Be to, kolūkio karvėmis besirūpinantis vyras mano, kad prezidento kritika neturi pagrindo. „Pažvelkite, viskas švaru, – vedžiodamas po karvides rodė vyras. – Argi čia yra kažkokia katastrofa? Ar matote nors vieną mėšliną karvę?“
Tačiau melžėjos sūnus A. Lukašenka, vadinantis karves šventomis ir Minsko centre net pastatęs joms paminklą, kovo 27 dieną tiesiog pašėlo, pamatęs mėšlą ant vienos karvės kojų.
„Tik pažvelkite į šią karvę, – per valstybinę televiziją parodytame reportaže A. Lukašenka koneveikė kolūkio ir vyriausybės pareigūnus. – Ji visa mėšlina! Ar jūs nesveiki? Čia Aušvicas.“
Ir penkias kadencijas prezidento poste esantis A. Lukašenka netruko pademonstruoti savo ūmų charakterį, pranešdamas, jog dėl tokios padėtis atleis tris žmones, įskaitant ir Mogiliovo srities gubernatorių.
Tačiau, nepaisant viso skandalo, maždaug 1400 karvių auginančio ūkio prižiūrėtoju likęs Andrejus teisinasi: „Turite suprasti, kad tai yra karvė! Jeigu ji nusprendžia atsigulti ant mėšlo krūvos, tai ji tai ir padarys. Aš jos tikrai nepakelsiu! Tačiau žiūrėkite štai į gardą, karvė niekada neišsitepa. Ji guli ir viskas yra gerai.“
Andrejus sako, kad, nors apie A. Lukašenkos vizitą buvo pranešta tik prieš dvi dienas, buvo papildomai apsitvarkyta. Ir pripažino, kad vėliau telefonu prezidento atsiprašė. Tačiau tuo pačiu vyras pripažįsta, kad sąlygos, kurias matė prezidentas, iš esmės yra tikroviškos.
Kaltina kolūkius
Buvusi Sovietinė Baltarusijos Respublika 1990 metais galėjo pasigirti trečiu pagal dydį Sovietų Sąjungoje žemės ūkio derliumi. Kas trečias darbuotojas šalyje dirbo žemės ūkyje ar miškininkystės sektoriuje.
Tačiau praėjusiais metais šis rodiklis jau siekė vos 10 proc. tarp buvusių sovietinių respublikų, rodo Tarptautinės darbo organizacijos duomenys.
Tad A. Lukašenkos viešas Sližų kolūkio kolektyvo pažeminimas buvo rizikingas žaidimas, kadangi jo įvestas valstybinis ūkių valdymas, daugelio nuomone, ir privedė šalies gyvulininkystės ūkį prie tokios apgailėtinos padėties.
Nepaisant to, kad oficialiai Baltarusijos žemės ūkio sektoriuje yra įvestas „rinkos socializmas“, Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) sako, kad nuo sovietinių dienų mažai kas pasikeitė.
Valstybinė žemės nuosavybė yra giliai įsišaknijęs sovietinės eros žemės ūkio praktikų reliktas. 1996 metais, praėjus dvejiems metams nuo tada, kai A. Lukašenka atėjo į valdžią, buvo surengtas referendumas dėl ūkių privatizavimo ir tuomet, kaip rodo oficialūs duomenys, 83 proc. baltarusių nubalsavo prieš.
Dėl to didžiulę dalį žemės ūkio paskirties žemės Baltarusijoje kontroliuoja valstybinė kolūkių sistema, kurią aktyviai propaguoja A. Lukašenka.
FAO skelbia, kad pagal tai, kiek privatūs ūkiai prisideda prie šalies BVP, Baltarusija yra paskutinėje vietoje tarp Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) šalių.
Baltarusijos dabartinės žemės ūkio politikos tikslas yra tik tiekti maisto produktų, kurių reikia šalies vidaus rinkai.
Baltarusijos demokratinių profsąjungų kongreso pirmininkas Aleksandras Jarašukas Laisvosios Europos radijui sakė, kad daugelis Baltarusijos valstybinių ūkių žlunga. O A. Lukašenkos pastangas Baltarusijos ūkius ir kaimus paversti efektyvia valstybės valdomos ekonomikos dalimi jis pavadino „Sizifo darbu“.
„Sprendžiant iš to, ką girdžiu iš šiuo metu oficialias pareigas žemės ūkio sektoriuje einančių atstovų, maždaug 75–80 proc. ūkių šalyje turi rimtų finansinių problemų, – sakė jis. – A. Lukašenka neseniai pareiškė, kad 20–25 proc. ūkių Baltarusijoje turi problemų, tačiau iš tiesų yra atvirkščiai: 20–25 proc. ūkių kažkaip išgyvena, o likusieji yra ant visiško bankroto ribos arba jau bankrutavo.“
A. Jarašukas taip pat atkreipia dėmesį į pastaraisiais metais augantį bankrutavusių žemės ūkio holdingų skaičių.
Ir tai, anot jo, yra A. Lukašenkos kontroliuojamos ekonomikos dalis. Jis teigia „ne kartą diskutavęs“ žemės ūkio politikos klausimais su savo „asmeniniu draugu“ A. Lukašenka ir prezidentui yra sakęs, kad tolesnis priešinimasis žemės ūkio paskirties žemės privatizavimui prives prie „bankroto ir tragedijos“.
