Į kryžminę kaltintojų ugnį patekusi AfD gynėsi esanti „prožydiška partija“. Netikėta buvo ir pačių žydų reakcija: Halės žydų bendruomenė atviru laišku kreipėsi į visuomenę – pasisakė prieš politinį išpuolio instrumentalizavimą.
Tačiau pirmiausia – trumpai apie patį išpuolį. Spalio 9 d. 27-erių Stehpanas Ballietas mėgino pakartoti šaulio iš Naujosios Zelandijos Kraistčerčo miesto ataką, tik vokiečio tikslas buvo ne mečetė, o sinagoga. Halės sinagogoje, kur tuo metu meldėsi 50 tikinčiųjų, jis norėjo nužudyti kuo daugiau žmonių – nelyginant kompiuterių šaudymo žaidimuose. Kaip ir Kraistčerčo žudikas, savo veiksmus filmavo ant šalmo pritvirtinta kamera ir transliavo juos internetinėje žaidimų platformoje „Twitch“.
Kai patekti į maldos namus nepavyko, nušovė pro šalį ėjusią 40 metų moterį ir dvidešimtmetį šviesiaplaukį dažytoją, užsukusį nusipirkti pietų turkų užkandinėn, – abu vokiečius.
Šias šaudynes deklaravo kaip savos gamybos ginklų „tiesiogiai transliuojamą išbandymą“ (šaunamąjį ginklą sukonstravo pats, jo dalis išsispausdinęs 3D spausdintuvu). Bėgdamas nuo policijos, sužeidė dar du asmenis, kol pagaliau buvo suimtas.
Terorizmo ekspertas Peteris Neumannas jau kitą dieną po išpuolio net neabejojo, kad atakos vykdytojas „buvo giliai įsišaknijęs tarptautinių dešiniųjų tinklų virtualioje subkultūroje ir iš dalies su jais susijusiose žaidėjų scenose“.
Žaidimų platformoje „Twitch“ paskelbtame įraše žydus Stephanas B. vadina „visų problemų“ – migracijos, feminizmo ir kt. – priežastimi. Kad yra antisemitas, jis atvirai prisipažino ir teismo paskirtam gynėjui Hansui-Dieteriui Weberiui.
AfD lyderis: „Esame absoliučiai proizraeliška ir prožydiška partija“
Iškart po išpuolio skubėta ne tik smerkti jį, bet ir ieškoti kaltų. Ir čia daugumos politikų akys krypo į „Alternatyvą Vokietijai“. Vieni vadino vado AfD Bundestage sėdinčia „politine dešiniojo ekstremizmo ranka“, kiti – „gaisro kurstytojais“. Kai kurie netgi reikalavo, kad šalies vidaus žvalgyba imtųsi partijos stebėjimo.
AfD lyderis Jörgas Meuthenas kaltinimus emocingai atmetė. „Mūsų akimis tai – absurdiška ir žema. Kaip galima tokio visą respubliką sukrėtusio nusikaltimo akivaizdoje pradėti politiškai jį instrumentalizuoti?“ – piktinosi jis interviu televizijos kanalui ZDF. Ir skubėjo patikinti: „Esame absoliučiai proizraeliška ir prožydiška partija.“ Be to, partijoje yra daug žydų tikėjimo narių.
Berlyno AfD vadovas Georgas Pazderskis teigė, kad tokios „eskalacijos“ kaip Halėje reikėjo laukti, nes valdančiosios partijos, pasak jo, „toleruoja antisemitus“.
Kaip pavyzdį jis nurodė Berlyno žemės parlamento atmestą AfD paraišką kasmetinėms prieš Izraelį nukreiptoms Al-Quds – Jeruzalės dienos – demonstracijoms Berlyne pasmerkti (tarptautinę Jeruzalės dieną Iranas kasmet kviečia „išvaduoti“ Jeruzalę). Demonstracijose jau ne sykį skanduoti šūkiai „Mirtis Izraeliui“, aidėjo šūksniai „Žydus – į dujų kameras“.
Vis dėlto padėtis nėra tokia jau nekalta, kaip ją mėgino pavaizduoti „Alternatyvos Vokietijai“ pirmininkas.
