Tai esą ir jų kaltė, kad „visuomenėje vis labiau įsitvirtina pamatiniai mokslo neigimo motyvai“, – miglotai formulavo Ch. Drostenas, konsultuojantis Vokietijos vyriausybę koronaviruso klausimais.
Vienas iš tų „pseudoekspertų“, Harvardo universiteto Medicinos fakulteto profesorius Martinas Kulldorffas, sureagavo iškart: pakvietė Berlyno virusologą, užuot pravardžiavus, stoti į argumentais grindžiamą diskusiją.
Nuo to laiko netyla polemika, kurios centre – mokslo ir politikos, politizuojančių mokslininkų ir medijų santykis šalyje. Polemiką pakurstė ir naujausi Vokietijos vyriausybės sprendimai: balandžio 21 d. Vokietijos federalinis parlamentas priėmė Apsaugos nuo infekcijų įstatymo pataisas ir taip sukūrė teisinį pagrindą kanclerės Angelos Merkel siūlytam „avariniam stabdžiui federaliniu lygiu“ įgyvendinti.
O konkrečiai tai reiškia štai ką: kai 7 dienų užsikrėtimų skaičius 100 tūkstančių gyventojų perkopia 100 atvejų ir išsilaiko tris dienas paeiliui, automatiškai įvedami papildomi karantino ribojimai.
Tuo būdu įstatymiškai buvo įtvirtinta griežto karantino, kaip vienintelės priemonės koronavirusui suvaldyti, strategija, kurios vienas iš šalininkų ir yra Ch. Drostenas, dėl savo polinkio į niūrias prognozes kritikų stovykloje nusipelnęs „Drostedamus“ pravardės (pagal analogiją su Nostradamus, XVI a. prancūzų vaistininku ir astrologu, garsėjusiu pranašystėmis).
Pasaulio pabaigos nuotaikos mokslininkui nesuprantamos
Vyriausybę ir federalinį parlamentą nuo „avarinio stabdžio“ sulaikyti mėgino du autoritetingi mokslininkai – virusologas Detlevas Krügeris bei virusologas ir epidemiologas Klausas Stöhras; pirmasis 27 metus buvo Berlyno „Charite“ klinikų vadovas, antrasis 15 metų Pasaulio sveikatos organizacijoje (PSO) vadovavo globaliai gripo programai bei koordinavo SARS tyrimus. Kritinę savo poziciją jie išdėstė viešame laiške Bundestago frakcijų vadovams.
Laiške mokslininkai kritikuoja, kad karantino priemones norima ir toliau griežtinti, atsižvelgiant tik į vieną parametrą – užfiksuotus užsikrėtimo atvejus 100 tūkstančių gyventojų, vadinamąjį „paplitimo skaičių per 7 dienas“ (vok. 7-Tage-Inzidenz). Natūralu, kad juo intensyviau testuojama, juo daugiau ir nustatytų infekcijų, bet tai anaiptol „neatspindi susirgimų naštos visuomenei“.
Tas 7 dienų infekcijų skaičius neatskleidžia, „kokiose amžiaus bei gyventojų grupėse, kokiose gyvenamosiose vietose šios infekcijos plinta. Esant vienodam užsikrėtimų skaičiui, pasekmės atitinkamai gali būti labai skirtingos“, – dėsto mokslininkai.
Taigi gali susiklostyti situacija, kai ligonių klinikose yra mažiau nei gripo bangos metu, o priimami „didžiuliai gyventojų teisių suvaržymai su rimtomis pasekmėmis ekonomikai, kultūrai ir fizinei bei dvasinei sveikatai“, – argumentuoja D. Krügeris ir K. Stöhras. Jų įsitikinimu, suvaržymai turėtų priklausyti pirmiausia nuo ligoninių apkrovos.
Be to, abu mokslininkai pasisako už ramesnį vyriausybės, medijų, o ir pačių mokslininkų toną.
„Pasaulio pabaigos nuotaika“, pasak K. Stöhro, kyla iš „pirmapradės baimės“, apėmusios daugelį žmonių.
„Kaustančios grėsmės jausena, susidūrus su nematomu virusu, sukeliančiu nepagydomą ligą ir mirtį, yra be galo stipri. Kaip matyti, jai pasidavė daugelis žmonių, įskaitant medijų, politikos ir mokslo atstovus“, – žurnalui „Cicero“ sakė K. Stöhras, komentuodamas „nerealistiškus kovos su virusu siūlymus“ ir „panikos semantiką“ tarp kai kurių kolegų.
