Vokiečiai tai padarė. Gal ir dėl to, kad išstumti šią krikščionišką šventę iš kalbinės-kultūrinės apyvartos Vokietijoje mėginta net du kartus, ir abiem atvejais tai darė totalitariniai galios centrai, siekę keisti kalbą, o per ją – ir mąstymą.
Pagaliau panašų teiktinų ir peiktinų sąvokų bei formuluočių žodynėlį Vokietijos medijoms yra parengusi ir be galo aktyvi, 2008 m. įkurta nevyriausybinė organizacija „Neue deutsche Medienmacher*innen (NdM, Naujieji Vokietijos medijų formuotojai*jos), į kurią susibūrė migrantų kilmės žiniasklaidos atstovai, siekiantys „didesnės įvairovės ir diversiškumo imigracijos šalyje Vokietijoje“.
Eurokomisarė lygybės klausimais, Maltos socialdemokratė H. Dalli įtraukios kalbos gaires pristatė spalio 26 d. Tai – 32 puslapių komunikacijos vadovas, skirtas Europos institucijų darbuotojams. Juo, pasak autorių, siekiama skatinti „nediskriminuojančią komunikaciją“, „apmąstyti įvairovę“ ir kovoti su „stereotipais, giliai įsišaknijusiais individualiame bei kolektyviniame elgesyje“.
„Mūsų komunikacijoje niekada neturi būti daroma prielaida, kad žmonės yra heteroseksualūs ir susitapatina su gimimo metu jiems priskirta lytimi“, todėl reikėtų „vengti“ kalbėti apie „dvi lytis“, vengti pradėti kalbą kreipimusi „Ponios ir ponai“.
O Kalėdų šventes rekomenduojama vadinti tiesiog „šventiniu laikotarpiu“, kadangi „žmonių religinės tradicijos ir kalendoriai yra skirtingi“. Be to, pavyzdžiuose ir istorijose darbuotojai neturėtų vartoti vardų, kurie yra „tik vienos religijos dalis“, pvz., „Marija ir Jonas“. Geriau būtų kažkas panašaus į „Malika ir Julio“.
Įtraukimas nereiškia, kad turėtume „neigti krikščioniškąsias ES šaknis“
Būtent pastarieji siūlymai ir sukėlė didžiausią pasipiktinimo bangą, Italijos konservatyviai spaudai paviešinus šį teikimą.
Įsikišo ir buvęs Europos Parlamento pirmininkas Antonio Tajani iš partijos „Forza Italia“, gaires pavadindamas „absurdiškomis“. „Įtraukianti komunikacija niekada neturėtų reikšti krikščioniškų Europos pamatų naikinimo“, – rašė jis „Twitter“ paskyroje.
Vatikano valstybės sekretorius, kardinolas Pietro Parolinas pareiškė, kad tokios priemonės nėra „tinkamas būdas“ nutraukti diskriminaciją. Taip tik išstumiama realybė, o gairės veda į „skirtumų ir savo šaknų sunaikinimą“.
Rekomendacija ES Komisijos darbuotojams susilaikyti nuo tokių posakių kaip „Kalėdos“ ar „krikščioniški vardai“ sudaro įspūdį, kad „kai kurioms dokumento projekto ištraukoms būdingas antireliginis šališkumas“, – kritiškai įvertino ES Vyskupų komisija COMECE.
„Pagarba religinei įvairovei neturėtų sukelti paradoksalių pasekmių, kuomet religinis elementas išstumiamas iš viešojo diskurso“, – apibendrino COMECE pirmininkas kardinolas Jeanas-Claude'as Hollerichas.
„Pasibaisėjimą keliantis reguliavimo įnirtis“
Sprendžiant iš visuomeninio transliuotojo „Bavarijos Radijas“ tinklaraštyje BR.de paskelbtos informacijos, kritikos Europos Komisijos kalbinėms gairėms negailėjo ir vokiečių europarlamentarai.
Pasak ES Parlamento kairiųjų frakcijos vadovo Martino Schirdewano, įvairovę ir jautrumą atspindinti įtrauki kalba yra labai svarbi ir Europos lygmeniu. Tačiau tai, jog siūloma nebevartoti žodžio Kalėdos, politikas vadina „pasibaisėjimą keliančiu reguliavimo įniršiu“. Jam netgi kyla klausimas, ar „pernelyg gerai apmokamų Komisijos tarnautojų artėjant Kalėdoms nebus apėmęs nuobodulys“, o gal jiems „ne visos žvakės žvakių arkoje dega“?
AfD kultūros politikos atstovė ES Parlamente Christine Anderson vadina ES Komisijos gaires „savęs išsižadėjimo vadovu“ ir „bandymu sutraukyti visas tradicijų bei tapatybės gijas“.
O Danielis Caspary, krikščionių demokratų ir krikščionių socialinės sąjungos frakcijos pirmininkas ES Parlamente, abejoja, ar toks kalbos vadovas išvis reikalingas.
„Šiomis komunikacijos gairėmis Europos Komisija padarė sau meškos paslaugą“, – cituoja vokiečių politiką Bavarijos Radijas.