„Klausantis kai kurių partijos narių kalbų, šiurpai nugara bėga“, – sakė šalies vidaus reikalų ministras Horstas Seehoferis. Krikščionių socialinei sąjungai (CSU) priklausantis politikas patarė AfD nuo tokių asmenų bei kalbų aiškiai atsiriboti. AfD lyderis Alexanderis Gaulandas atšovė to nedarysiąs tol, kol jo partija ir toliau bus vadinama politine dešiniojo ekstremizmo ranka.
Vokietijos politikai ir žiniasklaida miega, užliūliuoti politinės korekcijos
Taip, antisemitiškų nusikaltimų Vokietijoje netrūksta, kaip, beje, ir dvigubų standartų, apsimetinėjimo, nenoro matyti tikrąsias visuomenės radikalėjimo priežastis, – neįprastai kritiškame straipsnyje dienraštyje „Die Welt“ rašė stambios Vokietijos leidybos grupės „Axel Springer“ vykdomasis direktorius Mathiasas Döpfneris.
Vos kelios dienos prieš Halės išpuolį Berlyne 23-ejų metų siras Mohamadas M. prasiveržė pro apsaugos užtvarą ir šaukdamas „Fuck Israel“ bei „Allahu Akbar“ išsitraukė 20 cm ilgio geležtės peilį. Laimei, apsaugininkams pavyko jį sulaikyti.
Tačiau po keleto valandų siras vėl buvo laisvėje. Toks Vokietijos teisėsaugos atlaidumas, pasak M. Döpfnerio, yra tarsi kvietimas panašius išpuolius pakartoti.
Autorius priminė ne vieną atvejį, kai Vokietijoje teisėsauga ir politinės institucijos nuolaidžiavo atviriems antisemitizmo pasireiškimams, kai pagrindinio srauto žiniasklaida pritarė Izraelio produktų boikotui, kai reperių grupei, šaukiančiai žydams „Aš noriu jus sutrypti“ tik paskutinę minutę šįmet per „Al-Quds“ dieną buvo neleista koncertuoti priešais Brandenburgo vartus.
„Ar tuomet dar reikia stebėtis, kad neapykanta žydams ir vėl tampa socialiai priimtina?“ – klausia M. Döpfneris.
Tai – „sistemos neveiksmingumas“ (Systemversagen), diagnozuoja jis. Antisemitizmas kurstomas būtent tokiu neatsakingu elgesiu.
„Vokietijos politinis ir žiniasklaidos elitas miega teisiųjų miegu, sapnuodami politinės korekcijos sapną“, – kritikos negailėjo M. Döpfneris ir čia pat išvardijo penkias pagrindines priežastis, dėl kurių, jo manymu, radikalėja šalies visuomenė:
Penkios priežastys, dėl kurių radikalėja Vokietijos visuomenė
„Pirma. Valstybės teisės požiūriu labai abejotina pabėgėlių politika, beveik nedaranti skirtumo tarp karo ir ekonominių pabėgėlių (...).
Antra. Dėl darbuotojų stygiaus ir prasto aprūpinimo kenčianti policija vis dažniau priversta akivaizdžiai kapituliuoti, kai reikia užkirsti kelią nusikaltimams ir patraukti už juos baudžiamojon atsakomybėn bei apsaugoti viešąją erdvę. Dėl to žmonėms susidaro įspūdis, kad jie su savo problemomis paliekami vieni.
Trečia. Su užduotimis nebesusidorojančios, o iš dalies ir veikti nenorinčios administracija bei teisėsauga, – jos neįstengia greitai nustatyti nusikaltėlių bei nusikaltimus vykdančių imigrantų, kai reikia, jų nedeportuoja, be to, nė iš tolo neišsemia galiojančios teisės galimybių.
Ketvirta. Realybės matyti nenorintys ar nuo jos nutolę politiniai elitai, – jie kalba, užuot veikę, ir pažada kur kas daugiau, nei gali ištesėti. Užuot nuo importuotos ar savos intolerancijos aistringai gynę liberalius mūsų gyvenimo pagrindus ir konstituciją, jie praktikuoja toleranciją netolerancijai.