Karantinas apsaugo tik „nešiojamojo kompiuterio klasę“
Iš esmės panašaus požiūrio laikosi ir Harvardo epidemiologas M. Kulldorffas, užkliuvęs Ch. Drostenui dar rudenį, kai jis inicijavo daug triukšmo sukėlusią „Didžiąją Baringtono deklaraciją“.
Priminsime, – joje buvo išdėstyti argumentai prieš griežtus karantino suvaržymus, kritikuotas išskirtinis susitelkimas į vienintelę ligą, išleidžiant iš akių sveikatos apsaugą kaip visumą ir nenorint matyti tragiškų šalutinių pasekmių visuomenės sveikatai.
Dabar, atsiliepdamas į niekinantį Ch. Drosteno pasakymą, Vokietijos dienraščiui „Die Welt“ duotame interviu M. Kulldorffas neatsitraukė nuo ankstesnės nuomonės, kad griežtas karantinas nėra tinkamiausia strategija koronavirusui suvaldyti. Be to, jis kritikavo nesibaigiantį baimės skleidimą.
Ypač aštriai M. Kuldorffas peikė mokymo įstaigų uždarymą: vaikams „tai turės ilgalaikių pasekmių, ir ne vien švietimui, bet ir jų fizinei bei psichinei sveikatai, jų socialinei raidai“.
Ir M. Kulldorffas su tokia savo nuomone mokslo pasaulyje anaiptol nėra vienas. Tarkime, Kanados ekonomistas Douglasas Allenas, įvertinęs 80 mokslinių studijų apie kovidą, padarė išvadą: daugelis tyrinėtojų, modeliuodami strategijas, remiasi klaidingomis prielaidomis, nes išleidžia iš akių itin svarbų veiksnį – žmogaus elgesį. Savo analize „Kovido karantinas: išlaidos ir nauda. Kritinė literatūros apžvalga“ D. Allenas siekia įrodyti, jog teigiamas karantino efektas yra pervertintas, o jo pasekmės ekonomikai ir visuomenei – dramatiškos.
O M. Kulldorffą kalbinusio „Die Welt“ žurnalisto pastaba, esą griežtas karantinas suveikė Naujojoje Zelandijoje, Australijoje ar Pietų Korėjoje, mokslininko neįtikino. Pirmosios dvi yra salos, o Pietų Korėjoje, kaip ir Japonijoje, tam tikrą vaidmenį suvaidino ir įgimtas ar įgytas kryžminis imunitetas, – argumentavo jis.
„Vakcinos yra puikus dalykas ir ideali tikslinės apsaugos priemonė. O karantinai, priešingai, yra kita tikslinės apsaugos priemonė: jie apsaugo nešiojamojo kompiuterio klasę – žmones, kurie gali dirbti nuotoliniu būdu“, – su ironijos gaidele pastebėjo Harvardo profesorius.
Nėra vienos mokslinės nuomonės, nėra ir vieno politinio atsakymo
Žiniasklaidoje pagrindiniu Ch. Drosteno moksliniu oponentu laikomas virusologijos profesorius Hendrickas Streeckas į netaktiškas kolegos užuominas savo adresu sureagavo pabrėžtinai dalykiškai.
Koronaviruso klausimais, pasak jo, reikėtų kalbėti labiau diferencijuotai. Jis pats nepritaria nei viruso pavojingumą menkinantiems, nei tiems, kurių akyse „pandemija – pasaulio pabaigos pradžia“.
Mokslininkų žinios apie koronavirusą – labai jau netvarios, be perstojo kintančios. „Man pačiam labai norėtųsi žinoti viską apie tai, kaip virusas plinta, kokie yra SARS-CoV-2 veikimo ir mutavimo mechanizmai. Patikėkit, tuo klausimu aš skaitau visas svarbiausias man prieinamas studijas. Tačiau juo daugiau žinau, tuo aiškiau man darosi, kiek daug dar ko nežinau“, – prisipažino H. Streeckas šveicarų dienraščiui „Neue Zürcher Zeitung“.
Reaguodamas į Ch. Drosteno pastabą apie „mokslo neigimą“ ar į politikų dažnai kartojamus raginimus „klausyti, ką sako mokslas“, H. Streeckas dėstė: „Žiniasklaidoje dažnai kalbama apie „mokslą“, tačiau tokio bendro „mokslo“ nėra. Yra metodai, hipotezės, stebėjimai, studijos. Apie šį virusą mes niekada nežinosime visko. Pagaliau to ir nereikia – mums nereikia žinoti visko, kad galėtume sėkmingai su juo kovoti.“
Šveicarų žurnalisto paklaustas, ar mes per pandemiją praradome kontrolę, H. Streeckas atsakė: „Ne. Tačiau protas vietomis nukentėjo. O norint vykdyti išmintingą politiką reikia visų – virusologų, epidemiologų, sociologų, filosofų, politikų ir, žinoma, piliečių. Nes tai, ką patiriame, yra maratonas – ne sprintas. Kuo daugiau bus aiškumo ir sutarimo, tuo greičiau galėsime normaliai gyventi, kad ir kaip konkrečiai tą normalumą suprastume.“
„Vienos mokslinės nuomonės nėra, tad negali būti ir vieno politinio atsakymo. Virusologai neturėtų perimti valdžios, o politikai neturėtų slėptis už virusologų. Mums veikiau jau reikalingi atviri visuomenės debatai ir visuomenės sutarimas. Tai vienintelis būdas žengti į priekį“, – apibendrino H. Streeckas.
