Dabar Maskva ir Vašingtonas vėl atsidūrė keblioje padėtyje dėl JAV surengtų raketinių antpuolių, nutaikytų į Sirijos oro pajėgų bazę. Šie smūgiai – tai atsakas į B. al Assado balandžio 4 d. panaudotą cheminį ginklą opozicijos kontroliuojamose Idlibo teritorijose. Per ataką žuvo per 70 asmenų, nemaža dalis kurių – vaikai, rašo „The Moscow Times“.
Tenka pripažinti, kad planai buvo visai kitokie. Kova prieš „Islamo valstybę“ turėjo tapti žemai kabančiu vaisiumi, padėsiančiu JAV ir Rusijai atnaujinti santykius JAV prezidento postą užėmus Donaldui Trumpui, kuris netgi išreiškė šiokį tokį norą bendradarbiauti su B. al Assadu kovojant su terorizmu. Likus vos kelioms dienoms iki cheminės atakos tiek Baltieji rūmai, tiek ir JAV valstybės sekretorius Rexas Tillersonas iš esmės pripažino B. al Assado pasilikimo valdžioje politinę realybę, o Maskva tikėjosi ryšių atnaujinimo su JAV bendrų interesų šioje srityje pagrindu.
Cheminė ataka Idlibe viską pakeitė, sukėlusi radikalų D. Trumpo asmeninės pozicijos pasikeitimą Sirijos ir B. al Assado atžvilgiu ir paskatino jį imtis kovinių veiksmų prieš Sirijos režimą. Tokiu būdu siekta nubausti ir atbaidyti Sirijos režimą nuo tolimesnių atakų, kurių išvengti nėra lengva. D. Trumpas politine prasme pateko į savo paties paspęstus spąstus apkaltindamas B. Obamą dėl silpno atsako ir sprendimo nebausti B. al Assado už cheminio ginklo panaudojimą 2013 m.
D. Trumpas privalėjo pademonstruoti savo tvirtumą, surengti kovinį atsaką reaguodamas į siaubingus B. al Assado veiksmus, kai buvo peržengtos visos įmanomos ribos. JAV valstybės sekretorius R. Tillersonas be užuolankų pareiškė, kad moralinė atsakomybė už taikių gyventojų mirtis, kurių pareikalavo ši ataka, tenka Rusijai ir Iranui. Lyg to dar būtų maža, jis išreiškė raginimą Rusijai peržiūrėti suteikiamą paramą B. al Assadui, kuriam, jo teigimu, neteks vaidmuo vadovauti Sirijos žmonėms, ir netgi atvėrė duris režimo pokyčiams Sirijoje pasitelkiant tarptautines pastangas.
Visa tai – esminiai D. Trumpo deklaruotos pozicijos pasikeitimai ir labai didelis smūgis Maskvai, kuri tikėjosi performuoti santykius su Vašingtonu. Dabar Kremlius privalo rasti tinkamą strategiją šiai problemai išspręsti. Laimei, Rusija turi kelis variantus.
Pirmine Rusijos reakcija į cheminę ataką tapo B. al Assado oro pajėgų gynimas – subombarduota sukilėlių cheminių ginklų gamykla. Tie patys sukilėliai tada skelbė vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuoti nuo apsinuodijimo zarino dujomis mirštantys vaikai. Tokia įvykių klotis buvo neišvengiama ir tai galima buvo numatyti. Be to, ne ką mažiau buvo akivaizdu ir tai, kad Maskvą ši ataka pribloškė. Rusijos bičiuliai Sirijoje nesugebėjo Maskvą laiku informuoti apie tai, ką ketina daryti.
Reaguodama į D. Trumpo suduotą raketų smūgį, nutaikytą į B. al Assado oro pajėgas, Rusija tvirtai įsikibo į konflikto eskalavimo retoriką, bet toks jos atsakas kažin ar buvo nors kiek naudingas. Maskva įvardijo šį antpuolį kaip agresijos aktą prieš suverenią valstybę ir laikinai sustabdė susitarimą dėl kariuomenių kontaktų, skirtą išvengti incidentų perpildytoje Sirijos oro erdvėje. Taigi iš esmės tokia reakcija buvo pasmerkta žlugti. Galiausiai Rusija buvo iš anksto įspėta Jungtinių Valstijų pasitelkus šią konkrečią sutartį.
Visa tai – esminiai D. Trumpo deklaruotos pozicijos pasikeitimai ir labai didelis smūgis Maskvai, kuri tikėjosi performuoti santykius su Vašingtonu. Dabar Kremlius privalo rasti tinkamą strategiją šiai problemai išspręsti. Laimei, Rusija turi kelis variantus.
