Iki pilnaties buvo likusios trys dienos, tad mėnulis jau gana ryškiai apšvietė miškingą kalvotą vietovę, didžiulę betoninės konstrukcijos užtvanką ir du bokštus su priešlėktuviniais pabūklais – vienintele gynybos sistema. Staiga naktiniame danguje pasirodė grėsmingi britų bombonešiai, rašo BBC.
Priešlėktuviniai pabūklai ėmė į juos šaudyti, tačiau sunkiasvoriai „Lancaster“ bombonešiai, apsukę kelis ratus virš teritorijos, vienas paskui kitą su kelių minučių pertraukomis pradėjo artėti prie tikslo – užtvankos. Du kartus į dangų virš jos iškilo didžiulis vandens stulpas, ir vanduo saugykloje ėmė sparčiai sekti.
Vienas iš lėktuvų ore sprogo ir smigo į žemę, tačiau, praėjus maždaug pusvalandžiui nuo tos akimirkos, masyvi betoninė užtvankos siena ėmė ir įtrūko. Pro plyšį, springdamas betono gabaliukais, didžiule jėga ėmė veržtis vanduo.
Pirmąja stichijos auka tapo nežinomas vokiškas lengvasis automobilis. Vieno iš „Lancaster“ pilotai savo akimis matė, kaip mašina dideliu greičiu iš paskutiniųjų bandė gelbėtis nuo vandens masės, tačiau greitai ją pasivijo banga, ir netrukus jo žibintų šviesa, kurį laiką dar blausiai švietusi po vandeniu, pasidavė ir užgeso.
Nakties gaubiamą slėnį panardino vanduo, savo kelyje šluodamas medžius, gamyklas, kasyklas, aerodromus. Tikrasis nelaimės mastas pasimatė tik ryte – vanduo savo kelyje nunešė daugumą gyvenviečių, sunaikino vandens kanalus, kuriais karinės pramoninio Vokietijos Rūro regiono gamyklos plukdydavo įvairias medžiagas, o pačios gamyklos liko be elektros.
Ištrauka iš 1955 m. filmo „The Dambusters“:
Operacija „Chastise“, kurios metu britų bombonešiai Vokietijoje sugebėjo sunaikinti dvi dideles užtvankas, tapo geriausiai žinoma per visą Didžiosios Britanijos karališkųjų karinių oro pajėgų istoriją, o 617-oji eskadrilė tapo tikrų tikriausia legenda, gavusi neoficialų, bet labai iškalbingą pavadinimą „Dambusters“. (liet. Užtvankų griovėjai).
Galiausiai Mionės upės užtvankos sunaikinimas Vokietijos ekonomikai padarė tokią didelę žalą, jog padariniai buvo juntami iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Monolitinė užtvanka
Informacijos apie šią neeilinę operaciją gana nemažai. Daugiausia jos suteikia dvi knygos: rašytojo iš Australijos Paulo Brickhillo knyga „The Dambusters“ ir 617-osios eskadrilės vado Guy‘aus Gibbsono atsiminimai „Enemy Coast Ahead“. Įdomu tai, kad G. Gibbsonas sugebėjo atsiminimus parašyti dar iki žūties 1944 metais ir visą tą laiką kariaudamas.
Abu autoriai teigia, kad idėja smogti tiesiai į pačią Trečioji Reicho ekonomikos širdį – užtvankas, aprūpinančiomis vandeniu Rūro pramoninį rajoną – kilo aviacijos inžinieriui Barnesui Wallisui.
Iš tikrųjų ta idėja tiesiog sklandė ore. Būtent dėl šios priežasties ant užtvankų buvo užtempti specialūs plieniniai prieštorpediniai tinklai – torpeda tuo metu buvo vienintelis šaudmuo, galėjęs kaip nors pakenkti bet kuriai užtvankai.
Ir pati gelžbetoninė Mionės užtvanka (akivaizdžiausias tokios atakos taikinys) atrodė praktiškai nepažeidžiama. Iš akmens 1913 metais pastatyta užtvanka tuomet buvo didžiausia visoje Europoje. Prieštorpediniu tinklu apsaugota ir pačioje Vokietijos širdyje (už 45 kilometrų nuo Dortmundo) esanti užtvanka ir dirbtinis tvenkinys sudarė puikiai apsaugoto objekto, kuriam jau tikrai niekas negresia, įspūdį.
Nepaisant to, mintys, kad užtvankos gali tapti taikiniais, tada nedavė ramybės daugumai vietos gyventojų.
