Praėjusį pirmadienį per neoficialų viršūnių susitikimą nepavyko pasiekti reikiamo proveržio, nors į aukščiausius ES postus pretenduojančių kandidatų trejetas jau yra nusistovėjęs: Ursula von der Leyen pretenduoja į Europos Komisijos pirmininkės postą, Antonio Costas – į Europos Vadovų Tarybos pirmininkus, o Kaja Kallas – į vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams bei saugumo politikai postą, rašo „Euronews“.
Teoriškai šie kandidatai atitinka visus reikalavimus: užtikrina politinę bei geografinę įvairovę ir atspindi lyčių pusiausvyrą. Be to, šiame sąraše yra gerai žinomų veidų, kurie pastaruosius penkerius metus dirbo kartu su lyderiais ir vargu ar pateiks kokių nors didesnių staigmenų.
Nepaisant to, susitarti nepavyko. Daugybė dvišalių ir trišalių susitikimų, kurie vyko tarp trijų pagrindinių partijų – Europos liaudies partijos (EPP), socialistų bei liberalų – padėjo užtaisyti spragas, tačiau įstrigo dėl maksimalistinių EPP reikalavimų.
Birželio 27 dieną numatytas kitas viršūnių susitikimas, per kurį vėl bus bandoma pasiekti susitarimą.
O kol kas pasipylė abipusiai kaltinimai. Keletas vadovų išreiškė nepasitenkinimą ir nusivylimą tuo, kaip vyksta šios derybos.
„Šiandien Briuselyje buvo ignoruojama Europos žmonių valia“, – pasibaigus praėjusio pirmadienio susitikimui pareiškė Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas.
Jis užsipuolė EPP, per rinkimus surinkusią daugiausia balsų, jog ši aukščiausius postus dalijasi su socialistais bei liberalais, kurie atitinkamai užėmė antrąją ir trečiąją vietas.
„Jiems nerūpi realybė, – rašė V. Orbanas. – Neturėtume būti naivūs: jie ir toliau rems migraciją ir skirs dar daugiau pinigų bei ginklų Rusijos ir Ukrainos karui.“
Po dienos „Il Corriere Della Sera“ pasirodė straipsnis, kuriame buvo kalbama apie kitos lyderės pyktį – Giorgios Meloni. Pasak laikraščio, Italijos premjerė, laikanti save įtakinga lydere, skirstant postus, piktinosi, kad vykstant dvišaliams susitikimams, buvo palikta nuošalyje, ir atsisakė sutikti su „iš anksto pateiktu“ parinkimu, prieš tai „rimtai ir nuodugniai“ neaptarus rinkimų rezultatų.
Kaip rašo „Euronews“, tuomet į ginčų traukinį įšoko ir trečiasis lyderis, išreiškęs savo nuoskaudas: Čekijos ministras pirmininkas Petras Fiala, išvedęs sunkiai įžvelgiamas savo šalies geografijos ir pretenzijų į valdžią sąsajas.
„Taisyklės yra aiškios, keliant kandidatus į aukščiausius postus Europos institucijose turi būti gerbiami politiniai ir geografiniai interesai, – socialiniame tinkle rašė P. Fiala. – Čekija yra Europos centre – mūsų būsimas portfelis privalo tai atspindėti.“
Užkulisiai
Nuoskaudos, kurias reiškia V. Orbanas, G. Meloni ir P. Fiala, kyla dėl vieno juos vienijančio bendro bruožo: nė vienas iš jų nepriklauso trims proeuropietiškoms politinių partijų šeimoms, dešimtmečiais dominuojančioms Briuselyje – Europos liaudies partijai, socialistams ar liberalams.
Nors ši įtaka nebėra tokia stipri, kokia buvo anksčiau, „didžioji koalicija“ vis dar turi valdančiąją daugumą Europos Parlamente ir kontroliuoja Europos Vadovų Tarybą, prie kurios stalo sėdi maždaug 75 proc. valstybių ir vyriausybių vadovų.
Jos nuomone, šie skaičiai yra pakankamai dideli, kad būtų galima tęsti tradicinį derėjimąsi, numatantį, kad aukščiausi postai atitenka EPP, socialistams ir liberalams pagal jų rinkimų rezultatus. Nors toks darbo būdas susilaukdavo kritikos, jog primena neskaidrius „užkulisinius susitarimus“, jis užtikrindavo stabilumą ir nuspėjamumą bloko politikos cikle.
Tačiau V. Orbanas, G. Meloni ir P. Fiala trokšta pajusti permainų vėjus.
Birželio mėnesį vykusiuose EP rinkimuose išaugusi parama griežtosios ir kraštutinės dešinės partijoms jiems reiškia platesnio įsisenėjusių ES normų pertvarkymo pradžią, pradedant aukščiausių postų paskirstymu. Jie mano, kad sustiprėję jų balsai turėtų būti išgirsti ir pripažinti kur kas svariau.
„Europos Parlamento rinkimų rezultatai yra aiškūs: dešiniojo sparno partijos sustiprėjo, o kairieji ir liberalai prarado savo pozicijas, – teigė V. Orbanas. – Mes jiems nepasiduosime! Suvienysime Europos dešiniųjų jėgas ir kovosime prieš imigraciją ir karą remiančius biurokratus.“
Tačiau aritmetiniai skaičiavimai rodo gana skirtingą vaizdą.
Nors nacionalistai kėsinosi laimėti rinkimus, jiems nepavyko sukelti „masinės bangos“ ar „antplūdžio“, kaip prognozavo visuomenės nuomonės apklausos. Per kitą kadenciją jų bus daugiau, bet jie vis tiek išliks mažuma. „Didžiajai koalicijai“ 720 vietų parlamente priklausys daugiau kaip 400 mandatų, kurie, pridėjus žaliuosius, gali išaugti iki 450 balsų, o to pakaks, kad būtų išlaikytas laivo stabilumas.
Savo ruožtu griežtosios dešinės Europos konservatorių ir reformistų (ECR) frakcija bei kraštutinių dešiniųjų Identiteto ir demokratijos (ID) grupė kartu sudėjus turi daugiau kaip 130 vietų, kurių skaičius gali padidėti, jei jų gretas papildytų keletas nepriklausomų narių.
Europos Vadovų Taryboje, kur politiniai sprendimai priimami aukščiausiu lygiu, šis balsų pasiskirstymas yra dar ryškesnis: ECR turi du atstovus – G. Meloni ir P. Fialą, o ID neturi nė vieno. V. Orbanas prie jų neprisijungė ir žvalgosi į ECR frakciją. Tačiau jo kandidatūrai priešinasi proukrainietiškai nusiteikę frakcijos nariai, įskaitant P. Fialos partiją.
Atsižvelgdami į savo susiskaldymą ir norėdami sustiprinti savo įtaką, ID atstovai bandė rengti derybas dėl radikaliosios dešinės supergrupės formavimo. Tačiau šios pastangos kol kas yra nesėkmingos ir yra lydimos ideologinių nesutarimų, ypač Rusijos ir Kinijos klausimais.
Net jei tokia supergrupė susikurtų ir aplenktų socialistus kaip antra pagal dydį EP frakcija, rinkimų rezultatų tai nepakeistų. Jėgų pusiausvyra parlamente bei Taryboje išliktų tokia pati, ir centras turėtų pakankamai balsų, jog užtikrintų, kad aukščiausi ES postai būtų patikėti tiems, kurie nori stiprinti, o ne silpninti Europos integracijos projektą.