Tik „labai nedaugelis drįsta su savo nuomone eiti į viešumą“
Tačiau vyriausybei toks diferencijuotas požiūris, kaip matyti, nėra patogus. Kritiškesni politiniai komentatoriai, o ir sveikatos apsaugos bei ekonomikos ekspertai jau senokai kritikuoja kanclerę A. Merkel už jos koronaviruso strategijos vienpusiškumą. Perfrazuojant H. Streecką, ji slepiasi už griežčiausių virusologų nugarų.
Prie to prisideda ir pagrindinė žiniasklaida, ypač visuomeninis radijas bei televizija, kurie akivaizdžiai stengiasi įtvirtinti vienintelį „teisingą“ požiūrį į koronaviruso sukeltą pandemiją bei kovos su ja būdus, o vyriausybės strategijai nepritariančių mokslininkų argumentai arba „išfiltruojami“, arba pateikiami nepalankioje šviesoje.
„Homogenizuotą medijų kraštovaizdį“ praėjusį savaitgalį per Vokietijos radiją emocingai kritikavo žinoma politologė, Europos politikos ir demokratijos tyrimų departamento (DED) vadovė Ulrike Guerot.
Jai susidarė įspūdis, kad koronaviruso politikos klausimais „visa diskusija tarsi užminuota. Vos tik pabandai išsakyti teisėtą kritiką dėl [vyriausybės priimtų] priemonių, iškart padarai klaidą“.
Tik „labai nedaugelis drįsta su savo nuomone eiti į viešumą“, nes kritikams tuoj pat primenama: jais gali pasinaudoti dešinė, – sakė politologijos profesorė.
Pageidaujama ir nepageidaujama mokslinė pozicija
Šį priekaištą dėl informacijos ir politikos vienpusiškumo puikiai iliustruoja praėjusią savaitę viešumon iškilęs mokslininko nutildymo atvejis.
Straipsnyje minėtą viešą epidemiologų K. Stöhro ir D. Krügerio laišką Bundestagui norėjo pasirašyti dar vienas epidemiologas – Braunšveigo Helmholco infekcijų tyrimo centro Epidemiologijos skyriaus vadovas Gérardas Krause. Norėjo, bet negalėjo: instituto vadovybė neleido, argumentavo, esą Helmholco tyrinėtojai turėtų pasisakyti „rimtai ir neutraliai“, „neįsitraukdami į jokius politinius ar kitokius šališkumus“, – informavo laikraštis „Bild“.
Tačiau kodėl šis argumentas negaliojo kitiems dviem Helmholco mokslininkams – virusologei Melanie Brinkmann ir fizikui bei socialiniam modeliuotojui Michaeliui Mayer-Hermannui, perdėm politinio dokumento „No Covid“ autoriams? – klausė „Bild“.
Juk abu jie priklauso artimiausiam kanclerės A. Merkel patarėjų koronaviruso klausimu ratui (M. Brinkmann netgi prilipo „Merkel mūzos“, o M. Meyer-Hermannui – kanclerės užkalbėtojo pravardės).
„No Covid“ dokumente jie reikalauja kuo griežčiausių karantino priemonių, kad viruso „paplitimo skaičius per 7 dienas“ būtų sumažintas iki nulio. Tuo tikslu pataria valstybei imtis „motyvavimo kampanijų“, kuriomis būtų pasiekta „visuomenės pritarimo“.
„Juk „No Covid“ dokumentas siekia nepalyginamai toliau ir yra kur kas politiškesnis nei Stöhro ir Krügerio laiškas, tik dalykiškai kritikuojantis „paplitimo skaičiaus per 7 dienas“ patikimumą ir siūlantis alternatyvą – orientuotis pagal COVID pacientų, kasdien priimamų į intensyvios slaugos palatas, skaičių“, – konstatuoja „Bild“.
Matyt, teisus yra profesorius H. Streeckas, sakydamas: „Virusologai neturėtų perimti valdžios, o politikai neturėtų slėptis už virusologų.“