P. Brickhillas savo knygoje pasakoja apie vieną iš vietinių burmistrų, kuris kreipėsi į Vermachto štabą Miunsteryje ir paprašė sustiprinti minėtosios užtvankos apsaugą: jis netgi pateikė skaičiavimų, kas nutiktų, jei į užtvanką pataikytų aviacijos bombos. Užtvanka gali ir neatlaikyti tokios atakos. Deja, jo iniciatyva ypatingo susidomėjimo nesulaukė, viskas baigėsi padėka už iniciatyvą ir pilietiškumą. Savo užklausas aktyvus valdinininkas siuntė dar kelis kartus, tačiau rimtų pokyčių jam pasiekti nepavyko.
Užtvankos priešlėktuvinė gynyba apsiribojo 20 ir 37 milimetrų automatiniais šautuvais. Tokia ginkluotė buvo gana veiksminga prieš lėktuvus, skrendančius už kelių šimtų metrų, tačiau tokios gynybos tikrai buvo per mažai. Ji buvo įrengta tik pačioje užtvankoje ir dviejuose stebėjimo bokštuose, tačiau aplinkui – ant kalvų ir slėnyje – nebuvo nieko. Be to, už gynybą buvo atsakingi ne patys geriausi specialistai, o tai taip buvo svarbus veiksnys: britų patirti nuostoliai buvo žymiai menkesni, nei galėjo būti.
Sukdavosi kaip vijurkas
Tai, ką iš tikrųjų galima būtų pavadinti nauja B. Walliso idėja – ypatinga bombų konstrukcija ir tai, kaip jos buvo panaudotos praktiškai. Remiantis jų konstruktoriaus pasakojimais, bomba, kuria norėta pakenkti užtvankai, pirmiausia turėjo būti didelė ir būtinai sprogti gana arti užtvankos sienos – priešingu atveju vanduo galėjo kaip reikiant prigesinti sprogimo bangą.
Prieštorpedinius tinklus buvo įmanoma įveikti tik pasitelkus išmonę, tad sklendžiančioji bomba arba raketa šiam tikslui netiko, nes buvo nepakankamai manevringos: tikslumas šiuo atveju buvo ne pagrindinis dalykas, nes svarbiausia buvo priversti bombą sprogti patekus kuo giliau, ir kuo įmanoma smarkiau pažeisti užtvanką.
Po daugybės ilgų ir sudėtingų eksperimentų B. Wallisui galiausiai pavyko sukonstruoti šį tą ypatingo: tai buvo būgno formos penkias tonas sverianti bomba – giluminė šokčiojanti bomba.
Lėktuve bombą judesiui aktyvuodavo specialus elektrinis variklis, o ją numetus į vandenį jį paviršiuje šokinėdavusi tarsi gyvas padaras. Atlikusi kelis šuoliukus vandens paviršiuje, bomba nusigaudavo prie užtvankos sienos ir, toliau sukdamasi, plakdamasi prie sienos leisdavosi žemyn, kur galiausiai ir sprogdavo.
P. Brickhillas savo knygoje rašo, kad tokia idėja B. Walliso galvoje gimė prisiminus, kaip vaikai prie vandens žaidžia su plokščiais akmenukais – leidžia jiems šokčioti vandens paviršiumi.
Remiantis B. Walliso skaičiavimais, tereikėjo vos vieno užtvankos plyšio, ir vanduo vandens saugykloje atliktų savo juodą darbą. Būtent pagal tokį planą toliau ir vystėsi įvykių scenarijus. Įdomu tai, jog nei P. Brickhillas, nei G. Gibsonas savo knygose bombos mechanizmo veikimo principo neatskleidžia. Jis buvo laikomas paslaptyje ir praėjus daugybei metų po karo.
„Lancaster“
1943 metais Didžiosios Britanijos karališkosioms karinėms oro pajėgoms stigo sunkiųjų bombonešių, tad kilo rimtų sunkumų renkantis, kas galėtų skraidinti naująsias bombas į Vokietiją.
Didžiosios Britanijos pramonė tuo metu galėjo pasiūlyti vos tris keturių variklių lėktuvus: „Short Stirling“, „Handley Page Halifax“ ir „Avro Lancaster“. Be to, amerikiečiai galėjo perduoti savų orlaivių „B-17 Flying Fortress“ ir „B-24 Liberator“.
