Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Sovietų Sąjunga skubėjo pasivyti JAV kuriamus povandeninius laivus. K-19 turėjo būti pirmasis tokios klasės laivas. Povandeninis laivas buvo apginkluotas branduolinėmis balistinėmis raketomis, pajėgiomis suduoti rimtą smūgį JAV pakrantei.
Šio projekto svarba buvo didžiulė. 1961-aisiais, kai povandeninis laivas išsiruošė į savo pirmąją kelionę, Šaltasis karas buvo ant tapimo termobranduoliniu ribos. Laivo statyba vyko skubotai – ji kainavo dešimties žmonių gyvybes, kurias povandeninis laivas pasiglemžė dar iki statybų pabaigos tolimoje Sovietų Sąjungos Šiaurėje esančioje Severodvinsko laivų statykloje.
„Projekto 658“ (arba „Hotel“ klasės) povandeninis laivas pasižymėjo sudėtingu ir varginančiu statybų procesu. 1958-aisiais įsiplieskus gaisrui du darbuotojai žuvo liepsnose. Šešios moterys mirė nuo garų, kuriuos skleidė vandens cisternų guminiam pamušalui naudoti klijai. Pakraunant raketas, vienos raketos vamzdis sutraiškė inžinierių, o dar vienas žmogus žuvo įvykus keistam incidentui – griūčiai tarp dviejų povandeninio laivo skyrių.
Kai 1959-aisiais buvo nutarta, kad K-19 jau yra tinkamas plaukiojimui, buvo surengta povandeninio laivo krikštijimo ceremonija, kuria siekta pažymėti naujausią Sovietų Sąjungos pasiekimą ir šalies karinio jūrų laivyno pasididžiavimą.
Tačiau nuleidžiant laivą į vandenį sudaužyti į jį šampano butelį buvo pasirinktas vyras, o ne moteris, kaip numato laivyno tradicija. Kai trečio rango kapitonas V. V. Panovas užsimomojo buteliu prieš laivagalį, šampano butelis, užuot sudužęs, atšoko. Povandeninio laivo įgula tapo šio bloga lemiančio ženklo liudininkais ir prisidėjo prie istorijų, kad laivas yra prakeiktas, vystymo.
1960-aisiais dėl suirutės tarp įgulos narių buvo netinkamai valdomas povandeniniame laive esantis branduolinis reaktorius – dėl to buvo nulenktas vienas iš reakcijos kontrolės strypų. Povandeninio laivo remontas atidėjo pirmąją jo kelionę, o kai kurie įgulos nariai, įskaitant ir kapitoną, susilaukė laipsnio pažeminimo.
Vadovavimas K-19 buvo perduotas į pirmo rango kapitono Nikolajaus Vladimirovičiaus Zatejevo rankas. N. Zatejevas buvo ambicingas ir gabus pareigūnas, iš Sovietų Sąjungos gynybos ministro maršalo Georgijaus Žukovo sulaukęs ankstyvo paaukštinimo.
Po kelių bandomųjų plaukimų atsiskleidė abejotina K-19 pastatymo kokybė. Povandeninio laivo korpusas neteko guminės dangos, tad ir vėl laukė papildomi taisymai.
Per bandomąjį laikotarpį buvo užfiksuota ir kitų gedimų, įskaitant reaktoriaus skyriaus užtvindymą. Viskas akivaizdžiai rodė, kad statybų metu buvo padaryta klaidų, tačiau, kadangi dėl ginklavimosi varžybų laivas buvo atsidūręs dėmesio centre, aukšto rango pareigūnai į daugumą šių problemų nekreipė dėmesio.
1961-ųjų balandžio 30-ąją povandeninis laivas galiausiai buvo pasirengęs kelionei. K-19 įgulą sudarė 139 žmonės, povandeniniame laive taip pat buvo daugybė raketininkų, reaktorių specialistų, torpedininkų, gydytojų, virėjų, tvarkytojų ir keletas stebėtojų.
