Sutarties šalininkams kol kas sunkiai sekasi rasti argumentų, kuriais galėtų užtikrintai atremti jos priešininkų kritiką. O vyriausybė su kanclere Angela Merkel priešakyje negali įtikinamai paaiškinti, kodėl patyliukais, be jokių diskusijų, norėta prastumti kraštui gyvybiškai svarbų dokumentą. Anot buvusio Vokietijos transporto ministro Peterio Ramsauerio (CSU), piliečiams susidarė „pražūtingas įspūdis, kad vyriausybė nori kažką nuslėpti“.
Keistas ir Bundestago peticijų komisijos elgesys: ji vengė savo tinklapyje skelbti piliečių grupines peticijas dėl JT migracijos susitarimo (tiesa, trečiadienį, neatlaikiusi viešuomenės spaudimo, pagaliau paskelbė vieną – iš 21 gautos).
Ką tai sako apie vyriausybės ir Bundestago požiūrį į demokratiją? „Politiniai elitai neleidžia pilietinei visuomenei dalyvauti sprendimo paieškose ir netgi vengia ją deramai informuoti,“ – kritikuoja vienas skaitytojas. „Informacija – demokratijos valiuta“, – trečiojo JAV prezidento Thomo Jeffersono žodžius atsakingiems politikams primena kitas.
Ir ką tai sako apie pagrindinio srauto medijas, ligi šiol migracijos sutarties tema beveik neinformavusias? Ar jos tiesiog nesuprato temos svarbos, ar sąmoningai laikė ją „po dangčiu“? Kad ir gerokai pavėluotai, garas su triukšmu prasiveržė.
Bet tiek vyriausybės, tiek ir pagrindinių medijų reputacija jau nukentėjo.
Šalininkų ir priešininkų argumentai trumpai
Dabar medijos skuba pasitaisyti, suteikdamos tribūną tiek pakto rėmėjams, tiek ir juo abejojantiems. Kad skaitytojai nepasimestų argumentų ir kontrargumentų gausoje, dienraštis „Die Welt“ pabandė abi pozicijas trumpai referuoti.
„Šalininkai giria sutartį kaip milžinišką pasiekimą kelyje į humaniškesnę ir geriau valdomą migracijos politiką. Be to, dalį iš 23 tikslų Vokietija jau seniai įvykdė: tai žmogaus teisių paisymas, socialinių garantijų, švietimo ir sveikatos apsaugos užtikrinimas, dalyvavimas migrantų gelbėjimo akcijose, migrantų laisvės ribojimas tik kraštutiniais atvejais, palankių sąlygų šeimoms susijungti užtikrinimas, kova su diskriminacija.“
Sutartyje esama ir tikslų, kuriuos remia tiek jos šalininkai, tiek priešininkai: tai sienų apsauga bei kova su žmonių kontrabanda.
Migracijos kritikai sutartyje įžvelgia „planą, pagal kurį gyventojai iš gausias populiacijas turinčių pietinių valstybių bus perkeliami į turtingesnių valstybių socialines sistemas. Tokie tikslai, kaip antai suteikti potencialiems migrantams geresnę informaciją, lengviau išduoti jiems vizas, suteikti teisinę pagalbą ar integruoti juos į darbo rinką neišvengiamai skatins masinę migraciją iš krizinių planetos regionų“.
Juoba kad nebedaroma skirtumo tarp legalios ir nelegalios migracijos (kalbama tik apie reguliuojamą ir nereguliuojamą), o šalys įsipareigoja visokeriopai remti migrantus visuose migracijos etapuose.
Angelos Merkel partijos gretos krinka
Vokietijos vyriausybė, migracijos sutartį vertinanti išimtinai teigiamai, jos kritiką iš pradžių mėgino pavaizduoti kaip dezinformacinę Alternatyvos Vokietijai (AfD) ir nacionalistinės dešinės kampaniją.
„Nesiduokim populistų suvaromi į ožio ragą“, – migracijos šalininkų frontą drąsino ūkio ministras, ištikimas Angelos Merkel šalininkas Peteris Altmaieris.
Tačiau savaitgalį padėtis komplikavosi po to, kai sutartį atmetė A. Merkel krikščionių demokratų padaliniai Leipcige, Stuttgarte ir visa Saksonijos Anhalto žemės CDU su ministru pirmininku Reineriu Haseloffu priešakyje.
Parašus prieš sutartį renka konservatyviam CDU sparnui priklausanti „WerteUnion“ grupė. Kita konservatyvi CDU grupė, „Berliner Kreis“, viešu laišku kreipiasi į kanclerę reikalaudami, kad sutartis nebūtų pasirašyta, nes ji tik skatins nevaldomą migraciją į Vokietiją.