Nuspręsta pasirinkti „Avro Lancaster Mk III“. Tai buvo naujas britų lėktuvas, iš kitų išsiskiriantis didele kėlimo galia ir gebėjimu be vargo įveikti tolimus atstumus, o didžiulį jo bombų skyrių buvo galima sėkmingai pritaikyti naujoms. Du šio bombonešio trūkumai – žemos lubos ir menkas savigynos arsenalas, tačiau pilotams, kurie planavo skristi žemai ir tik tamsiuoju paros metu, tai neatrodė labai didelė bėda.
Kai B. Wallisui pavyko įtikinti aviacijos ministerijos lordus, kad operacija gali būti sėkminga, jis jai gavo dvi dešimtis „Lancaster“ milžinų.
Orlaivius teko iš pagrindų perdaryti – pirmiausia, paversti lengvesniais. Teko rasti būdą, kaip gana ankštame bombų skyriuje sutalpinti didžiulę naują bombą, jos pritvirtinimo ir aktyvavimo mechanizmus. Nors papildomos vietos ieškota iš paskutiniųjų ir netgi saugumo sąskaita, bombos vis tiek netilpo, dalis kyšojo, taip pablogindamos orlaivio dinamiką.
Kad bomba, šokčiodama vandens paviršiuje, atsidurtų reikiamoje užtvankos vietoje po vandeniu, ją numesti reikėjo itin tiksliai: tiksliu atstumu nuo užtvankos, skrendant reikiamu greičiu ir numesti iš reikiamo aukščio.
Pasirengimas pačiam bombardavimui nebuvo kažkuo ypatingas, viskas vyko gana paprastai – bombonešio pilotas orientuodavosi pagal tuos du jau ne kartą stebėjimo minėtus bokštelius, ir kai jie vizualiai sutapdavo su pasirengta vietovės schema, bombos buvo numetamos į taikinį.
Itin tiksliai išlaikyti reikiamą aukštį taip pat nebuvo itin sudėtinga – tam veiksmingai pasitarnavo labai paprastas metodas: du prožektoriai „Lancaster“ orlaivio priekyje ir uodegos dalyje šviesos srautą į taikinį nukreipdavo taip, kad jis atsidurtų reikiamoje vietoje. Pilotas bandydavo lėktuvą naviguoti taip, kad prožektorių šviesos vandens paviršiuje susitiktų, ir toliau skrydis vykdavo būtent tokiame aukštyje.
Paruošiamieji darbai
Suburti 21 ekipažą (20 pagrindinių ir vieną atsarginį) patikėta pulkininkui leitenantui Guy‘iui Gibbsonui. Jis buvo ką tik baigęs vykdyti 30 karinių skrydžių operatyvinį ciklą, ant nosies buvo pusmečio atostogos, kurių nekantriai laukė.
Nepaisant to, G. Gibbsonas sutiko vadovauti eskadrilei, net ir dar tiksliai nežinodamas misijos detalių. Jis buvo gerai žinomas ir puikiai vertinamas pilotas, kuris, nors ir dar labai jaunas, buvo užsitarnavęs pagarbą, kurios galėjo pavydėti ir žymiai vyresni kolegos. Trumpiau tariant, visi iki vieno „užtvankų griovėjai“ buvo labai jauni, tačiau labai patyrę pilotai. Patirtis patirtimi, tačiau skrydis, kuriam ruošėsi, buvo itin sudėtingas jiems visiems.
Pats sunkiausias uždavinys buvo išmokti skraidinti orlaivį atakos režimu. Išvertus į žmonių kalbą, tai reiškia, kad 390 kilometrų per valandą greičiu lėktuvas turi skristi vos 18 metrų aukštyje. Pasirinkus skristi atakos kursu, pilotas nebeturėjo galimybių manevruoti neutralizuodamas užtvankos priešlėktuvinę gynybą, be to, tokia aukštyje bet koks manevras galėjo būti mirtinai pavojingas – lėktuvas galėjo bet kurią akimirką netyčia kliudyti vandens paviršių ir sudužti. Lėktuvų pilotai ilgus mėnesius treniravosi skraidydavo virš ežerų ir lygumų Didžiojoje Britanijoje. Tų metų gegužės viduryje jie jau buvo pasirengę atakuoti vokiečių užtvankas.
