Per keturis mėnesius jam pavyko laimėti politinį prieglobstį.
Kitus aštuonerius metus buvęs regiono įstatymų leidėjas ir pramonininkas iš Jekaterinburgo, pasivadinęs Sergio Windsoru, žavingai leido dieneles Londone, skirdamas pasimatymus tokioms garsioms merginoms kaip „Mis Rusija 2008“ ir ošdamas vakarėliuose su kitais iš Rusijos išvykusiais asmenimis, kurių pajamos visada buvo mažumėlę neaiškios.
Paskui nutiko šis tas labai keisto.
Šių metų kovą, praėjus metams po to, kai Rusija įtraukė jį į vadinamąjį Londono sąrašą – labiausiai ieškomų pabėgėlių suvestinę, Kapčiukas-Windsoras vėl dėjo į kojas – šį kartą atgal pas kraštiečius, kurių kažkada taip bijojo.
Jis tvirtino nuogąstaująs, kad Britanija nori jį nužudyti, o nusikaltimą pripaišyti Kremliui.
Kone visi, į ką kreipėmės rašydami šį straipsnį, įskaitant kitus pabėgėlius ir netgi vieną KGB veteraną, teigia, jog Kapčiuko tvirtinimas, esą Jungtinės Karalystės operatyvininkai medžioja rusų emigrantus, yra nepagrįstos sapalionės.
Tačiau jo paties pasakojimas, kurį jis pakartojo per daugybę interviu Maskvoje, atitinka Kremliaus naratyvą, esą buvusiems pabėgėliams šiuo metu saugiau namie, nei Vakaruose, kur rusų turtui gresia vis daugiau sankcijų.
Rusų „miegantis agentas“, britų „kurmis“, pamišėlis – niekas nežino, kas iš tiesų yra Kapčiukas. Kad ir kaip neįtikimai skambėtų, šiuo metu 46-erių dendis tarnauja Kremliui kaip „plakatų berniukas“, kurio užduotis – parvilioti namo trilijoną dolerių, šiuo metu saugiai suslėptų svetur.
Kaip ir daugelio pabėgėlių, susijusių su Vladimiru Putinu, Kapčiuko istorija prasideda nuo nelaukto prezidento pasiuntinio vizito – ir pažado, kuris skamba pernelyg gerai, kad būtų tiesa.
„Jums reikėtų išsitirti galvas“
Vasario mėnesį Putino verslo ombudsmenas Borisas Titovas nuskrido į Londoną su neįprastu pasiūlymu Kapčiukui ir keliasdešimčiai kitų turtingų rusų, kaltinamų finansiniais nusikaltimais.
Per susitikimą Blumsberio aikštėje įsikūrusiame kultūros centre „Pushkin House“ Titovas patvirtino pasinaudosiąs savo statusu ir pasitelksiąs advokatų kariuomenę, kuri šiems vyrams padėtų Rusijos teismuose „nuplauti“ pavardes. Visa, ką jie turi padaryti, tai grįžti namo.
„Tik prieš tai jums reikėtų išsitirti galvas“, – prisimena pagalvojęs buvęs bankininkas Ilja Jurovas.
Kaip ir bemaž visi susirinkimo dalyviai, Jurovas gavo prieglobstį Didžiojoje Britanijoje būtent todėl, kad Rusijos teismai dažnai veikia kaip Kremliaus ranka. (Rugsėjį vienas Jungtinės Karalystės teisėjas atmetė Maskvos prašymą Jurovą išduoti.)
Iš Titovo svečių jauką prarijo vienintelis Kapčiukas. Jo apsisprendimas iškeisti patogų gyvenimą į jūrų kiaulytės dalią nerealistiškame eksperimente siekia kur kas toliau nei anuliuoti kaltinimai dėl prieš porą dešimtmečių neteisėtai pasisavinto buto.
Netrukus po „Pushkin House“ pristatymo nutiko du įvykiai, pakeitę Kapčiuko požiūrį į Titovo pasiūlymą. Pirmasis – nervus paralyžiuojančių medžiagų ataka prieš buvusį dvigubą agentą Sergejų Skripalį, kurią, pasak britų, įvykdė du Rusijos GRU agentai. Dar po kelių dienų savo namuose buvo pasmaugtas Nikolajus Gluškovas, buvęs velionio oligarcho Boriso Berezovskio verslo partneris.
Gluškovo pavardė Londono sąraše, britų bulvarinėje spaudoje mikliai pervadintame „taikinių sąrašu“, puikavosi pirmu numeriu iš 22. Kapčiukas, Nr. 12, esą pasijuto persekiojamas reporterių, įsitikinusių, kad jo gyvybei staiga ėmė grėsti pavojus.
Pats Kapčiukas grėsmę regėjo besiartinant iš priešingos pusės – nors gal tai tebuvo paranoja, sutinka jis. Išpuolius rusų bėglys interpretavo kaip MI6 „provokaciją“ ir nusisamdė du vietinius asmens sargybinius, darydamas prielaidą, kad Britanija vengtų kėsintis į jo gyvybę, jeigu tai keltų grėsmę jos piliečiams.
„Supratau, kad negyvas rusas yra viena, bet du nužudyti Jungtinės Karalystės piliečiai – jau kas kita“, – paaiškino Kapčiukas.
Šie tvirtinimai siejasi su Rusijos propagandos pastangomis, ir tai kelia įtarimą, kad Kapčiukas galėjo sudaryti sandorį, pagal kurį jo byla būtų uždaryta, teigia buvęs KGB ir FSB pareigūnas Genadijus Gudkovas, dabar – opozicijos politikas.