Socialistinėje VDR vietoj Kalėdų – metų pabaigos šventė
Ne vienam, socialistinėje Rytų Vokietijoje augusiam, kalbinių gairių siūlymai priminė senus laikus, kai Kalėdų angelai būdavo vadinami „metų pabaigos figūromis su sparnais“, o vietoj Kalėdų „vyko oficialus metų pabaigos vakarėlis su atitinkama brigada“, drauge netrukdant šeimoms švęsti Kalėdų jų privačioje aplinkoje, – dienraštyje „Die Welt“ primena germanistas Karlas Heinzas Göttertas.
Orientuojantis į stalinistinę Sovietų Sąjungą su Eglutės švente ir Seniu Šalčiu, Kalėdų senelio socialistinėje Vokietijoje iš pradžių buvo išvis atsisakyta, bet po kurio laiko jis vis dėlto reabilituotas, įtraukus Kalėdų senelį į socialistinę vertybių sistemą ir pateikus jį kaip „tautų draugystės simbolį bei taikos pranašą“, – straipsnyje „Jolės šventė vietoj Kalėdų – kaip naciai su Kalėdomis kovojo“ rašo profesorius emeritas K. H. Göttertas.
Eidamas dar toliau į praeitį, jis nurodo, jog 1933 metais Vokietijoje mėginta krikščioniškas Kalėdas pakeisti senovės germanų saulėgrįžos švente Jolė, Kalėdų eglutę paverčiant „žiburių medžiu“ su „saulės ratu“, t.y. svastika.
Šį nacionalsocialistų bandymą, pasak K. H. Götterto, reikėtų vertinti krikščionybės kaip „svetimos religijos“ kritikos kontekste, – tokiu būdu siekta „nacionalinius bendražygius“ galutinai atitraukti nuo bažnyčių.
Atitinkamai keista ir kalba: vietoj tradicinio Kalėdų pavadinimo buvo siūloma sakyto „Liaudies bendruomenės šventė“ arba „Vokiečių šeimos šventė“. Vis dėlto Jolės šventės išpopuliarinti nepavyko; ją kelios dienos prieš gruodžio 24-ąją paprastai švęsdavo tik SS ir SA grupės.
Formuluotė „krikščioniška-judėjiška Vakarų kultūra“ neteiktina
Tačiau ieškant paralelių su Europos Komisijos bandymu iš Briuselio kalbinės praktikos pašalinti Kalėdų pavadinimą, nėra reikalo eiti taip toli į praeitį. Straipsnio pradžioje minėti „Naujieji Vokietijos medijų formuotojai“ savo parengtame žodynėlyje taip pat kruopščiai išrūšiuoja viską, kas, jų manymu, galėtų trikdyti diversišką įtraukties visuomenę.
Be kita ko, jiems užkliūna sąvoka „krikščioniška-judėjiška Vakarų kultūra“, kuria „dažnai apibūdinama dominuojanti kultūrinė tvarka. Ši sąvokų jungtis yra istoriškai klaidinga (žr. sąvoką „antijudaizmas“), ji dažnai pasitelkiama, siekiant atsiriboti nuo musulmonų. Kaip alternatyva galėtų būti įvardijamos, pvz., konstitucinės vertybės, kurias Vokietijoje turėtų pripažinti tiek visų religijų tikintieji, tiek ir netikintieji“, – aiškinama žodynėlyje.
„Naujieji Vokietijos medijų formuotojai“ (beje, labai dosniai finansiškai remiami federalinės vyriausybės) puoselėja savą, „postmigrantinę“, naujos Vokietijos ir Europos visuomenės viziją, kurioje nebedaroma skirtumų tarp senbuvių ir imigrantų ir nebekalbama apie „žmonių su internacionaline istorija“ šaknis.
Žodžio „šaknys“ kilmės prasme siūloma išvis nevartoti.
Įvairybės (diversity) ideologija norėtų matyti žmogų tik čia ir dabar. Ir, gink Dieve, nieko neįžeisti, pernelyg ryškiai eksponuojant savo prieraišumą kultūrinei tradicijai.
Kalėdos – tai įžeidimas Alachui
Tačiau žemiškoje tikrovėje įvairybė reiškiasi nebūtinai taip, kaip planuota ir svajota, žvelgiant iš aukštų teorinių diversiškumo ir įtraukties bokštų.
Užsukę į Braunšveigo „Vokietkalbės musulmonų bendrijos“ (DMG, Deutschsprachige Muslimische Gemeinschaft) internetinį portalą, skaitome: „Mes, kaip musulmonų bendruomenė, atstovaujame vietinės visuomenės daliai, gerbiame Vokietijos Federacinės Respublikos įstatymus, tačiau kartu reikalaujame pagrindinių savo teisių, tokių kaip religijos laisvė ir saviraiškos laisvė, ir norime, kaip ir kiekviena pilietė bei pilietis, gyventi ir leisti gyventi taikoje bei abipusėje tolerancijoje.“
Taip atrodo deklaruojama tolerancija, – net ir su politiškai korektiškais „pilietė ir pilietis“. O kaip toji tolerancija reiškiasi praktikoje, atskleidžia vaizdo įrašas, padarytas prieš dvejus metus per Kalėdas toje pačioje Braunšveigo musulmonų bendruomenėje, kai pamokslininkas Abu Maheras skelbė: „Kalėdos yra įžeidimas Alachui“.
Europos Komisijos lygybės eurokomisarės H. Dalli teikimą neminėti Kalėdų Abu Maheras, reikia manyti, būtų sveikinęs.