Antroji nemenka problema buvo orientavimasis erdvėje jau artėjant prie taikinio. Šiam operacijos etapui buvo pasirinktas toks planas: skristi kuo žemiau ir vengti Vokietijos rajonų, aprūpintų priešraketinės gynybos artilerija. To taip pat teko mokytis atliekant daugybę skrydžių naktimis virš jūros ir britų salų. Paties taikinio regione, kaip ir buvo tikėtasi, priešlėktuvinės gynybos aktyvumo būta menko – kažkodėl vokiečiai akivaizdžiai nelaukė ir nesitikėjo, kad kas nors sugalvos pulti užtvankas.
Planuojant antskrydį, pasirinktos trys konkrečios užtvankos – pirmiausia manyta taikytis į Mionės ir Zorpės upių užtvankas. Atsarginiu taikiniu laikyta Ederio užtvanka. Didžiosios Britanijos karališkosios karinės oro pajėgos turėjo vos vieną galimybę joms pakenkti: pavasarį užtvankose susikaupia daug vandens, kuris vėliau naudojamas visą ateinantį šiltąjį sezoną. Metas, kai vandens lygis užtvankoje buvo pats didžiausias, trukdavo vos dešimt dienų.
Be to, po nesėkme pasibaigusios operacijos vokiečiai neabejotinai būtų pasirūpinę geresne tokių strategiškai svarbių objektų apsauga, tad antro tokio smūgio nebebūtų (taip ir nutiko).
Ataka
Naktį į gegužės 17-ąją per Lamanšą trimis bangomis išskrido 19 britų lėktuvų. Jie visi skrido taip žemai, jog vienas iš „Lancaster“ palietė vandenį ir prarado bombą. Dar du kliudė elektros tiekimo laidus ir sudužo (vieną iš bombų vėliau aptiko vokiečių kariai). Trečią pastebėjo ir numušė priešraketiniai pabūklai. Daugiausia aukų – iš antrosios bangos.
Pirmoji lėktuvų banga sėkmingai pasiekė užtvanką ir surengė kruopščiai suplanuotą ataką. Smūgio nebūta visai netikėto. Pirmiausia apie tai, kad virš Vokietijos skrenda „Lancaster“ eskadrilė, sužinojo priešraketinės gynybos specialistai, o visų antra, antskrydis pradėtas ne iš karto, o apsukus kelis ratus virš tikslo. Remiantis G. Gibbsono aprašymu jo knygoje, lėktuvai užtvankos rajone iš viso praleido keliasdešimt minučių.
Tai buvo tikrai rimtas išbandymas – lėktuvai skrido itin žemai ir prieš pat priešlėktuvinių pabūklų nosį. Vienas iš „Lancaster“ bombonešių buvo numuštas, keli buvo apgadinti. Ekipažas nespėjo atsitraukti – lėktuvas sprogo ore ir nukrito netoli užtvankos.
Tiesa, baisu buvo ne tik pilotams. Carlas Schutte tada buvo paauglys, tarnavęs priešlėktuvinės gynybos skyriui, saugojusiam Mionės užtvanką. 1993 metais jis davė interviu Vokietijos transliuotojui WDR.
„Atskrido penktas lėktuvas. Jam, greičiausiai, buvo paprasčiau. Jam įkandin skrido du baisūs bombonešiai – jie jį lydėjo prie užtvankos ir saugojo nuo mūsų ugnies. Skrido taip žemai užtvankos, jog aš ir po šiai dienai prisimenu piloto akis. Apimti panikos, čiupome šautuvus ir pradėjome šaudyti. Galbūt tai ir skamba komiškai, tačiau tokiomis akimirkomis pamiršti, kokiame pavojuje atsidūrei. Netrukus Mionės vanduo pradėjo kunkuliuoti, pažvelgiau žemyn ir pamačiau, kad užtvanka pralaužta“, – pasakojo C. Schutte.
G. Gibbsonas po pirmojo apšaudymo iš tikrųjų nenuskrido šalin, o lydėjo kitus orlaivius, šaudydamas į priešlėktuvinius vokiečių pabūklus iš savojo „Lancaster“ kulkosvaidžio.
Po to, kai buvo pralaužta Mionės užtvanka, trečiosios bangos „Lancaster“ bombonešiai nusitaikė į Ederio užtvanką. Ji buvo dar menkiau saugoma, tačiau buvo gana siaurame tarpeklyje. Pereiti į puolimo skrydžio režimą teko kalnuose, o tada pikiruoti ir manevruoti virš ežero. Lėktuvai skrido keliais bandymais – tik tada galiausiai vienai bombai pavyko padaryti jai patikėtą darbą.
Zorpės užtvankai pakenkta, tačiau jos pralaužti britams nepavyko.
