Negi svarbiausias Amerikos partneris Europoje dabar bus Prancūzija? – klausia Europos pirmūnai vokiečiai. Ir nors jie dabartinio JAV prezidento atžvilgiu nusiteikę itin kritiškai, nors nelinkę iš jo laukti nieko gero, vis dėlto pirmos vietos užleisti nesinori.
„Europos telefonas Jungtinėms Valstijoms ligi šiol stovėjo Berlyne, svarbiausias asmuo buvo Angela Merkel. Šiandien toks asmuo yra Emmanuelis Macronas“, – cituoja savaitraštis „Der Spiegel“ Yves‘ą Bertoncini iš Paryžiaus Jacques Delors instituto.
Ir išties: D. Trumpas keliskart per savaitę kalbasi telefonu su Prancūzijos prezidentu, o ne su Vokietijos kanclere.
„Macronas Trumpui yra tai, kas Obamai buvo Merkel – pirmasis asmuo Europoje“, – kaip dainos refreną kartoja vokiečių apžvalgininkai ir politologai, komentuodami vizitų pobūdį.
„Jau vien skirtinga apsilankymų trukmė rodo, kuris iš svečių Trumpui mielesnis“, – pastebi „Sueddeutsche Zeitung“.
Bet kodėl taip yra? Interpretacijų ir spėlionių šia tema viešajame Vokietijos diskurse pastarosiomis dienomis netrūko.
Asmenybės kerai ir sausas dalykiškumas
Bene dažniausiai minimas buvo asmenybinis veiksnys: esą, tiesiog labiau dera JAV ir Prancūzijos prezidentų charakteriai, sutampa asmenybių „chemija“. E. Macrono sėkmės paslaptis – jo būdas. Tiesiog prancūzas esąs žavėtojas iš prigimties, norintis ir galintis visus patraukti, mokantis save puikiai pateikti, – skamba psichologinė dienraščio „Die Welt“ charakteristika.
Tokią išvadą straipsnio autorius daro, remdamasis transatlantinių santykių ekspertu Williamu Drozdiaku, šiuo metu rašančiu apie E. Macroną knygą.
„Jis įžengia į patalpą, pamato joje kėdę ir iškart mėgina ją suvedžioti“, – šmaikštauja W. Drozdiakas.
Prancūzijos prezidentas neatsitiktinai pramintas Trumpo užkalbėtoju. Jis tiesiog žino, ko D. Trumpui reikia – dėmesio ir pagyrų. Ir negaili to gero.
Vokietijos kanclerė tai taip pat žino, bet santykiuose su Amerikos prezidentu išlieka pabrėžtinai santūri. Kaip ir tą kartą, maždaug prieš metus Baltuosiuose rūmuose vykusioje spaudos konferencijoje, kai ji negirdomis nuleido D. Trumpo mėginimą sublizgėti sąmojumi.
„Galbūt bent kažką turime bendra“, – abu tapome prezidento B. Obamos pasiklausymų aukomis, – sakė tada D. Trumpas. „Ji galėjo bent jau nusišypsoti! Tai buvo dienos posakis!“ – vėliau susierzinęs skundėsi prezidentas savo bendradarbiams.
Moraliniai principai ir investicijos į santykių puoselėjimą
Vargu, ar įžeidus D. Trumpas bus pamiršęs moralizuojantį Vokietijos kanclerės sveikinimą, išsakytą jam tapus JAV prezidentu, kai, reaguodama į D. Trumpo išsišokimus rinkiminėje kampanijoje, A. Merkel priminė jam svarbiausias Vakarų vertybes ir šių vertybių pagrindu siūlė „glaudų bendradarbiavimą.“
Prancūzijos vadovas jokių sąlygų nediktavo. Priešingai, jis priėmė D. Trumpo siūlomas žaidimo taisykles, nuo rankų paspaudimo iki karinio parado, – aiškina Janas Techau iš „German Marshall Fund“. Pasak politologo, geri santykiai nesusiklostė savaime, tiesiog E. Macronas nemažai pasidarbavo, kurdamas palankią bendravimo atmosferą, atsižvelgdamas į D. Trumpo charakterį ir poreikius.
Žurnalas „Der Stern“ vadina tai psichopolitika. E. Macronas ir D. Trumpas nėra „fantastiški draugai“. Jie tiesiog puikiai jaučia, kaip groti jausmų klaviatūra“, – analizuoja „Der Stern“. Visų pirma E. Macronas anksti perprato, kaip tiksi D. Trumpas, ir atitinkamai elgiasi.
Tarkime, jis pabrėžia ne skirtumus, o bendrumus. „Mūsų draugystė remiasi bendromis vertybėmis“, – sako E. Macronas. Ir, kitaip nei Vokietijos kanclerė, neskuba D. Trumpo kritikuoti. Ten, kur kiti peiktų Amerikos vadovą už netašytą stilių, E. Macronas randa pagiriamąjį žodį: „Aš vertinu prezidento tiesumą. Tai padeda mums geriau suprasti vienas kitą.“
Užsienio reikalų politika – asmeninių simpatijų ir antipatijų klausimas?
