Prorusiškos jėgos, kurių nuotaikas galima stebėti iš Viktorui Medvedčiukui artimų televizijos kanalų naratyvų, žinoma, tikėjosi proveržio savo naudai. Volodymyro Zelenskio komanda leido sau tradicinių kategoriškesnių pasisakymų, tačiau iš esmės bandė išlaikyti optimizmą ir tikėjimą savo lyderio politiniais sugebėjimais, rašo DELFI.ru.
Paskelbus derybų rezultatus, tapo aišku, kad jokių drastiškų pokyčių keturių valstybių viršūnių susitikimas Paryžiuje neatnešė, o išvadą galima apibūdinti labai trumpai ir aiškiai – „sutarė tartis ir toliau“.
Socialinio sprogimo, kuris buvo įvardijamas kaip gana realus derybų baigties scenarijus, taip pat išvengta. V. Zelenskis tam paprasčiausiai nedavė pagrindo: nenusileido Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui sienos kontrolės, dujų klausimais ir iš esmės atkartojo Petro Porošenkos užsienio politiką. Skirtumas tik tas, kad dabartinis Ukrainos prezidentas labiau akcentavo apsikeitimą belaisviais: programa minimum – iki Naujųjų Ukrainai grąžinti 72 politinius kalinius, optimistai mini 200-300 ar netgi variantą „visi už visus“. Ir tai iš tiesų labai gera žinia.
Patriotinė opozicija naujienas iš Paryžiaus sutiko su nuosaikiu optimizmu. Interpretuodama V. Zelenskio elgesį Paryžiuje, ji rėmėsi temų – „raudonų linijų“ – suvaldymo sėkme. Ir viešojoje erdvėje šiame kontekste nuskambėjo „Pasipriešinimo okupacijai judėjimo“ pavadinimas. Ir iš tikrųjų Ukrainos prezidentas Prancūzijos sostinėje paisė visų tų raudonų linijų, o jo aplinka tvirtina, kad prezidentas tai darė ne dėl jam daryto spaudimo, o nuoširdžiai.
Gana tvirta V. Zelenskio pozicija derybose, kaip ir buvo galima tikėtis, sumenkino protesto akcijos „Kapituliacijai – ne“ reikšmę, ekspertai netgi kalba apie įtampos šalies viduje sumažėjimą, tačiau... gana sėkmingą užsienio politikos žygį aptemdė skandalas vidaus politikoje.
Gruodžio 12 dieną Ukrainos vidaus reikalų ministras ir generalinis prokuroras, dalyvaujant prezidentui, pranešė išaiškinę rezonansinę žurnalisto Pavelo Šeremeto nužudymo bylą (savo darbais jis buvo žinomas Rusijoje ir Baltarusijoje, o paskutiniais metais iki mirties 2016 metais dirbo Ukrainoje). Tarp įtariamųjų ir organizatorių (užsakovą teisėsaugos pareigūnai žadėjo įvardyti kiek vėliau) buvo minimi garsūs veteranai ir savanoriai: pavyzdžiui, specialiosiose pajėgose tarnaujantis Andrejus Antonenko (Riffmaster) ir kardiochirurgė Julija Kuzmenko. Iš viso kalbama apie penkis įtariamuosius.
Patriotiniuose rateliuose ši žinia tapo tikra bomba: byla daugeliui pasirodė kaip antausis atgalia ranka ir atviras siekis diskredituoti veteranų judėjimą. Net ir „Ukrainskaja Pravda“ redakcija (portalas, su kuriuo bendradarbiavo nužudytasis žurnalistas) sureagavo gana nuosaikiai ir netgi išreiškė abejonę, ar tikrai įvardyti asmenys susiję su šiuo nusikaltimu. Kaip ten bebūtų, priešprieša pagilėjo: dabar jau kalbama ne tiek kiek apie atsitraukimą Donbase, o apie veteranų ir savanorių persekiojimą. Akivaizdu, kad be protestų gatvėse neapsieisime.
Šalutiniu Normandijos ketverto susitikimo poveikiu tapo liūdnai pagarsėjusio Rusijos televizijos kanalo „Zvezda“ žurnalistų pasirodymas Kijeve. Reikalas tas, kad per spaudos konferenciją Paryžiuje V. Zelenskis Rusijos žurnalistams pareiškė „atvažiuokite, patys pasižiūrėkite, kad pas mus niekas rusakalbių nediskriminuoja“. Panašu, kad „Zvezda“ propagandistai priėmė šį iššūkį, nors, kaip tvirtina Ukrainos saugumo tarnyba, atvyko su fizinių asmenų vizomis.
Kad ir kaip ten bebūtų, naujų precedentų nebepasitaikė: NTV filmavimo komandos, norėjusios apsilankyti Ukrainoje, per sieną niekas nebepraleido.