Gali būti, kad Rusija didins Sirijoje dislokuojamų oro erdvės gynybai skirtų sistemų kiekį, siekdama apsunkinti JAV operacijas, tačiau tai iš esmės mažai ką pakeis. Panašu, kad Maskva suvokia, kad tai buvo vienkartinė ataka, skirta pademonstruoti JAV patikimumą užtikrinant svarbiausių tarptautinių normų paisymą ir demonstruojant JAV galią kitoms valstybėms.
Rusija vis dar linkusi ginti Sirijos režimą, tačiau gali būti, kad šį kartą B. al Assadas persistengė. Jis parodė V. Putinui nepagarbą priversdamas jį atrodyti bejėgiškai, atsižvelgiant į jo kaip cheminio ginklo draudimo susitarimo, pasirašyto su Vašingtonu, laiduotojo vaidmenį, o gal ir dar blogiau – kaip kartu su B. al Assadu pažeidinėjantį susitarimą lyderį. Jis pažemino V. Putiną D. Trumpo akivaizdoje priversdamas atrodyti silpną. Tokios nepagarbos V. Putinas niekada nėra ignoravęs.
Tarp Rusijos žaidėjų juntamas įtarimas, kad B. al Assadas galimai tikslingai mėgina žlugdyti Astanos taikos derybas, į kurias Maskva ir Ankara investavo nemažai politinio kapitalo. B. al Assadas ir Teheranas siekia visiškos karinės pergalės, o ne susitarimo dėl galios pasidalijimo su nugalėtais sukilėliais. B. al Assadui ir jo rėmėjams Irane niekada pernelyg nerūpėjo Astanos derybos. Maža to, buvo demonstruojamas akivaizdus susierzinimas dėl Rusijos ir Turkijos veiksmų, panašių į paradui vadovaujančių šalių elgesį.
V. Putinas lauks iš R. Tillersono įvertinimo, ar būtų geriau, jei Rusija nubaustų B. al Assadą vardan didžiojo žaidimo su D. Trumpu. V. Putino pozicijos šiuo metu geresnės nei 2013 m., kai jis desperatiškai siekė užkirsti kelią JAV antpuoliams iš oro tam, kad nepasirodytų bejėgis tai sustabdyti. Vis tik pokyčių nuo 2013 m. tikrai įvyko. JAV nebeturi jokių praktinių karinių variantų prieš B. al Assadą ir neketina nuversti jo jėga. Suduoti smūgiai turėjo simbolinę reikšmę ir iš esmės nieko nepakeitė. Taigi Rusijos pozicijos Sirijoje yra saugios.
Maskvą iš tikrųjų turėtų neraminti tai, ar D. Trumpas plės JAV tikslus Sirijoje, nebeapsiribodamas vien tik siekiu nukauti „Islamo valstybę“ ir imdamasis kur kas labiau ekspansinės politikos, skirtos pilietiniam karui užbaigti ir politiniam sureguliavimui užtikrinti. Maskvai tektų itin susirūpinti, jei D. Trumpas imtųsi šių tikslų įgyvendinimo tuo pačiu karinė jėga užtikrindamas susitarimų ir ugnies nutraukimo režimų laikymąsi.
Tai neabejotinai Rusiją nublokštų, tačiau kol kas tai dar nevyksta.
Jei po Jungtinių Tautų (JT) tyrimo dėl cheminio ginklo panaudojimo kaltė kristų Damaskui, V. Putinui būtų pravartus tikrų tikriausio geradario vaidmuo. Vienas iš galimų būdų – švelniai „paspausti“ B. al Assadą karinių oro pajėgų srityje. Rusija dislokuoja Sirijoje pakankamas oro erdvės gynybos pajėgas, todėl tai yra įmanoma. Maskvai nebereikia užimti Alepo, kodėl gi nepaskatinus B. al Assado labiau domėtis galimybe sureguliuoti konfliktą pasitelkiant derybas ir apribojant jo karinius pasirinkimus?
Savaime suprantama, tokie veiksmai įsiutintų Iraną. Tiesa, iraniečiai už Rusijos nugaros rengė savo pačių šou. D. Trumpo administracija ir Izraelis pageidauja, kad Rusija atsiribotų nuo Irano ir atsisakytų savo tikslų Sirijoje. Ar įmanoma įsivaizduoti geresnį būdą pranešti R. Tillersonui, kad Rusija supranta JAV juntamą pyktį Iranui? Kalbant apie Izraelį, svarbu pastebėti, kad Rusija tik ką išreiškė pasirengimą Vakarų Jeruzalę pripažinti šalies sostine ir tokiu būdu aplenkė D. Trumpą. R. Tillersonas sužinos, ar vienintelis asmuo, šokantis tango Maskvoje, nusiteikęs šokiui, ar ne.
