Kaip palaipsniui išaiškėjo, tai buvo islamistinis išpuolis, o įvykdė jį kompiuterių specialistas, dirbęs Paryžiaus policijos vidaus žvalgybos skyriuje, kurio užduotis ir buvo kova su islamistiniu teroru.
Vadinasi, islamistinis teroras nemačiomis prasiskverbė iki paties valstybės saugumo centro. Kyla pagrįstas klausimas – kaip islamistas nepastebėtas galėjo dirbti tokioje jautrioje srityje ir ar nepasinaudojo informacija, preinama jam kaip kompiuterių specialistui.
Iš pradžių žiniasklaida citavo vidaus reikalų ministrą Christophe‘ą Castanerą, policijos prefektūros vadovą ir vyriausybės atstovą spaudai, teigusius, jog išpuolį įvykdęs asmuo buvęs „pavyzdingas kolega“, tik darbe turėjęs problemų „dėl hierarchijos“.
Visos pagrindinės Prancūzijos medijos kartojo šią oficialią informaciją.
Nors brutalumas, su kuriuo Mickaёlis Harponas nužudė savo aukas, vertė suklusti, ir toliau kalbėta apie „psichines problemas“. Policijos profsąjunga guodėsi, kad trūksta psichologinės pagalbos kolegoms, patiriantiems psichines krizes, o vidaus reikalų ministras žadėjo sukurti daugiau darbo vietų, kad sumažintų darbuotojų krūvį.
„Ar esat girdėję, kad darbuotojas būtų taip persidirbęs, jog nudurtų keturis kolegas?“ – neslėpdamas skepsio klausė Vokietijos leidinio „Welt am Sonntag“ vyriausias redaktorius Johannesas Boie.
Tiesa, medijos pranešė, kad žudikas, iš Prancūzijai priklausančios Martinikos salos Karibų jūroje kilęs M. Harponas, prieš 18 mėnesių atsivertė į islamą, bet tuoj pat skubėta patikinti: nesama jokių požymių, jog būtų radikalizavęsis.
Kaip spaudai teigė vidaus reikalų ministras Ch. Castaneras, „nebuvę nė menkiausių pavojaus ženklų“.
Policijos pareigūnai slapta perdavė informaciją spaudai
Tiesa pasirodė besanti kita: M. Harponas musulmonu tapo dar 2008 m., be to, jis palaikė ryšius su salafistais. Jau seniai būta ir jo radikalizavimosi požymių: po 2015 m. islamistų išpuolio prieš satyros žurnalą „Charlie Hebdo“ jis nesislėpdamas savo bendradarbiams sakęs: taip jiems ir reikia.
Tačiau atsakingas vadovas anuomet daręs spaudimą kolegoms, kad šis faktas nebūtų perduotas tyrėjams. Nutarta „reikalą sutvarkyti skyriaus viduje“. Ir tai nebuvęs vienintelis panašus vyriškio išsišokimas.
Šįkart Paryžiaus prefektūros policijos pareigūnai netylėjo: slapta nusiuntė jų turimą informaciją žiniasklaidai. Tuomet ir iš oficialių šaltinių detalė po detalės dienos švieson kilo informacija, nusikaltėlį parodanti visai kitoje šviesoje.
Vis dėlto atsikratyti įspūdžio, kad vyriausybė iš pradžių norėjo nuslėpti islamistinį išpuolio pobūdį, jau buvo sunku, – tai pabrėžia ne vienas įvykio eigos komentatorius.
Tik dviems dienoms nuo išpuolio praėjus, tyrimą perėmė Prancūzijos antiteroro prokuratūra. Prokuroras Jeanas-Françoisas Ricardas patvirtino medijų jau paskelbtą spėjimą, kad nusikaltėlis priklausęs „radikaliai islamo vizijai“ ir palaikė ryšius su asmenimis iš radikalios salafistų aplinkos.
Be to, peržiūrėjus žudiko mobilųjį telefoną, paaiškėjo, jog vyras valandą prieš įvykdydamas išpuolį apsikeitė su savo žmona 33 išimtinai religinio pobūdžio žinutėmis.
„Vienintelis vertas dalykas – mirti už islamą“
M. Harponas ir jo marokietė žmona Ilham E. buvę tvirtai tikintys musulmonai. Iš namų moteris išeidavusi tik prisidengusi hidžabu. O vyras savo facebooko paskyroje pasidalino vaizdo įrašu, kuriame imamas sako: „Vienintelis vertas dalykas – mirti už islamą“.
M. Harpono žmona iš pradžių mėgino dangstyti vyrą tokiais atvejais populiariu išsisukinėjimu apie „psichinius sutrikimus“, sakydama, esą, išpuolio išvakarėse vyras patyręs „demencijos priepuolį“, „girdėjęs balsus“.
Įdomu, kad „balsus“ girdėjo ir M. Harpono kaimynas: naktį prieš išpuolį iš policijos tarnautojo buto sklidę šauksmai „Allahu Akbar“ (Dievas yra didis).