Per savo pirmąją oficialią misiją K-19 vykdė pratybas Atlanto vandenyno šiaurėje netoli pietinio Grenlandijos smaigalio. 1961-ųjų liepos 4-ąją pasirodė dar vienas gedimas. Dėl didžiulio nuotėkio reaktoriuje ėmė streikuoti aušinimo sistema, o tai paskatino pavojingą temperatūros šoktelėjimą reaktoriuje. Iškilus galimos katastrofos grėsmei, nebuvo galimybės susisiekti su Maskva ir gauti patarimų, ką daryti tokioje situacijoje, mat tolimojo nuotolio radijo ryšio sistema neveikė.
K-19 veikė netoli vienos NATO bazių Atlanto vandenyne. Kapitonui didžiausią nerimą kėlė tikimybė labai netoli NATO bazės branduoliniu sprogimu, kuris pralenktų Hirošimos ir Nagasakio sprogimus drauge sudėjus, sukelti staigią Trečiojo pasaulinio karo pradžią.
Reaktorius buvo uždarytas, tačiau ir toliau kaito ir pasiekė aštuonių šimtų laipsnių temperatūrą. Buvo artėjama prie sprogimo – reikėjo skubaus aušinimo. Kapitonas N. Zatejevas nurodė inžinierių komandai pačiame reaktoriaus skyriuje sukurti laikiną aušinimo sistemą: nupjauti vieną reaktoriaus sklendę ir prijungti prie jos vandens vamzdį.
Vyrai žinojo apie radiacijos pavojų, tačiau pakluso nurodymui, nors laive stigo saugumą užtikrinančios įrangos. Didžiulis radiacijos lygis padarė savo. Po sėkmingo remonto visi inžinierių komandos nariai staiga susirgo spinduline liga. Galiausiai jie buvo paguldyti į ligoninę, tačiau per mėnesį visi mirė.
Skilimo produktų turintys garai, išsiskyrę atvėrus reaktoriaus patalpą, pateko į laivo ventiliacijos sistemą ir daugiau ar mažiau užteršė visą povandeninį laivą. Visiems iškilo grėsmė, kad radiacija juos paveiks.
Dėl šios avarijos kapitonas N. Zatejevas atšaukė vykdomą misiją ir nukreipė laivą į pietus, vildamasis sutikti draugišką povandeninį laivą, kuris, kaip spėjama, turėjo plaukioti šiame sektoriuje.
Amerikiečių raketnešis taip pat sugavo trumpo nuotolio K-19 pagalbos signalą ir ėmė jį sekti. Amerikiečiai pasiūlė savo pagalbą, tačiau N. Zatejevas atsisakė, nes bijojo, kad grįžęs į Sovietų Sąjungą tokiu atveju bus palaikytas išdaviku, o tokia bausmė sovietų pareigūnui būtų buvusi baisesnė nei mirtis. N. Zatejevas negalėjo leisti, jog amerikiečiai susipažintų su pirmuoju Sovietų Sąjungos branduoliniu povandeniniu laivu, bet jo įgula ėmė vis labiau sunerimti. Laive brendo maištas, laikas bėgo, o N. Zatejevas nerado jokio sprendimo.
Laimei, horizonte pasirodė dyzeliniu kuru varomas S-270. Nepaisant nurodymų likti K-19 ir laukti, kol juos išgabens velkamasis laivas, kapitonas evakavo povandeninio laivo įgulą į S-270.
Per artimiausius dvejus metus mirė dar 15 įgulos narių. K-19 povandeninis laivas grįžo į tarnybą prabėgus keliems mėnesiams po šios nelaimės, tačiau bloga lemtis jį persekiojo iki pat eksploatavimo nutraukimo 1990-aisiais.
Povandeninis laivas 1969-ųjų lapkritį Barenco jūroje susidūrė su JAV povandeniniu laivu „Gato“ ir smarkiai nukentėjo. Po kelerių metų įvykęs gaisras pareikalavo dar 12 tuo metu laive buvusių įgulos narių gyvybių. Dėl tokios savo reputacijos povandeninis laivas buvo pramintas „Hirošima“.
Apie šį povandeninį laivą 2002 metais buvo sukurtas Holivudo filmas „K-19: The Widowmaker“.