„Ir tai vyksta šiandien, mes tai matome, – sakė A. Jarašukas. – Jeigu Sližų gyvulininkystės ūkis turėtų privatų savininką, nebūtų jokio Aušvico, kaip jį pavadino A. Lukašenka. Jeigu apsilankytumėte privataus ūkininko ūkyje, pamatytume gerai prižiūrėtas ir sausas karves, nes tai būtų ūkininko nuosavybė.“
A. Jarašukas prognozuoja, kad, jeigu A. Lukašenka ir toliau priešinsis privačios nuosavybės ir privataus verslo vystymuisi, įvyks socialinis „sprogimas su neprognozuojamomis pasekmėmis“.
Tačiau Baltarusijos kolektyvinio žemės ūkio istoriją bus sunku sudrebinti. Jau minėtame Sližų ūkyje Andrejus ir jo darbininkų komanda, rodos, yra pasirengę gerinti reikalus. Jis sako, kad vienas darbuotojas prisipažino dieną po A. Lukašenkos audringo vizito pareiškęs karvėms: „Na, mano brangios karvutės, vakar jūs buvote koncentracijos stovykloje, o šiandien mes dirbsime, kad sukurtume jums pionierių stovyklą.“
Antisemitizmo istorija?
Žiniasklaida vargiai atkreipė dėmesį į A. Lukašenkos keistą Sližų karvių ūkio palyginimą su nacių valdyta Aušvico koncentracijos stovykla, kur Antrojo pasaulinio karo metais daugiau nei 1 mln. žydų ir kitų mažumų atstovų vyrų, moterų ir vaikų buvo brutaliai nužudyti arba priversti gyventi nežmoniškomis sąlygomis.
„Toks palyginimas, žinoma, yra didžiulis įžeidimas Holokausto aukoms ir jų šeimoms, – sakė tarptautinių įvykių komentatorius ir Holokausto ekspertas Tomas Grossas. – Tačiau tai taip pat yra pavojingas dalykas, nes tai gali pasitarnauti antisemitams, kurie mėgina iškraipyti arba sumenkinti sadistinę Holokausto realybę.“
Jo teigimu, istoriškai „Holokaustas Baltarusijoje minimas ir apie jį šviečiama prastai, nepaisant to, kad buvo nužudyti ir tūkstančiai Baltarusijos žydų“.
T. Grosso teigimu, tarp jų buvo ir šeimos žydų, kuriems pavyko išvengti Holokausto Baltarusijoje, įskaitant kompozitorių Irvingą Berliną, dailininką Marką Šagalą, rašytoją Ayn Rand ir būsimus Izraelio ministrus pirmininkus Menachemą Beginą ir Shimoną Peresą.
XX amžiaus pirmajame dešimtmetyje žydai Baltarusijoje sudarė trečią didžiausią etninę grupę ir prieš Antrąjį pasaulinį karą daugiau nei 40 proc. Baltarusijos miestų ir miestelių gyventojų buvo žydai, priminė T. Grossas.
Skaičiuojama, kad dabar šalyje gyvena 20 tūkst. žydų.
„Užuot svaidęsis įžeidžiančiais palyginimais, A. Lukašenka turėtų imti pavyzdį iš kitų Europos lyderių, kurie dabar rodo deramą pagarbą Holokausto aukoms, pavyzdžiui, iš Austrijos kanclerio Sebastiano Kurzo“, – sako T. Grossas, priminęs S. Kurzo vizitą Baltarusijoje praėjusį mėnesį, kuomet jis pagerbė tūkstančius Austrijos žydų, nužudytų kartu su baltarusiais Malyj Trosteneco koncentracijos stovykloje.
A. Lukašenkos komentaras taip pat sutapo su masinės kapavietės Baltarusijos vakaruose esančiame Bresto mieste atradimu. Čia vienoje statybvietėje, kaip manoma, buvo aptikti maždaug tūkstančio nacių per Antrąjį pasaulinį kartą nužudytų žydų palaikai.
Ir tai ne pirmas kartas, kai Baltarusijos prezidento pasisakymas apie žydus sukelia prieštaringą reakciją.
2007 metais jis susilaukė didelės kritikos po to, kai Baltarusijos miestą Babruiską pavadino „kiaulide“ ir pareiškė: „Tai buvo daugiausias žydų gyvenamas miestas. O jūs žinote, kaip žydai elgiasi su vieta, kurioje gyvena. Pažiūrėkite į Izraelį. Esu ten buvęs. Tikrai nenoriu nieko įžeisti, bet jiems nelabai rūpi, tarkime, tai, kad būtų nupjauta žolė, kaip tai daroma Maskvoje“.
A. Lukašenka taip pat yra palyginęs žydus su nesąžiningais oligarchais, taip pat kai kuriuos savo kritikus pavadino „kumpanosiais“.