Ypač daug kritikos pažiro didžiųjų partijų vadovų adresu: esą, jiems rūpi tik aukšti postai, o ne šalies likimas. Nusivylimas politine klase ir toliau auga.
Tiesą sakant antra iš eilės didžioji koalicija krokodiliškai skambančiu trumpiniu „GroKo“ (Große Koalition) tarp krikščionių demokratų (CDU), krikščionių socialinės sąjungos (CSU) bei socialdemokratų (SPD) nebenusipelno didžiosios vardo, nes, kaip rodo naujausios apklausos, dabar visos drauge jos nesurinktų nė pusės rinkėjų balsų.
Tai, be abejo, buvo viena iš priežasčių, dėl ko šios partijos stengėsi trūks plyš susitarti.
Socialdemokratai į derybas ėjo kaip mažesnieji partneriai, tačiau turėdami puikų instrumentą potencialiems koalicionieriams paspausti: 440 tūkst. partijos kolegų, nuo kurių balsų galiausiai ir priklausys galimos koalicijos likimas.
Grėsmė, kad socialdemokratai visuotinu narių balsavimu gali koalicijai pasakyti „ne“, kybojo virš derybininkų nelyginant koks Damoklo kardas, kurį ugninga agitacija medijose nuolat galando jaunųjų socialdemokratų lyderis Kevinas Kühnertas.
Angela Merkel, prieš tai kategoriškai atmetusi mažumos vyriausybės galimybę, faktiškai įsivarė save į kampą, tapo lengvai šantažuojama ir pagaliau buvo priversta daryti nuolaidas. Tos nuolaidos buvo tokios skaudžios, kad dabar netyla kaltinimas, esą, jai rūpėję tik išsilaikyti kanclerės poste – bet kokia kaina.
„Siekdama išlaikyti savo valdžią, socialdemokratams ji atidavė svarbiausias ministerijas ir tuo būdu faktiškai suformavo pirmą SPD vyriausybę, vadovaujamą CDU kanclerės. Žinoma, ir ši vyriausybė galės šaliai pasitarnauti gerais darbais, bet tai, kokiu būdu ji radosi, tik didins piliečių nepasitenkinimą politika. Vokietija gauna ne didžiąją koaliciją, o didžiųjų Aš koaliciją, tų, kurie išsižadėjo visų savo įsitikinimų ir užmiršo visus savo skambius žodžius, kad tik pasičiuptų aukštą postą. O jų visų priešakyje – kanclerė“, – negailestingas „Bild“ nuosprendis.
Auga nepasitenkinimas ir krikščionių demokratų partijoje
Panašūs kaltinimai A. Merkel pastarosiomis dienomis skambėjo iš visų svarbiausių šalies medijų, jį kartojo ne vienas politologas, pasmerkimo banga užtvindė skaitytojų komentarų skiltis tinklaraščiuose.
Nusivylę ir krikščionys demokratai. Tai, kad vos 20,5 procentus rinkimuose gavusiems socialdemokratams A. Merkel atidavė net šešias ministerijas, ir dar tokias svarbias kaip užsienio reikalų, finansų bei darbo ir socialinę, yra „smūgis į paširdžius“, – kartėlio neslėpė CDU finansų politikas Olavas Guttingas.
Kiti partijos kolegos vadina tokį derybų rezultatą bankroto paskelbimu, savęs išsižadėjimu, partijos ir jos lyderės silpnumo išraiška. Apklausos patvirtina: dienraščio „Die Welt“ užsakymu viešosios nuomonės tyrimų instituto Civey duomenimis, 63 procentai šalies gyventojų mano, kad koalicijos derybų rezultatas susilpnino A. Merkel.
„Mūsų partijai 2018 metų vasario 7-oji gali tapti cezūra, – CDU partijos pabaigos pradžia“, – nejuokais susirūpinęs Viduriniosios klasės ir ekonominio susivienijimo pirmininkas, vienas iš kylančių partijos lyderių Carstenas Linnemannas.
Ypač nepatenkintas ekonominis CDU sparnas, būgštaujantis, kad, netekę svarbiausių ministerijų, krikščionys demokratai neišvengiamai praras svorį Europos bei biudžeto pilitikoje, kur CDU iki šiol buvo solidžios politikos garantas.
Baimė dėl išlaidauti linkusių socialdemokratų ir gausėjančių „AfD“ gretų
Dabar kyla grėsmė, kad išlaidauti linkusių socialdemokratų politika duos toną ir Bendrijoje, kad gali ateiti galas biudžeto disciplinai ne vien Vokietijoje, bet ir Europoje, – būgštavimus išsakė CDU ekonomikos ir biudžeto politikos prezidentas Werneris M. Bahlsenas.
Panašiai žinių kanalui n-tv duotame interviu samprotavo ir europarlamentaras nuo „Alternatyvos Vokietijai“, ekonomikos profesorius Jörgas Meuthenas.
Pasak jo, dabar prasidės išlaidavimas, bus išsižadėta finansų stabilumo pakto, su socialdemokratų palaiminimu dar daugiau pinigų tekės į pietų Europą – žinoma, vokiečių mokesčių mokėtojų sąskaita.
Tad Vokietijai prasideda blogi, bet opozicijai – auksiniai laikai, – pranašauja AfD politikas. Vokiečių nepasitenkinimas tik didės, o tai neišvengiamai gausins „Alternatyvos Vokietijai“ gretas.
