Bet kokių motyvų skatinamas jis taip elgiasi, klausia Davidas Leonhardtas, „The New York Times“ žurnalistas.
Atsakyti į šį klausimą nelengva. Aiškindamiesi su Rusija susijusius atvejus Federalinis tyrimų biuras (FTB) ir Senato žvalgybos komitetas visų pirma turės nustatyti, kas įvyko, t. y. ar D. Trumpo komanda pažeidė kokius nors įstatymus, taip pat ar prezidentas melavo bandydamas tai nuslėpti. Vis dėlto ir tyrėjams, ir žurnalistams, kurie vedini geranoriškų paskatų bando nušviesti susiklosčiusią situaciją, reikia nepamiršti ir įvykius paskatinusių priežasčių, nes jos galėtų daug ką paaiškinti.
Tokioje situacijoje kaip dabar JAV atsidūrė pirmą kartą. Žinoma, ir anksčiau kitos valstybės mėgino kištis į JAV reikalus ir kartais šio to pasiekdavo. Pavyzdžiui, Anglija ir nacistinė Vokietija bandė daryti įtaką 1940-ųjų metų prezidento rinkimams: jos finansavo fiktyvius rinkimus ir bandė paveikti partijų apsisprendimą dėl keliamų kandidatų. Tačiau joks ankstesnis prezidentas dar nebuvo taip paslaptingai susisaistęs su tokia priešiška užsienio valstybės institucija, kokia yra V. Putino vyriausybė.
Galima įvardyti penkias priežastis, iš dalies paaiškinančias keistą D. Trumpo prielankumą Rusijai. Įsidėmėtina, kad jos viena kitai neprieštarauja.
Visų pirma, reikia paminėti tą priežastį, kurią, aiškindamas savo veiksmus, nurodo pats D. Trumpas. Jos negalima atmesti vien todėl, kad JAV prezidentas propaguoja atvirą santykį su realybe. Jis tvirtina, kad įtampos su Rusijos mažinimas gali pasitarnauti JAV labui. Tai, atrodytų, protinga pozicija. Ji ne tiek daug ir skiriasi nuo ankstesnio prezidento Baracko Obamos administracijoje dirbusio JAV valstybės sekretoriaus Johno Kerry požiūrio.
J. Kerry laikėsi nuomonės, kad į Rusiją, kaip pagrindinę Sirijos prezidento Basharo Assado sąjungininkę Sirijoje vykstančiame pilietiniame kare, būtina atsižvelgti siekiant sustabdyti B. Assado skatinamą kraujo praliejimą.
Nemažai kitų B. Obamos administracijos pareigūnų manė, kad kreiptis pagalbos į V. Putiną – tuščias laiko švaistymas. Visgi reikia prisiminti, kad B. Obama nė karto nepasiūlė efektyvaus būdo, kaip išspręsti Sirijos problemą. Todėl neatrodo keista, kad bet kuris jo vieton sėdęs valstybės vadovas galėtų susimąstyti, ar negali Rusija padėti suvaldyti pačios didžiausios pasaulyje humanitarinės krizės.
Situacija Sirijoje, žinoma, nepaaiškina visų D. Trumpą su V. Putinu siejančių ryšių. Sąsajų tiesiog per daug, be to, jos atrodo pernelyg grėsmingos. Tačiau jas visas sieja trys toliau įvardytos sąmokslu pagrįstos priežastys.
Taigi, antras paaiškinimas – su verslu susijęs sąmokslas. Kadangi daugelis JAV bankų atsisakė suteikti kreditus skolose įklimpusiai D. Trumpo įmonei, verslininkas buvo priverstas kreiptis į kitas šalis, tokias kaip Rusija. „Rusams tenka neproporcinga mūsų aktyvų dalis“, – sakė Donaldas Trumpas jaunesnysis 2008 metais, užsimindamas apie projektus Niujorke ir Dubajuje.