Penkta. Žiniasklaidos elitai, kurie dažniau rašo apie tai, kaip turėtų būti, o ne apie tai, kaip yra, kuriems nuostatos yra svarbiau nei faktai. Ir taip, gerų norų vedami, jie silpnina savo poveikį, prarasdami įtikimumą ir pasitikėjimą.“
Reikia ne ritualų ir pareiškimų, o atviro žvilgsnio į realias problemas
„Imigrantų nusikalstamumo nutylėjimas gimdo nepasitikėjimą, suokalbio teorijas, pagaliau ir neapykantą svetimšaliams, – apibendrina M. Döpfneris. – Vienpusiškas supratimas, rodomas kai kuriems musulmonų tikėjimo imigrantams, stiprina kairės ir dešinės antisemitizmą.“
Susidūrus savam ir importuotam antisemitizmui, žydų padėtis tampa dvigubai nestabili.
Tačiau po Halės nereikalingos demonstracijos su solidarumo pareiškimais ar žvakutėm, su kalbomis „Antisemitizmui nevalia kartotis“. Nes antisemitizmas – jau seniai čia. Vien 2018 m. Vokietijoje būta 1800 antisemitinių nusikaltimų, – nurodo M. Döpfneris.
Antisemitizmas jau seniai tapo liūdna realybe mokyklos kieme. Mokyklose, kur dominuoja musulmonų tikėjimo mokiniai, žydams tapo nebesaugu. Vis dažniau žydai užpuolami ir gatvėje.
Antai liepos gale Berlyne buvo arabiškai iškoneveiktas ir apspjaudytas rabinas su vaikais. Po savaitės tas pats scenarijus pasikartojo Miunchene.
„Naujieji piliečiai“ iš musulmoniškų šalių neskuba perimti vokiečių požiūrio į Holokaustą. Tai dalykai, apie kuriuos jau ne kartą informavo Vokietijos žiniasklaida, kalbėjo politikai. Tačiau padėtis nesikeičia.
„Vokietijoje jau esama žydų, kurie rimtai svarsto palikti šalį. Tai kelia man didelį nerimą“, – šiomis dienomis sakė federalinės vyriausybės antisemitizmo komisaras Felixas Kleinas.
Svarbiausias priešas – neapykanta
Visame šiame kaltinimų, priesaikų ir nerimo kontekste šviesiai nuteikia Halės žydų atviras laiškas visuomenei, paskelbtas bendruomenės portale.
Jame Halės žydų bendruomenės nariai sakosi esą sukrėsti šio nežmoniško teroro išpuolio ir apgailestauja, kad „nekalti žmonės tapo neapykantos ideologijos auka, du iš jų prarado gyvybę“.
„Ateinantį Šabatą sinagogoje sukalbėsime už šiuos žmones specialią maldą. Nepažįstame aukų artimųjų, tačiau norėtume jiems perduoti, kaip be galo mums skaudu dėl to, kas jų šeimas tą dieną ištiko. Jei galim jums kuo nors padėti, visa širdimi esame pasirengę tai padaryti“, – rašoma laiške.
Bendruomenę ypač liūdina, kad esama bandymų „išpuolio įvykius panaudoti savo politiniams tikslams“, – rašoma laiške.
„Čia galime tik pakartoti tai, ką jau anksčiau pabrėžėme: tikrasis priešas yra neapykanta, nesvarbu, kam. Žodis TOLERANCIJA turėtų būti iškeliamas aukščiau už savo pažiūras ir pirmiausia už savo veiksmus.“
Laiškas baigiamas šviesia gaida: „Mes, žydai, esam optimistai. Su mūsų istorija kitaip ir neįmanoma. Mes tikim visagaliu ir gailestingu Dievu. Ir tikim jo sukurtu žmogumi: absoliuti žmonių dauguma yra Jo, o ne blogio pusėje!“
Gaila, kad pagrindinio srauto žurnalistų ir politikų šis jautrus ir išmintingas laiškas liko nepastebėtas.