Dabar aplinkiniams „atsivėrė akys“: pastebėta, kad užpuolikas dėl savo tikėjimo pastaruoju metu pakeitęs nešioseną bei elgesį su moterimis – nebeduodavęs joms rankos. Kiti spaudos šaltiniai pateikia priešingą informaciją: M. Harponas iki pat išpuolio sveikindavęs moteris, pabučiuodamas jas į skruostus.
Sukrečia pirmiausia brutalus šaltakraujiškumas, su kuriuo M. Harponas per keletą minučių nužudė savo kolegas. Ilgu virtuviniu peiliu, kurį prieš išpuolį įsigijo netoli prefektūros, jis perpjovė gerklę viename biure su juo sėdėjusiam ir pietus valgyti susiruošusiam kolegai, o kitiems dviems „kaip apsėstas“ po kelis kartus smogė peiliu į krūtinę, – liudijo įvykio vietoje buvęs kolega.
Dar vieną savo auką žudikas nudūrė, o kitą sužeidė laiptinėje, kol galiausiai kruviną siautėjimą nutraukė kulka: prefektūros kieme jį nukovė jaunas, vos prieš savaitę pradėjęs dirbti policininkas, kai žudikas nereagavo į šio reikalavimą paleisti peilį iš rankos.
Jam prieinami buvo 1000 policijos kompiuterių
Nuo 2003 m. dirbdamas informatiku Paryžiaus prefektūros policijos vidaus žvalgybos skyriuje, M. Harponas turėjo prieigą prie įslaptintos informacijos, jam buvo prieinami apie 1000 kompiuterių, kuriais naudojosi kolegos, vykdantys slaptus tyrimus, be kita ko – ir islamistų aplinkoje.
Vienas bendradarbis, nenorėjęs, kad būtų minima jo pavardė, sakė: „Jis žinojo kiekvieno policijos pareigūno privatų adresą“ ir, galimas daiktas, perdavė juos radikaliems tikėjimo broliams, – informuoja dienraščio „Die Welt“ korespondentė Paryžiuje Martina Meister.
„Vidaus žvalgybos tyrimų centro“ vadovas Alainas Rodieras sunerimęs svarstė, kad nusikaltėlis galėjo būti džihadistų informantas.
A. Rodieras prisiminė žiaurų policininkų poros nužudymą jų bute 2016 m., kai islamistas Larossi Abballa perpjovė gerkles sutuoktiniams policijos pareigūnams trimečio jų sūnaus akivaizdoje.
Prefektūros darbuotojų nuostatos teoriškai tikrinamos kas penkeri metai. Iš 43 tūkst. darbuotojų šiuo metu 30 stebimi kaip įtartini. M. Harpono tarp jų nebuvo. Veikiausiai jis „prasprūdo pro tinklelį“, – sakė centro dešiniųjų partijos respublikonų parlamentaras Éricas Diardas.
Dar vasarą Prancūziją buvo sukrėtusi respublikonų parlamentarų É. Diardo ir Érico Poulliato parengta studija apie didėjančią islamizaciją viešosiose tarnybose: „Islamizmas viešojoje tarnyboje: šokiruojanti studija“, – skelbė tada konservatyvus dienraštis „Le Figaro“.
Vyriausybė teisinasi nežinojusi
Dabar respublikonų partijos „sunkiasvoris“ parlamentaras Éricas Ciotti kaltina vidaus reikalų ministrą Ch. Castanerą sakius netiesą ir reikalauja jo atsistatydinimo. Prie konservatyvių parlamentarų reikalavimo, suprantama, prisijungė ir Nacionalinio sambūrio (Rassemblement national) lyderė Marine Le Pen.
Vyriausybės informacinė politika, pasak respublikonų, rodo didžiulę jų ignoranciją ar netgi melą.
„Castaneras turėjo žinoti, kad nusikaltėlis aukoms perrėžė gerklę, kad byloje minimos jo simpatijos Charlie Hebdo išpuolio vykdytojams islamistams“, – teigė „Ekstremizmo stebėjimo tarnybos“ atstovas Jeanas-Philippe‘as Moinet‘as.
Nežiūrint to, vidaus reikalų ministras ilgiau nei dieną delsė tyrimus perduoti antiteroro prokuratūrai.
Akivaizdu, kad politikams ir žiniasklaidai buvo sunku įvardinti islamistinį žudynių Paryžiaus policijos prefektūroje pobūdį. Galbūt nenorėta „pilti vandens ant dešiniųjų populistų malūno rato“, kaip mėgstama tokiais atvejais sakyti? Tačiau kaip tik tokiu elgesiu destabilizuojama demokratija, taip padedama dešiniesiems radikalams, suokalbio teoretikams ir, žinoma, islamistiniams teroristams, – daro išvadą „Welt am Sonntag“.
Prancūzijos premjeras Edouardas Philippe‘as paskelbė ateityje imsiąsis priemonių, kad būtų geriau nustatomi radikalūs policininkai, tuo tikslu bus inicijuotos dvi tyrimų misijos, – sakė jis dienraščiui „Le Journal du Dimanche“.
Ir tai yra tiesiog būtina, nes ar begali piliečiai pasitikėti saugumo tarnybomis, kuriose užsislaptinę veikia islamistai?