienių atvejų aprašymai iškreipia padėtį. Jais tik didinama viruso baimė“, – daro išvadą H. Streeckas.
Pagaliau ir susitelkimas į vieną konkretų virusą jam, virusologui, nepriimtinas. Pasak mokslininko, šioje pandemijoje būtina matyti ir šalutinę ilgalaikę karantino sukeliamą žalą, – tai, kaip jis griauna žmonių egzistencijos pagrindus.
Apie tai turėtų kalbėti vaikų gydytojai, psichologai, sociologai.
„Būtina neišleisti iš akių bendro vaizdo, visi drauge turime svarstyti, kaip geriausiai pakelsime šią pandemiją“, – įsitikinęs jis.
Žmogaus savimeilę žeidžia žinojimas, kad negali pažaboti viruso
Jį labiau domina ne tiek pati viruso struktūra, o tai, kaip žmogus į jį reaguoja, – prisipažįsta H. Streeckas. Savo knygoje „Hotspot“ jis aprašo ir skirtingus žmonių požiūrius į virusą: tarp tų, kurie buvo užsikrėtę, bet nejautė jokių simptomų, vyravo ramus pasitikėjimas; visai kitaip reagavo tie, kurie dėl koronaviruso prarado artimuosius; esama ir tokių, „kurie su virusu nebuvo susidūrę, tačiau susidarė nepajudinamą nuomonę apie jį“.
Technologijose taip toli pažengusio žmogaus savimeilę, pasak H. Streecko, žeidžia žinojimas, jog artimiausiu metu mums nepavyks išnaikinti tokio mažo viruso. Tai ir gimdo įvairias maksimalios viruso kontrolės strategijas, tokias kaip „Zero Covid“ ar „No Covid“. Tačiau tokias strategijas mokslininkas laiko utopija, – „nebent Vokietija visiems laikams aklinai atsiribotų nuo likusio pasaulio“.
Dar skeptiškiau norą visiškai suvaldyti virusą vertina virusologijos porfesorius D. Krügeris, – pasak jo, CoV-2 perdavimą sustabdytų nebent absoliutus žmonių izoliavimas, apvilkus individus „viso kūno kondoma“.
Abu mokslininkai nemano, kad greitu laiku pavyktų viruso atsikratyti. O karantinas, H. Streecko vaizdingu pasakymu, yra tarsi dirbtinė užtvanka, – jį atšaukus, virusas nekliudomas plūstels į visas puses.
Tad mums nelieka nieko kito, kaip tik mokytis gyventi drauge su virusu. „Tai skamba banaliai. Tačiau pripažinus, jog viruso išnaikinti nepavyks, greitai tampa aišku, kad užsikrėtimų skaičius negali būti vienintelis mūsų kriterijus“.
Nes aukštus infekcijų skaičius turėsime dar ilgai, bus infekcijų dar ir rudenį, – priklausomai nuo skiepijimo kampanijos sėkmės.
„Neleistina, kad virusai ir bakterijos diktuotų mūsų gyvenimą, – tiesiog jų yra labai daug“, – sako virusologijos profesorius H. Streeckas, optimistiškas žmogus.