Pats Kapčiukas užsispyręs tai neigia, pažymėdamas, kad Maskvai prireikė kelių mėnesių atsakyti į jo pagalbos prašymus. Vienų vienas ir neturėdamas kur dėtis, jis esą įšokęs į traukinį, važiuojantį į Paryžių, ir keletą savaičių praleidęs klajodamas po Europą, kas naktį miegodamas vis kitoje vietoje.
Siužetas dar labiau užsipainiojo gegužę, kai Britanija neva panaikino jo leidimą keliauti – neįprastas žingsnis, jeigu tai tiesa. Teisės ekspertai teigia, jog paprastai taip daroma tik su įtariamais teroristais.
Jis tvirtina tai sužinojęs pakeliui į giminaičio namus Kroatijoje – pasienio sargyba leidimą konfiskavo be jokių paaiškinimų; Kroatijos Vidaus reikalų ministerija Kapčiuko teiginį patvirtina gegužės 7 d. ataskaita, kurią „Bloomberg“ matė savo akimis.
Ministerija teigia sulaikiusi Sergio Windsoro dokumentus, nes jie buvo paskelbti pamestais, nors nepatikslino, kas paskelbė. Jungtinės Karalystės Vidaus reikalų ministerija komentuoti atsisakė.
„Keista istorija, – pastebi Jungtinės Karalystės advokatas Christopheris Cole'as, kuris specializuojasi imigracijos klausimais. – Pasirodo, Jungtinės Karalystės vyriausybė atšaukė jo kelionės dokumentą, neleisdama jam keliauti, bet paskui panoro, kad jis grįžtų.“
Be pilietybės, pamestas likimo valiai pajūrio mieste Rijekoje, Kapčiukas vieną vėlų vakarą iš sūnėno buto šeimininkės esą išgirdęs, kad policija jau važiuoja jo sulaikyti, ir pabėgęs į girią.
Slapstydamasis tarp medžių jis išsitraukęs telefoną ir susisiekęs su Titovu, kuris pasirūpinęs, kad jį iš girios paimtų Rusijos ambasada Zagrebe – tą tvirtina ir Kapčiukas, ir Titovas.
Ambasada Kapčiuką priglaudė trim savaitėms, kol jis derėjosi su kroatų pareigūnais dėl leidimo palikti šalį. Birželio 15 d. ambasadorius Anvaras Azimovas palydėjo Kapčiuką į oro uostą, iš kurio buvęs bėglys išskrido į Maskvą.
„Jis yra patriotas ir priėmė teisingą sprendimą“, – pakeliui į oro uostą televizijos filmavimo komandai pareiškė ambasadorius.
Titovo dėka Kapčiukas rugsėjo gale pagaliau pasiekė Jekaterinburgą. Dabar, sekamas budrios FSB akies, jis kovoja su kaltinimais, kuriuos, jo nuomone, primetė tas pats purvinas vietinių verslininkų, korumpuotų pareigūnų ir nusikaltėlių vadeivų susivienijimas, kuris konfiskavo jo metalo gamyklą ir privertė jį pabėgti prieš 13 metų.
„Grįžti namo – didžiulė rizika… Bet negi geriau visą gyvenimą praleisti besislapstant?“
Kapčiukas – vienas iš vos penkių rusų, kurie prisijungė prie repatriacijos programos. Pradinį 41 asmens sąrašą parengė Titovo biuras, kuris, padedamas apytikriai 60 advokatų kontorų, peržiūrėjo šimtus panašių bylų. Tačiau net su tyliu Putino palaikymu – Rusijos prezidentas gegužę iš sąrašo liepė pašalinti aštuonias pavardes – projektą stabdo vietiniai „durpių karai“.
Vienas sugrįžėlis pasirūpino, kad jo byla Rostove prie Dono būtų uždaryta, bet prokuroras ją vėl atidarė. O Kapčiuką, kuris tvirtina, jog Titovo prašymu Rusijos prezidentas du sykius įsikišo į bylos eigą, jau svilina Jekaterinburgo tyrėjai.
Putino atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas atsisakė komentuoti prezidento vaidmenį Kapčiuko reikaluose. Titovas, kuris yra dargi šampano magnatas, viename interviu užsiminė, kad, kalbant apie teisinius sunkumus, su kuriais susiduria bet kuris sugrįžęs pabėgėlis, jis neturi jokių iliuzijų.
„Visiems Londono sąraše esantiems žmonėms grįžti namo – didžiulė rizika, – teigė Titovas, sėdėdamas savo biure naujame finansiniame Maskvos rajone. – Jiems vėl teks pereiti visą baudžiamąjį procesą, bet negi geriau visą gyvenimą praleisti besislapstant?"
Kapčiukui, bandžiusiam išsisukti nuo kažin kokių pavojų, kuriuos regėjo tykant Londone, pasirinkimo nebėra.
Jis teigia pasiilgęs Britanijos kur kas labiau, nei kada nors ilgėjosi Rusijos: šis prisipažinimas dar negreit pateks į valstybės valdomas žiniasklaidos priemones. Tačiau jis pasiryžęs ieškoti teisybės, kad galėtų įgyvendinti didžiausią gyvenimo svajonę – būti išrinktam į Valstybės Dūmą.
„Kelio atgal nebėra, – sako jis. – Pasiekiau galutinį tašką.“