D. Trumpas galėtų išsklaidyti šį klausimą gaubiančią miglą paskelbdamas mokesčių deklaracijas. Tačiau kadangi jis, kitaip nei visi kiti šiuolaikiniai kandidatai į prezidento postą, šito nepadarė, tikėti jo žodžiais negalima. Norom nenorom peršasi išvada, kad D. Trumpą su Rusija sieja verslo santykiai, kuriuos jis nori nuslėpti.
Trečias paaiškinimas susijęs su politiniu sąmokslu. Prie šios versijos aiškinimosi yra sutelktos didžiausios tyrėjų pajėgos. Faktai tikrai verčia sunerimti. D. Trumpo rinkimų štabo patarėjai yra glaudžiai susiję su V. Putino aplinkos žmonėmis. Kai kurie iš jų su Rusijos pareigūnais bendravo vykstant rinkimų kampanijai.
Tuo tarpu V. Putino vadovaujama vyriausybė inicijavo kibernetines atakas, kurių tikslas – padėti D. Trumpui laimėti rinkimus. Jei toks scenarijus iš tiesų buvo numatytas (nors tai kol kas neįrodyta), tai situacija galėtų išvirsti į daug garsesnį skandalą nei Votergeitas.
Ketvirtas paaiškinimas skamba mažiausiai įtikinamai. Tai privačių tyrėjų pateiktoje dosjė pakišta mintis, kad Rusija turi D. Trumpą kompromituojančios medžiagos. Kol jokių apčiuopiamų šio fakto įrodymų neatsirado, šią teoriją vertėtų ignoruoti.
Dar vienas galimas motyvas yra grindžiamas artimomis ideologinėmis pažiūromis – vadinamuoju ideologiniu aljansu. Tiesą sakant, jis kelia daugiausia nerimo. V. Putinas yra ne tik itin griežtai šalį valdantis lyderis, kuo D. Trumpas ypač žavisi, bet ir baltųjų rasę aukštinančio krikščioniškų vertybių neva įkvėpto nacionalizmo skleidėjas. Laikantis šios ideologijos į islamo išpažinėjus ir pasaulio elito atstovus žvelgiama kaip į priešus.
D. Trumpas nėra nusiteikęs imtis tokių ryžtingų žygių kaip ekstremalių pažiūrų Rusijos nacionalistai – jis tik simpatizuoja alternatyvios dešiniosios pakraipos judėjimo atstovams. Vis dėlto, kad tokios idėjos jam nesvetimas, nuginčyti sunku. Anot buvusio JAV pasiuntinio Rusijoje Michaelo McFaulo, „inauguracinė [D. Trumpo] kalba skambėjo taip, kaip ne kartą iš Rusijos nacionalistų lūpų girdėti žodžiai“.
Daugiausia įtakos Baltuosiuose rūmuose turintis Stephenas Bannonas akivaizdžiai tiki ideologinių aljansų nauda ir panašu, kad D. Trumpas taip pat nėra prieš juos nusiteikęs. Po pergalės prezidento rinkimuose jis susitiko su aršiausiu Didžiosios Britanijos nacionalizmo propaguotoju Nigelu Farage‘u ir tik vėliau su Jungtinės Karalystės ministre pirmininke.
Pastaruoju metu D. Trumpo demonstruojamas prielankumas Rusijai kiek apmalšo: jis net išsakė kritiką dėl Maskvos veiksmų Ukrainoje. Todėl būtų klaidinga manyti, kad apie D. Trumpo ir Rusijos santykius jau žinome viską. Vis dėlto sprendžiant iš to, kas jau iškilo aikštėn, daros aišku, kad Rusija kelia nemenką grėsmę JAV interesams.
Senate dirbantys ir FTB vadovaujantys respublikonai turėtų atlikti savarankišką tyrimą, pamiršdami lig šiol D. Trumpui demonstruotą draugišką pagarbą. Jei patys to nepadarys, tiesos paieškomis teks rūpintis patriotiškai nusiteikusiems informacijos viešintojams ir žurnalistams.