Ir išties, kaip rodo skaitytojų reakcijos internetinių dienraščių portaluose, ne vienas buvęs ilgamentis CDU, bet ir SPD rinkėjas ar net partijos narys sakosi ateityje ieškosiąs „alternatyvos“, – tokie vien savimi ir valdžios išlaikymu susirūpinę, nuo realaus gyvenimo ir rinkėjų atitolę esą politiniai didžiųjų partijų lyderiai.
„Naujos kanclerės neiškepsim“
Augantį nepasitenkinimą visuomenėje jaučia ir atsakingi CDU asmenys. Šlėzvigo-Holšteino žemės vyriausybės vadovas Danielis Güntheris (CDU) mato tik vieną galimybę atgauti prarastą rinkėjų pasitikėjimą: „Mums reikia naujų galvų“.
Jaunesnioji karta jau kuris laikas reikalauja partijos atsinaujinimo. Tačiau alternatyvos A. Merkel kol kas ir jie nemato: „Angela Merkel turi savų trūkumų. Tačiau mums aišku ir tai, dėl ko ją vertiname“. Visos kalbos apie „kanclerės prieblandą“ tėra chimera. „O iš kur ir kaip paimsim naują partijos lyderę? Neiškepsi gi jos!“ – skamba sutrikę krikščionių demokratų balsai.
„Pastaraisiais metais partija buvo priklausoma nuo Merkel, o ne atvirkščiai. Išmintinga partijos vadovė paskutinėje kadencijoje turėtų pasirūpinti užglaistyti CDU atsiradusius įtrūkius, užuot juos gilinusi“, – sudėtingą krikščiuonių demokratų santykį su savo pirmininke A. Merkel taikliai apibūdina regioninis dienraštis „Kölner Stadt-Anzeiger“.
„Schulzas first!“ Kai duotas žodis nieko nereiškia
Socialdemokratų stovykloje taip pat dedasi negražūs dalykai. Dienraščio „Die Welt“ žiniomis, trečiadienį uždarame parlamentinės socialdemoratų frakcijos ir partijos prezidiumo posėdyje buvo ašriai kritikuotas partijos pirmininkas Martinas Schulzas, be jokių skrupulų iš Sigmaro Gabrielio atėmęs užsienio reikalų ministro portfelį.
Partijos kolegos prašė jį šio akibrokšto partijos kolegai atsisakyti, nes tai tik dar labiau didina nepasitikėjimą partijoje. Tačiau M. Schulzas buvo nepermaldaujamas. Šis atvejas moraliniu požiūriu juo skandalingesnis, žinant, kad būtent S. Gabrielis nutiesė M. Schulzui kelią į partijos vadovus.
Pats S. Gabrielis medijų grupei „Funke“ kritikavo neetišką partijos kolegos elgesį jo atžvilgiu ir apgailestavo dėl nepagarbos bei nepakankamo jo darbo įvertinimo.
„Gaila, kad duotas žodis kai kuriems tiek mažai reiškia“, – sakė buvęs užsienio reikalų ministras, veikiausiai primindamas M. Schulzo pareiškimą, išsakytą iškart po rinkimų, kad jis niekada nebus A. Merkel kabineto nariu.
„Kas Martiną Schulzą vertina pagal jo žodžius, tas gali tik nusivilti. Arba drebėti iš įtūžio, jei yra socialdemokratas“, – pasipiktinimo neslepia „Die Welt“ politinis apžvalgininkas Jacques Schusteris.
Pasak jo, nėra buvę kito tokio SPD pirmininko, kuris būtų taip nevertinęs šio posto ir „taip begėdiškai jį išnaudojęs savo naudai“ kaip kad M. Schulzas.
„Schulzas – ne pirmas politikas, apsvaigęs savo Aš. Politikų egomanija ir tuštybė netgi gali išeiti į naudą postui ir šaliai, – svarsto toliau J. Schusteris. – Tačiau šiuo atveju yra kitaip. Būdingiausias šio partijos politiko charakterio bruožas yra charakterio neturėjimas. Ir tai tik sutirštins liūdesio ūkanas, tvyrančias virš liaudies partijų. Dar blogiau: tai gramzdins SPD į dar gilesnę pragarmę.“
Susiprato, kad ir pavėluotai...
Didžiulis moralinis partijos kolegų ir visuomenės spaudimas galiausiai neliko be atgarsio. Vėlyvą penktadienio popietę buvęs Europos parlamento Pirmininkas pareiškė atsisakąs savo pretenzijų į užsienio reikalų ministro postą, baimindamasis, kad apie jo asmenį besisukančios diskusijos gali neigiamai paveikti SPD narių balsavimą dėl koalicijos. Todėl jo „asmeninės ambicijos“ turi „užleisti vietą partijos interesams“.
Geriau vėliau, negu niekad. Vis dėlto negeras kvapelis lieka.
Visuomenės akyse vykstančios negarbingos politinės rietynės, partijos lyderis, be skrupulų laužantis duotą žodį, tirštėjanti nusivylimo politika migla, tvyranti tarp didžiųjų partijų ir jų rinkėjų – tokia yra dabar politinė realybė Vokietijoje.
Didžiosioms šalies partijoms tai nieko gero nežada.
„Rinkėjai tolsta nuo didžiųjų partijų“, – ketvirtadienį skelbė vieno straipsnio antraštė.
„Antraštę reikėtų pakoreguoti: „Didžiosios partijos tolsta nuo rinkėjų“, – pašmaikštavo vienas skaitytojas. Ko gero, jis yra teisus.