Kaip tvirtina „Ukrainskij tižden“ šaltiniai, po susitikimo Paryžiuje parengtas dokumentas ir pasirašyta jo versija iš esmės skiriasi. Juodraštis buvo ruošiamas, kaip kad galima įtarti, Maskvoje, o jame greičiausiai buvo punktas, kad sieną su Rusija zonoje, kuri šiuo metu okupuota, Kijevas į savo rankas perims po rinkimų Donbase.
Taip pat šalys turėjo ruoštis Rusijos dujų tranzitui per Ukrainos teritoriją (šiuo maršrutu, kaip alternatyva „Šiaurės srautui 2“, kaip reikiant suinteresuota Prancūzija). Susitarimo kaina turėjo tapti Kijevo sprendimas atsisakyti Stokholmo arbitražo prieš „Gazprom“ (ieškinio kaina – 4,6 mlrd. dolerių kompensacija Ukrainos naudai). Tik V. Zelenskis šiais dviem punktais nusileisti nepanoro, o tai kaip reikiant įsiutino Kremlių.
Pati Maskva nuo išsamesnių vertinimų susilaiko ir netgi gana teigiamai kalba apie susitikimo išvadas. Tik to negalima būtų pasakyti apie prorusiškus politikus Ukrainos viduje. Iš jų burnų nuskambėjo ir tokių tezių, esą, „daug triukšmo dėl nieko“, o tikros taikos Donbase dar teks palaukti.
Gana nervingai sureagavo vadinamosios „Luhansko liaudies respublika“ ir „Donecko liaudies respublika“, kur netgi imta viešai abejoti apsikeitimo belaisviais galimybe. Prorusiškų jėgų retorika labai paprasta: V. Zelenskis negali užtikrinti taikos Donbase, alternatyva jam turėtų tapti Medvedčiukas ir jo komanda.
Žinoma, tokia retorika gali atnešti šiokių tokių rinkiminių privalumų. Tik kol kas šios jėgos – vienintelės, pasirengusios priimti V. Putino sąlygas: tiesiogiai derėtis su vadinamųjų „respublikų“ valdžiomis.
Vienas iš opiausių taikaus krizės sureguliavimo klausimų (kartu su sienos kontrolės klausimu) yra Donbaso statusas. V. Putinas ir jo marionetės gana atvirai kalba apie kažkokį labai ypatingą regiono statusą ir Ukrainos federalizacijos perspektyvas.
Dar visai neseniai nebuvo aišku, kokiems kompromisams šiais klausimais pasirengęs ryžtis Ukrainos prezidentas. Ir čia siurprizo nesulaukta: 2020 metų sausio 1 dieną baigia galioti laikinas Donecko ir Luhansko sričių savivaldos specifikos įstatymas.
Alternatyvių šiam įstatymui, priimtam dar valdant P. Porošenkai, kurti nepanoro, valdančioji partija „Tautos tarnas“ tiesiog jį dar vieneriems metams pratęsė. Tas pats galioja ir Konstitucijos pokyčiams: jeigu jų ir bus imtasi, jie bus susiję su šalies valdžios decentralizacija (pirmiausia konkrečiai kalbama apie ekonominio plano klausimus) be jokių preferencijų Donbaso klausimu. Tokia įvykių logika sufleruoja, kad oficialusis Kijevas okupuotų teritorijų reintegracijos atveju visoje šalyje surengtų bendrus vietos rinkimus (artimiausi planuojami 2020 metų rudenį). Ar Rusijai toks scenarijus pasirodys tinkamas, netgi labai abejotina.
Susitikimas Minske situacijos Donbase klausimu vyko gruodžio 18 dieną. Remiantis Ukrainos pusės versija, pagrindinė tema – apsikeitimas belaisviais. Iš esmės tas ilgai lauktas keturių valstybių viršūnių susitikimas Paryžiuje nepadėjo susidaryti aiškaus įspūdžio, kaip arti gali būti karinio konflikto Donbase pabaiga. Pagrindinė Minsko susitarimų sąlyga – visiškas ugnies nutraukimas, taip ir nebuvo išpildyta. Separatistai ir toliau tęsia apšaudymus, gruodžio 14 dieną fronte žuvo dar vienas karys.
Nepaisant to, jog Ukraina iš trijų gyvenviečių išvedė savo pajėgas, konflikto pabaiga toli gražu nekvepia. Rusija ir toliau išdavinėja pasus vadinamųjų „Luhansko liaudies respublikos“ ir „Donecko liaudies respublikos“ gyventojams, o Kijevo siūlymas į derybų grupę įtraukti ir okupuoto Donbaso atstovų, nesulaukė jokio priešininkų dėmesio.
Sekantis Normandijos ketverto derybų etapas numatytas 2020 metų kovą, o vienintelė „sėkmės istorija“, kurios galima būti sulaukti iki jo – apsikeitimas belaisviais. Pragmatikai būtent tokią galimybę ir įvardija kaip svarbiausią derybų Prancūzijos sostinėje pasiekimą, o likę punktai, deja, išlieka po didžiuliu klaustuku.