Mus su D. Trumpu sieja „labai išskirtiniai santykiai, nes mes abu veikiausiai esame pašaliečiai mūsų sistemose“, – pabrėžė bendrumą E. Macronas, vizito išvakarėse duodamas interviu JAV prezidento mėgstamiausiam televizijos kanalui „Fox News“.
Taip, E. Macronas viską daro diplomatiškai, ne be apsukrumo, suprasdamas asmeninių ryšių ir simpatijų svarbą tarptautiniams santykiams. Juoba kad, kaip teigia D. Trumpo aplinkos žmonės, užsienio reikalų politika JAV prezidentui visų pirma yra „asmenybių chemijos“ klausimas. Jis esąs įsitikinęs, kad dviejų šalių santykiai klestės, jei gerai sutars jų politiniai lyderiai.
Tokia veikiau asmeniškomis simpatijomis bei antipatijomis nei strategine analize bei interesais grindžiama užsienio reikalų politika kitų šalių vyriausybėms yra ir šansas, ir rizika, – pastebi „Sueddeutsche Zeitung“ korespondentas Vašingtone Hubertus Wetzelis. Konkrečiai tai reiškia:
„Jei jis, kaip Macrono atveju, jaučia simpatijas, tai išeina į naudą amerikiečių ir prancūzų santykiams. Jei, priešingai, kaip Merkel atveju, jaučia veikiau nejaukumą, tai atsiliepia ir amerikiečių bei vokiečių santykiams.“
Vokietijai kenkia ne vien asmenybinis faktorius
Sunkiai besiklostančių santykių su naujuoju JAV prezidentu vokiečių komentatoriai nesuveda vien į psichologinį aspektą. Be abejo, veikia ir simpatijos bei antipatijos: D. Trumpas žvelgia į A. Merkel veikiau jau kaip į antagonistę. Jo simpatijų skalėje kanclerė negali aukštai pakilti jau vien dėl to, kad ji puikiai sutarė su B. Obama.
Tačiau esama ir dalykinių veiksnių, dėl ko Vokietija ir Prancūzija užsitarnauja tokio skirtingo D. Trumpo prielankumo: tai prekybos balansas (didžiulė Vokietijos importo į Ameriką persvara) ir šalies gynybai skiriamos išlaidos. Ir šiuo požiūriu Berlynas JAV prezidento akyse atrodo daug prasčiau nei Paryžius, – konstatuoja H. Wetzelis.
Amerikos prezidentas mano, jog Vokietija pelnosi jo šalies sąskaita. Jį ypač nervina žemos Vokietijos išlaidos gynybai, nė iš tolo nesiekiančios NATO sutartųjų dviejų procentų nuo bendrojo vidaus produkto. Pagal D. Trumpą išeina, kad Vokietija savo karinį saugumą leidžia finansuoti Amerikai, ir dar drįsta jo šalyje konkuruoti su JAV automobilių koncernais. Tad nėra ko stebėtis, jei kanclerė nepriimama taip šiltai kaip Prancūzijos prezidentas.
Užmirškim asmenines ambicijas ir konkurenciją, galvokim apie Europą
Vokietijoje pastarosiomis dienomis nesyk abejota Prancūzijos prezidento pasirinkta taktika. Vienas kitas komentatorius, ypač iš liberalios kairės, klausė, ar tai diplomatija, ar tiesiog meilikavimas, noras įsiteikti. Primintas ir pavojus tapti Amerikos prezidento „pudeliu“, kaip tai buvo nutikę su Didžiosios Britanijos premjeru Tony Blairu.
Baimintasi, kad jaunas prezidentas, pats to nejausdamas, pasidavė D. Trumpo manipuliacijoms. Tačiau po trečiadienį JAV kongrese pasakytos E. Macrono kalbos visi šie priekaištai ir būgštavimai neteko pagrindo.
Ir išvis, užuot telkusis į emocijas, reikėtų žiūrėti esmės: kokie bus bendri abiejų europiečių apsilankymo Vašingtone rezultatai, – pastebėjo organizacijos „Atlanto tiltas“ vadovas Friedrichas Merzas. Pasak jo, Europos atstovas, gebantis sėkmingiau priartėti prie Amerikos vadovo, sukurti su juo geresnius santykius, drauge yra visos Bendrijos pasiuntinys. „Šį vaidmenį dabar, kaip matyti, perima E. Macronas,“ – teigė buvęs krikščionių demokratų politikas trečiadienio interviu Vokietijos radijui „Deutschlandfunk“.
Užuot būgštavę, kad Vokietijos įtaka pasaulyje mažėja, vokiečiai turėtų džiaugtis, nes juk transatlantiniams santykiams tik į naudą, jei atskirų Europos valstybių vadovai palaiko gerus santykius su Amerika, – argumentavo F. Merzas.
Jis ragino vokiečius nepasiduoti lyginimas ir konkurenciniam mąstymui: „Ar tuos apsilankymus lydi kariniai paradai ir iškilmingos vakarienės – antraeiliai dalykai“. Svarbi susitikimų substancija.
„Mes neturėtume savo kalbomis stengtis prisišaukti žlugimo, svarbu, kad europiečiai ir amerikiečiai kalbasi, kad aiškiai išsako savo nuomonę, kaip tik tai dabar ir vyksta. Ir tai, mano akimis, yra teisinga santykių su Amerika strategija“, – sakė F. Merzas.