Aukos
Štai kaip savo memuaruose Ederio užtvankos atakos padarinius aprašė G. Gibsonas.
„Slėnis žemiau Ederio užtvankos, tad kurį laiką stebėjome, kaip vanduo šniokščia žemyn. Matėme, kaip nevaldoma vandens masė šlavė viską savo kelyje ir šniokštė žemyn. Matėme, kaip žemyn ritasi šešios didžiulės bangos. Pirmiausia jos nušlavė elektros jėgainę. Pamatėme, kaip iš karto užgeso kaimyninių gyvenviečių šviesos, tarsi slėnį būtų akimirksniu užgulusi sunki tamsa. Vandens siena užtikrintai brovėsi pirmyn – tarsi greitasis traukinys. Žinojome, kad už kelių mylių nuo čia yra didelė mokymų bazė. Tai buvo didžiulis šiuolaikinis aerodromas su požeminiais angarais ir saugyklomis“, – rašė jis savo knygoje.
Tikslaus šio bombardavimo ir potvynio aukų skaičius nežinomas. Priimta manyti, kad žuvusiųjų skaičius siekė beveik 1500. Daugumą jų sudarė darbininkai iš užsienio, prievarta atvežti vargti į Vokietiją.
Eizabeth Mueller, gyvenusi nedideliame Neheimo miestelyje netoliese užtvankos, tuo metu laukėsi pirmagimio.
„Miegojome ir staiga išgirdome didžiulį triukšmą. Pažiūrėjome į užtvanką, kuri buvo gerai apšviesta, ir tą akimirką nugriaudėjo galingas sprogimas. Išbėgome į gatvę, o ten visur buvo stiklo šukės ir nuolaužos. Ir pradėjo veržtis vanduo, jis vis bėgo ir bėgo. Mūsų namas atlaikė, išstovėjo, tačiau visa kita – medžiai, keliai, sodai – buvo sunaikinti“, – pasakoja moteris.
Rūro regione veikė nemažai lagerių, kur gyveno prievarta į Vokietiją atvežti darbininkai iš užsienio. Ten buvo rusų, ukrainiečių, danų, prancūzų ir kitų tautybių žmonių.
Vokietijos kanalas pakalbino vieną moterį – Antoniną Ivanovą (deja, jos pavardė taip ir liko nežinoma). Ji tuo metu buvo viename iš vokiečių lagerių.
„Prasidėjo didžiulis sujudimas. Žmonės pradėjo rėkti, supratome, kad reikia bėgti. Kartu su seserimi pro žmones pasileidome bėgti per visą lagerį. Pasukome keliu miesto link. Puikiai jį žinojome, nes ten vaikščiojome kiekvieną mielą dieną. Buvo labai baisu, šalta, pakilo rūkas. Turėjome pasiėmusios apklotus, bet drabužių – nedaug. Vandens buvo iki juosmens. Vieną akimirką viena vokietė tvirtai mane sučiupo už rankos, bet netrukus paleido ir aš jos daugiau nemačiau“, – prisimena ji. Antonina Ivanovna su seserimi išgyveno, radusios pagalbą miesto teatre, kur žmonėms buvo duodama šiltų drabužių ir valgio.
„Ką reikėjo daryti? Iš purvo traukti žuvusiųjų kūnus. Tada prausti veidus, kad būtų galima atpažinti ir nufotografuoti. Vokiečių lavonus nešė į bažnyčią, o rusus vertė į sunkvežimį ir laidojo masiniuose kapuose. Lavonų rasdavome dar du ar tris mėnesius, kai atslūgo vanduo. Siaubas. Manau, kad nemažai rusų atgulė vokiečių kapuose ir atvirkščiai“, – pasakoja moteris.
Sėkmė ar nesėkmė?
Dvi sugriautos užtvankos, sutikite, vaizdelis, be jokių abejonių, įspūdingas. Tik ar galima tokią ataką vertinti kaip strategiškai sėkmingą operaciją? Atsakymas į šį klausimą nevienareikšmis.
Kaip savo atsiminimuose rašė Vokietijos gynybinės pramonės reikalų ministras Albertas Speeris, iš tikrųjų Didžiosios Britanijos karališkosios karinės oro pajėgos Vokietijos karinės pramonės katastrofos nesukėlė, nors to nepavyko padaryti vos per plauką.
