Kremliaus komentatoriai rašė, kad šis prezidento įsakas niekaip nesusijęs su Volodymyro Zelenskio pergale, esą, dokumentas buvo rengiamas jau labai seniai. Ir iš tikrųjų: dar 2016 metų pabaigoje rašytojas ir deputatas Sergejus Šagrunovas sakė, kad Valstybės Dūmoje bus sudaryta tarpfrakcinė grupė, spręsianti būtent šį klausimą, rašo ru.delfi.lt.
2017 metų pradžioje garsus politologas Michailas Remizovas išsamiame interviu išdėstė visą Donbaso prijungimo prie Rusijos planą būtent per pasų išdavimo schemą. Kaip buvo skelbiama tada, Vladimiro Putino įsako tekstas buvo parengtas dar 2018 metų pabaigoje. Balandžio 30 dieną pagaliau jį oficialiai pasirašydamas, prezidentas savo sprendimą argumentavo išskirtinai „humanitarėmis“ paskatomis.
Kaip ten bebūtų, kaip paaiškėjo išgirdus pirmuosius komentarus Rusijos valstybiniuose televizijos kanaluose, pavyzdžiui, iš korespondento Donbase Sladkovo reportažo („Rossija“, balandžio 30 diena), nei Donbaso gyventojai, nei valdininkai, nei žurnalistai neturi žalio supratimo apie tas „humanitarines“ paskatas.
Gyventojai nežino, kokių galimybių suteikia tokio paso išdavimas, to nežino ir Rusijos valdininkai, akivaizdu, kad klausimas nebuvo deramai išvystytas ir parengtas.
„Novaja gazeta“ išsiuntė savo korespondentą į Rostovą ir Donbasą. Iš parengto reportažo tapo aišku, kad pasų išdavimo procedūra vadinamoje „Donecko liaudies respublikoje“, sudaranti rusiškų pasų išdavimo pagrindą, virto tikrų tikriausiu chaosu, dvipusės eilės paprastiems žmonėms ir valdžiai. Birželio viduryje Rusijos žiniasklaida skalambijo, kad prašymus pateikė 12 tūkst. žmonių, pirmieji 1200 jau peržiūrėti, išduoti pirmieji pasai.
Okupuotų teritorijų vidaus reikalų misterijos, nesiremdamos jokiais konkrečiais šaltiniais, ėmėsi skelbti, kad 86 proc. gyventojų norėtų gauti Rusijos Federacijos pasą, rėkė gazeta.ru antraštės.
Taigi, absoliučiai neaišku, kas gauna tuos dokumentus. Greičiausiai tie, kurie jau seniau iš Donbaso persikėlė į Rusijos teritoriją. Patiems Donbaso gyventojams tokie pasai, kiek galima spręsti, atneš tik papildomų problemų, o ne kokios apčiuopiamos naudos.
Ukrainos valdžia iš karto išplatino pranešimą, jog tokių pasų nepripažins. Vokietija, Prancūzija ir Jungtinės Valstijos iš karto pareiškė, kad toks Rusijos sprendimas pažeidžia Minsko susitarimus.
Klausimas buvo aptartas ir birželio 20-21 dienomis vykusiame Europos Sąjungos viršūnių susitikime. Išduoti pasus gyventojams teritorijos, nekontroliuojamos Kijevo, ir dar garsiai pareikšti, kad durys atviros ir kitų Ukrainos sričių gyventojams – juk tai ne joks bandymas krizę sureguliuoti, o akiplėšiškas konflikto eskalavimas.
Palyginkime: jeigu V. Putinas paprasčiausiai būtų padidinęs humanitarines galimybes Donbaso gyventojams, kuriomis jie galėtų naudotis Rusijoje (pavyzdžiui, švietimo, gydymo paslaugų, turizmo ar kokių nors papildomų išmokų pavidalu), vargu, ar būtų sulaukęs kokios nors neigiamos Europos Sąjungos reakcijos.
Lygiai taip pat ir Rusijos pareigūnų ir specialistų, įskaitant ir karinius, samdymas darbui ir gyvenimui Donbase nebūtų sukėlęs viešos reakcijos. Nes nustatyti, kiek ten jų yra dabar, ir kiek dar bus, paprasčiausiai neįmanoma.
Kitaip tariant, V. Putino veiksmus galima vadinti provokacija. Maskva ketina laikytis tvarkos, kurią Kijevas vadina „hibridine okupacija“. Birželio pradžioje vadinamųjų „Donecko liaudies respublikos“ ir „Luhansko liaudies respublikos“ atstovai pasirašė susitarimą „dėl įstatymų bazės sinchronizavimo“, o šiame procese dalyvauja ir Rusijos deputatai, nes separatistai savo teisės normas derina būtent su Rusijos Federacijos įstatymais.
Kodėl V. Putinas ėmėsi tokių veiksmų vos paaiškėjus, kas taps naujuoju Ukrainos prezidentu?
Jo tikslas vienas ir labai aiškus: parodyti, jog jokie nauji krizės reguliavimo formatai Kremliaus nedomina – nei nauji Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos siūlymai, nei iniciatyvos vietoj Minsko formato įkurti naują Europos valstybių konsorciumą, nei juo labiau bandymai įtraukti Jungtines Valstijas į vadinamąjį normandiškąjį formatą ar„Medvedčiuko kančios“.
Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas 2019 metų balandžio pabaigoje, sakydamas kalbą Maskvos saugumo konferencijoje, be užuolankų kalbėjo apie tai, kad Maskvos tikslas – netoleruoti jokių naujų krizės sureguliavimo iniciatyvų.
Pirmiausia – sumalti į miltus viešus pasisakymus, nuskambėjusius Ukrainoje vykdant prezidento rinkimų kampaniją apie idėją plėsti „normandiškąjį formatą“, kitaip tariant, į jį įtraukti Jungtines Valstijas ir Jungtinę Karalystę.
Jeigu Kremliui normandiškojo formato plėtros klausimas toks skausmingas, kad V. Putinas netgi ryžosi provokaciniam įsako dėl pasų pasirašymui, tai reiškia ne ką kitą, o tai, kad plėtros klausimu būtina atkakliai siekti krizės sureguliavimo.
Minsko formatas, kurį tiek ilgai į savo nuopelnų sąrašą tempė Vokietijos diplomatija, šiandien dirba palaikydamas „hibridinę okupaciją“ Donbase, tačiau jau nebekuria jokių perspektyvų, jog situaciją pavyks išspręsti Vidurio ir Rytų Europos šalių interesų naudai.
Įsakas dėl pasų skatina stebėtojus užduoti paprastą klausimą: o kur tolesnių Kremliaus veiksmų ribos destabilizuojant posovietinę Euraziją? Pirmoje 2019 metų pusėje Maskva labai spaudė Minską, Rusijos politinių technologijų asai dirbo Moldovoje, buvo išprovokuotas naujas konfliktas su Gruzija, o Latvijoje prorusiški aktyvistai provokavo naują konfliktą pagal „bronzinio kario“ scenarijų, ragindami Kremlių įsikišti.
Jokių „humanitarinių“ opcijų šis įsakas nepateikia. Tik atriša rankas Kremliui pamaloninti prorusiškus aktyvistus skirtingose posovietinėse šalyse: sudalyvavę, kaip kad 2014 metais Ukrainoje, miestų administracijų perėmime, jie būtų ginami Rusijos Federacijos pasų. Žinoma, visai posovietinei Eurazijai tai labai pavojingas signalas.