Pagaliau tikrą kritikos bangomūšą sukėlė sveikatos ministro Jenso Spahno, kandidatuojančio į CDU partijos pirmininko postą, pasisakymai. Didelių politinių ambicijų turintis 38-erių metų kirkščionis demokratas peikė vyriausybės slapukavimą, klausdamas: „Jei paktas toks jau geras, kodėl jį reikėjo slėpti nuo visuomenės?“
J. Spahnas ragina apsispręsti dėl sutarties tik po išsamių diskusijų bei korektūrų, po balsavimo gruodžio pradžioje vyksiančiame CDU partijos suvažiavime.
„Kol ši tema nebus išsiaiškinta drauge su gyventojais, neturėtume sutarčiai pritarti“, – sakė jis žurnalui „Cicero“. Jei, „nepaisydami plataus piliečių nepasitenkinimo“, sutartį priimsime, bus „pasėta sėkla tolesniam milžiniškam pasitikėjimo praradimui“, – perspėjo jis.
Sutartis – Vokietijos aktyviai rengtas projektas?
Daugėjant sutarties priešininkų partijos gretose, A. Merkel trečiadienio Bundestago posėdyje įtaigavo, esą, šis susitarimas atitinka šalies „nacionalinį interesą“. Juk pabėgėlių krizė parodė, „kaip svarbu pabėgėlių bei migracijos klausimą spręsti tarptautiniuose kontekstuose ir nemanyti, kad kuri nors šalis įstengtų padaryti tai viena pati“.
Panašiai argumentavo ir Louise‘s Arbour, JT specialioji įgaliotinė tarptautinės migracijos klausimais. Savaitraščiui „Die Zeit“ duotame interviu ji sakė, jog migracijos sutarties iniciatyva „kilo po 2015-ųjų pabėgėlių krizės, kuomet Europa kreipėsi į Jungtines Tautas, nes migracijos srautai vyriausybėms sudarė įspūdį, kad jos nebeįstengia kontroliuoti savo sienų“.
Kas tuomet atstovavo pasimetusiai Europai, Louise Arbour nenurodo. Tačiau medijose dažniausiai kaip iniciatorės ir aktyvios sutarties rengėjos minimos Vokietija ir Šveicarija.
„Vokietijos vyriausybė, kaip matyti, nuo pat sutarties sudarymo pradžios užkulisiuose vedžiojo plunksną“, – nurodo politikos apžvalgininkas Wolframas Weimeris žinių televizijos portale „n-tv“.
O vėliau ji ėmėsi slaptos diplomatijos, agituodama kitas ES šalis paremti sutartį, deja, ne itin sėkmingai, – rašo W. Weimeris ir cituoja aukšto rango ES diplomatą, nenurodydamas jo pavardės: „Susidarė tokia situacija, kad vis daugiau valstybių nori sutartį atmesti. Vokiečių slaptoji diplomatija patiria žlugimą“.
Švelnių įstatymų kietas spaudimas
Pasidairęs po sutarties rengimo užkulisius, W. Weimeris aptiko ir teiginį, nubraukiantį visus dievagojimusis, esą, sutartis neįpareigoja.
„Global Forum on Migration and Development” (Pasaulinis migracijos ir vystymosi forumas), drauge su Vokietijos užsienio reikalų ministerija ir kitais sutarties rengėjais formulavęs dokumentą, savo tinklalapyje rašo apie „globalios migracijos bendruomenės“ pastangas nustatyti „bendruosius migracijos principus ir teisiškai vykdomus įsipareigojimus“.
O juk A. Merkel dar vakar Bundestage teigė, esą, sutartis nėra teisiškai įpareigojanti. Kas tai? Raminančioji piliulė „liaudžiai“?
Dienraštis „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ kreipėsi šiuo prioritetinės svarbos klausimu į ekspertą – buvusį Austrijos Nacionalinės tarybos pirmininką Andreasą Kholį, apsigynusį habilitacinę disertaciją tarptautinių susitarimų JT rėmuose tema.
Šis žymus tarptautinės teisės specialistas dienraščiui paaiškino, kodėl jis sveikina Austrijos pasitraukimą iš JT migracijos sutarties.
Paprastai ramintojai argumentuoja, esą, ši sutartis yra įpareigojanti ne teisiškai, o politiškai.
„Bet kaip tik tai ir turės pasekmes, kurių norima išvengti“, – aiškino teisininkas. Tai, pasak jo, yra „arklių mainai“.