„Jei britams būtų pavykę sunaikinti dar tris užtvankas, Rūro slėnis visą vasarą būtų likęs be vandens. Viena bomba nukrito į patį pačios didžiausios vandens saugyklos Zorpės upės užtvankoje vidurį. Tą pačią dieną ją apžiūrėjau. Laimei, bombos sprogimas paliko plyšį kiek aukščiau vandens ribos. Būtų bomba sprogusi kad ir dešimt centimetrų žemiau – ir mažylis upelis, virtęs nuožmia upe, būtų sunaikinęs visą užtvanką. Tą naktį įvykdyti numatytą užduotį britams pavyko tik su keliais bombonešiais. Jie pasiekė žymiai daugiau nei tada, kai siųsdavo tūkstančius lėktuvų su bombomis“, – teigiama atsiminimuose.
A.Speeris rašo, kad Didžiosios Britanijos karališkosios karinės oro pajėgos bandė tradicinėmis bombomis sunaikinti tas užtvankas dar tada, kai jos tik buvo statomos. Nepaisant pastangų, jiems nepavyko, o po „užtvankų griovėjų“ atakų buvo drastiškai padidinta priešlėktuvinė gynyba.
Pagrindinė užtvankų griovėjų užduotis buvo ne paskandinti vokiečių miestelius, bet sunaikinti vandens atsargas. Vanduo buvo reikalingas plieno gamybai, vandens kanalais buvo gabenami strategiškai svarbūs kroviniai, be vandens nebūtų įmanoma pasigaminti pakankamai elektros.
Vandens banga kaip reikiant pakenkė jėgainėms, keliams, tiltams. Transporto sistema, užtikrinusi, kad žaliavomis bus aprūpintas visas Rūro regionas, o gatava produkcija sėkmingai ras kelią toliau, buvo sunaikinta. Dalies gamyklų stichijai nepavyko sunaikinti, tačiau dirbti jos nebegalėjo, nes trūko arba vandens, arba elektros, arba abiejų vienu metu.
Žiemą Vokietijos valdžiai šiaip ne taip pavyko atkurti sugriautą infrastruktūrą ir jau kitais metais vandens atsargos buvo susigrąžintos. Deja, nepaisant pastangų, ekonomika vos judėjo iš vietos.
Kelių mėnesių gamybos pertrauka karo sąlygomis – labai rimta problema, ir tos titaniškos pastangos, kurių reikėjo atstatant užtvankas ir remontuojant apgadintą infrastruktūrą, įrodo, kokios svarbios buvo tos dvi sugriautos užtvankos. Be to, tiek darbininkai, tiek statyboms reikalinga technika buvo atimti iš kitų svarbių projektų, kurie taip pat netiesiogiai nukentėjo.
„Tą naktį britai, pasiuntę tuos kelis bombonešius, buvo žymiai arčiau svarbios pergalės nei tada, kai anksčiau atskrisdavo tūkstančiai lėktuvų“, – rašo A. Shpeeris.
„Po manęs nors ir tvanas“
Apres moi le deluge – po manęs nors ir tvanas. Būtent šią sparnuotą markizės Pompadur frazę savo devizu pasirinko humoro jausmo nestokoję britų lakūnai iš 617-osios eskadrilės. Visai nesvarbu, ar užtvankų ataka buvo kritiškai svarbi ar ne, ji buvo labai veiksminga ir atliko labai svarbų propagandinį vaidmenį.
617-oji eskadrilė tapo tikra Didžiosios Britanijos karališkųjų karinių oro pajėgų legenda – jai imta patikėti kitas neįtikėtinas užduotis, o galiausiai ji tapo tikra itin tikslių misijų specialiste.
B.Wallisas sukūrė naujų sviedinių, kuriems nebuvo neįveikiamų statinių. Šis inžinierius ir išradėjas garsėjo neeiliniu mąstymu, o jo sukurtų bombų veikimo principai buvo tokie pat neįtikėti kaip ir tai, kas nutiko Rūro regione: sunkiasvorės žemės drebėjimo efekto bombos suformuodavo plyšių, griovė net stipriausius įtvirtinimus, rausėsi giliai į žemę. Jo bombos judėjo taip, kad taikiniui praktiškai nelikdavo jokių galimybių – prasiverždavo iki pat pamatų.
Būtent tokios bombos iki pasibaigiant karui sunaikino karo laivą „Tirpic“ per reidą Norvegijos fiorde Trumsėje, povandeninių laivų angarus, raketų pozicijas ir daug kitų svarbių taikinių. Nepaisant to, istorija šią eskadrilę prisimena pavadinimu „Užtvankų griovėjai“, prigijusio po pirmos ir garsiausios operacijos.