Jaltos ir Potsdamo konferencijų sprendimu, pagal valstybių sąjungininkių skaičių buvusi Trečiojo reicho sostinė buvo padalinta į keturis sektorius. Sovietų sektorius buvo beveik tokio dydžio kaip kiti trys sektoriai.
Nepaisant Winstono Churchillio primygtinių reikalavimų, sąjungininkų vyriausiasis vadas – amerikiečių generolas Dwightas Eisenhoweris nešturmavo Berlyno, nors kariniu požiūriu tai buvo įmanoma.
Mainais už savo karių ir administracijos įleidimą į Berlyną sąjungininkai atidavė SSRS didžiules teritorijas, kurias buvo užėmę vykdant veržlų puolimą 1945 m. balandį, ir atsitraukė prie atribojamosios linijos, nustatytos Jaltos konferencijoje.
„Kaip jie (JAV ir Britanija) galėjo už juokingą keturių zonų Berlyno žaisliuką (savo būsimą Achilo kulną) atiduoti didžiules Saksonijos ir Tiuringijos teritorijas? Sako, kad taip jie mokėjo už Stalino dalyvavimą Japonijos kare. Jau turėdami atominę bombą, mokėjo Stalinui... Argi tai ne niekingas politinis išskaičiavimas?“ – vėliau piktinosi Aleksandras Solženicinas.
Berlynas atsidūrė 250 km ryčiau būsimos sienos tarp Vokietijos Federacinės Respublikos ir Vokietijos Demokratinės Respublikos.
1948 m. kovo 20 d. SSRS išstojo iš Sąjungininkų kontrolinės tarybos, taip faktiškai padarydama galą bendram nugalėtos Vokietijos valdymui. Pirmomis balandžio dienomis prasidėjo traukinių, vykstančių iš Vakarų zonų į Berlyną, tikrinimas.
Birželio 20 d. Vakarų zonose įvyko pinigų reforma. Formaliai būtent jos įvedimu be SSRS dalyvavimo sovietų valdžia pasinaudojo kaip pretekstu paskelbti blokadą.
Tačiau faktiškai viskas prasidėjo savaite anksčiau – birželio 12 d. Sovietų Sąjunga nutraukė susisiekimą automobiliais su Vakarų Berlynu, pasiteisinusi remonto darbais.
Birželio 21 d. buvo sustabdytas upės transportas (kai kurie šaltiniai būtent šią datą laiko blokados pradžia), o po trijų dienų neva dėl techninių priežasčių buvo sustabdytas traukinių eismas ir nutrauktas elektros tiekimas.
Vakarų Berlyne buvo 6,5 tūkst. sąjungininkų karių (3 000 amerikiečių, 2 000 britų ir 1 500 prancūzų). Sovietų karių Vakarų Berlyne buvo 18 tūkst., o iš viso Vakarų Vokietijoje – 300 tūkst.
„Mūsų politika lieka nepakitusi. Mes bet kokiu atveju liekame Berlyne. Bet nemanau, kad galime sau leisti naudoti (atominę) bombą, bent jau tol, kol tai nėra absoliučiai būtina“, – pasitarime su administracijos nariais pareiškė prezidentas Harry Trumanas.
Joks miestas negali funkcionuoti be aprūpinimo. Be to, Berlynas buvo stipriai apgriautas – iš pradžių oro antskrydžiais (vien 1945 m. vasario 3 d. sąjungininkų aviacija numetė ant Vokietijos sostinės 2 250 tonų bombų), vėliau dėl įnirtingų kautynių gatvėse.
„Jaučiasi, kad mūsų kariai kaip reikiant pasidarbavo Berlyne. Pravažiuodamas mačiau tik kelias dešimtis sveikų namų“, – pareiškė Stalinas H. Trumanui ir W. Churchilliui pirmą Potsdamo konferencijos dieną.
Gyventojai neturėjo jokių atsargų, visus būtiniausius produktus įsigydavo kortelėmis.
Vienintelis būdas aprūpinti Vakarų Berlyną buvo oro transportas. Ši epopėja išliko istorijoje Berlyno blokados („Berlin airlift“) pavadinimu.
Pasaulyje niekas nebuvo vykdęs tokio masto operacijos. Nė teoriškai nebuvo svarstyta tokios operacijos galimybė.
1942 m. vasarį–balandį Liuftvafė (vok. Luftwaffe; nacistinės Vokietijos vermachto karinės oro pajėgos, veikusios nuo 1935 m. iki 1945 m.) organizavo aprūpinimą 100 tūkst. lėktuvų vadinamosios Demjansko katilo operacijos metu Naugardo srityje, bet analogiškas bandymas Staliningrade nebuvo sėkmingas, nors šeštoji generolo Friedricho Pauluso kariuomenė buvo daugiau nei 10 kartų mažesnė už Vakarų Berlyno gyventojų skaičių.
Tiesa, tada vyko karas, o 1948 m. SSRS netrukdė amerikiečių ir britų transporto aviacijos skrydžiams.
Iš pradžių per dieną atgabendavo po tūkstantį tonų krovinių, po savaitės – jau iki 4 400 tonų, o rudenį – iki 5 620 tonų per dieną. 1949 m. balandžio 16 d. tapo rekordine – 12 849 tonos, 1 398 lėktuvų skrydžiai, lėktuvai leidosi kas minutę.
Veikė ne tik Tempelhofo oro uostas, per tris mėnesius buvo paruošti ir Tėgelio bei Gatow oro uostai.