Visus 23 sutartyje nurodytus tikslus vyriausybė „įsipareigoja“ (tas žodis aiškiai įrašytas prie kiekvieno šių punktų) vykdyti. „JT komisijos, nevyriausybinės organizacijos (NVO) ir medijos veikdamos išvien ateityje galėtų vyriausybę spausti vykdyti politiką, kokios ji pati galbūt nenori ir kokiai ji galbūt nebuvo išrinkta.
Politologai tam įvardinti turi „nudging“, sąvoką, kas iš anglų kalbos išvertus reiškia „stumtelti“ arba „stumti“. Be to, sutartį galėtų pasitelkti ir nacionaliniai bei Europos teismai, aiškindami normas konkrečių teisinių ginčų atveju,“ – dėsto A. Kholis.
Pasak jo, migracijos sutartis teisine prasme yra „soft law“ – švelnioji teisė, tačiau aukščiausios pakopos.
„Žemiau jurisdikcijos ribos JT išplėtojo kontrolės sistemą, – sako A. Kholis. – Migracijos pakte irgi numatoma ataskaitų teikimo sistema. Dauguma analitikų tai pražiūri. Ši konstrukcija numato kas ketvirtus metus organizuoti migracijos forumą, o kas antrus – regioninę kontrolės sistemą. Ir visais lygiais veiks NVO, siekdamos spausti vyriausybes vykdyti tuos 23 migracijos sutartyje numatytus tikslus. Vadinasi, turėsime nesibaigiančias diskusijas“.
Ir švelniąją teisę su kietu spaudimu.
Sutartyje tarp eilučių jausti didysis konfliktas
O pereidamas nuo teorijos prie praktikos, tarptautinės teisės žinovas A. Kholis atkreipia dėmesį, kad realybėje tas spaudimas kur kas labiau veikia Vakarų demokratijas, o ne pusiau demokratiškas ar juoba visai nedemokratiškas valstybes.
Akivaizdu, jog įsipareigojimų naštą ir dabar pirmiausia gaus pajusti Europos valstybės.
Todėl naivus jauno vokiečių parlamentaro, iš profesijos teisininko, Philippo Amthoro (CDU) dienraščiui „Die Welt“ išsakytas argumentas, kuriuo jis agituoja vokiečius pritarti migracijos sutarčiai, – esą, „mums svarbu turėti rankose dokumentą, kuriuo remdamiesi kitoms šalims galėtume sakyti: štai, čia parašyta tas ir tas, jūs įsipareigojote“.
Tokiu dokumentu nepamosikuosi prieš nosį Saudo Arabijai ar Libijai. Veikiau jau Lietuvai ar Rumunijai.
Kaip įžvalgiai pastebi „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ politikos komentatorius Jasperas von Altenbockumas, tarp sutarties eilučių galima įskaityti, „jog čia žmogaus teisės į migraciją šalininkai rungiasi su valstybėmis, norinčiomis migraciją apriboti ir valdyti. Iš esmės tai yra interesų konfliktas tarp migrantų kilmės valstybių, tranzito šalių bei nevyriausybinių organizacijų vienoje pusėje ir migracijos tikslo valstybių kitoje“.
Skaitant sutartį, neapleidžia negeras jausmas, jog nugalėjo pirmieji. Antraip argi būtų migracija sutartyje pateikiama kaip išimtinai teigiamas reiškinys? Pagaliau kovos su migracijos priežastimis sąraše veltui ieškotume gimstamumo kontrolės punkto. Kilmės šalims jis, matyt, buvo absoliutus tabu.
A. Merkel, pasisakydama už sutartį, ragina matyti ją tarptautiniuose kontekstuose. Bet kaip tik šis kontekstas – kad piečiau Europos kaip ant mielių auga populiacijos ir kad jokiais migracijos srautų reguliavimais bei nukreipimais šios problemos neišspręsim – sutartyje net neįvardintas.
Kritiškas sutarties skaitytojas visa tai mato ir atmeta ją. Platūs rinkėjų sluoksniai nenori priimti migracijos kaip neišvengiamo gamtos reiškinio, jie nori migraciją pagal išgales riboti. Migracija, ypač po 2015 metų, Europos valstybėse tapo potencialiai sprogstama tema.
Dokumento autoriai, regis, bus tai užmiršę. Tai, anot šveicarų dienraščio „Neue Züricher Zeitung“ autoriaus Peterio Rásonyi, tik patvirtina dažnai kartojamą teiginį apie politinių elitų atitrūkimą nuo realybės. Ir, be abejo, stiprina protesto judėjimus. Artėjant rinkimams į Europos Parlamentą politikams to tikrai nederėtų užmiršti.