Britų vandens lėktuvai „Sunderland“ leidosi ant Wannsee ežero.
Per 321 blokados dieną buvo įvykdyta 278 228 skrydžių, atgabenta 2 mln. 326 tūkst. 406 tonos krovinių, iš jų trys ketvirtadaliai – JAV karinių oro pajėgų lėktuvų.
Įsimintiniausiu epizodu tapo saldumynų Berlyno vaikams mėtymas mažais parašiutais. Vokiečiai šias operacijas praminė razinų bombardavimu, o amerikiečiai – saldainių bombardavimu.
Pasidalinti su vaikais iš namų atsiųstais šokoladiniais vafliais pirmasis sugalvojo amerikiečių pilotas Gailas Halvorsenas. Jis sakė žurnalistams, kad norėjo suteikti džiaugsmo mažiesiems Berlyno gyventojams, kurie gyvenime buvo matę tik nepriteklius. Paskui į dovanų rinkimo kampaniją įsitraukė JAV gyvenę pilotų artimieji.
Per blokados laikotarpį iš viso buvo numesta 23 tonos saldainių, razinų ir kramtomosios gumos.
Maisto produktai sudarė kiek daugiau nei penktadalį atgabentų krovinių (490 tūkst. tonų). Pagrindinę krovinių dalį sudarė anglys (1 mln. 421 tūkst. 119 tonų), taip pat benzinas, mazutas ir statybinės medžiagos.
Berlyno Ruhlebeno rajone buvo atgabenta dalimis ir sukonstruota elektrinė, taigi gyventojai neliko be šviesos ir nešalo žiemą.
Operacijai nuo pradžios iki pabaigos vadovavo JAV karinių oro pajėgų generolas leitenantas Williamas Tanneris. Jis jau turėjo patirties – Antrojo pasaulinio karo metu lėktuvais iš Birmos aprūpindavo Chiang Kai Sheko kariuomenę.
Trimis 32 km pločio oro koridoriais buvo organizuotas vienpusis eismas. Lėktuvai atskrisdavo į Berlyną šiauriniu (iš Hamburgo) ir pietiniu (iš Frankfurto prie Maino) koridoriais, o grįždavo centriniu koridoriumi (į Hanoverį). Kiekviename koridoriuje lėktuvai skrisdavo penkių lygių aukščiu, skrydžio ilgis buvo maždaug 550 km.
Kiekvienas pilotas turėjo tik vieną bandymą nusileisti. Jei nusileisti nepavykavo, lėktuvas su kroviniu grįždavo atgal. Dėl šios sistemos lėktuvai Berlyne leisdavosi vidutiniškai kas tris minutes. Iškrovimo laikas buvo sutrumpintas nuo 75 iki 30 min.
Tuo metu pagrindinis lėktuvų JAV karinėms oro pajėgoms tiekėjas buvo kompanija „Douglas“. Buvo naudojami tiems laikams didžiuliai „C-54 Skymaster“ lėktuvai, o pagrindinė Berlyno oro tilto darbo jėga buvo garsusis stūmoklinės aviacijos epochos transporto lėktuvas „С-47 Skytrain“ (modifikuota „DC-3“ versija), gaminamas „Douglas“. SSRS šis modelis buvo gaminamas pagal licenciją, jis vadinosi „Li-2“ ir buvo naudojamas iki aštuntojo dešimtmečio.
Pirmą skrydį birželio 2-iosios vakare įvykdė amerikiečių civilinis pilotas Jackas Bennettas – jis nuskraidino į Berlyną bulvių krovinį. JAV karinė aviacija pradėjo darbą birželio 26 d. Dar po dviejų dienų prisijungė britai.
Operacijoje dalyvavo pilotai iš Kanados, Australijos, Naujosios Zelandijos ir Pietų Afrikos. Prancūzijos karinės oro pajėgos tuo metu dalyvavo kariniuose veiksmuose Vietname.
Dėl skrydžių intensyvumo ore ir ant žemės sudužo 25 lėktuvai, žuvo 31 amerikietis, 39 britai ir 13 vokiečių.
Nepasiekusi užsibrėžto tikslo SSRS 1949 m. gegužės 12-ą (00 val.) nutraukė blokadą.
Skrydžiai tęsėsi iki rugsėjo 30 d. Baiminantis naujų sunkumų buvo sukauptos atsargos, pavadintos senato rezervu. Atgabentų krovinių kiekis padidėjo iki 3,5 mln. tonų.
Operacija kainavo 224 mln. tuometinių, arba 2,26 mlrd. šiuolaikinių dolerių.
SSRS ir ateityje bandė išstumti iš Vakarų Berlyno amerikiečių, britų ir prancūzų karius. Nors Maskvoje kalbėjo apie „demilitarizuotą laisvą miestą“, Vakaruose neabejojo, kad toliau jį gali pasisavinti Vokietijos Demokratinė Respublika.
Po antros Berlyno krizės 1961 m. rugsėjį–spalį faktiškai susiklostė ypatingas unikalus miesto statusas.
1961 m. rugpjūčio 13 d. Vakarų Berlyną apsupo 155 km siena, išstovėjusi 28 metus, du mėnesius ir 27 dienas.
Minint 15-os metų sukaktį nuo oro tilto veikimo pradžios, 1963 m. birželio 26 d. vykusiame mitinge Johnas Kennedy vokiškai ištarė istorinę frazę: „Ich bin Berliner!“ (Aš – berlynietis!).