LAIMĖTOJAI
Emmanuelis Macronas
2017 metais E. Macrono manija nuvilnijo per visą Europos politikos elitą – prancūzai suteikė šiam jaunam politikui šansą tapti Prancūzijos prezidentu. Pirmasis ženklas, kad Emmanuelis Macronas gali sugrąžinti šalies piliečių entuziazmą balsuoti buvo tai, kad į jo rinkimų kampanijos renginius rinkosi minios. Panašiai kaip į JAV prezidento Donaldo Trumpo.
Tai ir lėmė, kad dar 40 metų tada neturėjęs politikas šventė pergalę prezidento rinkimuose. Pasiekti tikslą jam padėjo ir pirmtako šiame poste, Francois Hollande'o, padarytos klaidos, ir skandalai, į kuriuos įsivėlė jo konkurentai kovoje dėl šalies vadovo posto – Franncois Fillonas ir Marine Le Pen.
Sebastianas Kurzas
Pasirodo, viską, ką gali padaryti E. Macronas, gali padaryti ir dar jaunesnis ambicingas žmogus. Dauguma 31 metų žmonių ima paskolas būstui, kuria šeimas ar gimdo vaikus. Tik ne Sebastianas Kurzas. Jis į savo rankas perėmė Austrijos partijos OVP vairą, perstumdė kandidatų rinkimuose sąrašą ir užtikrintai laimėjo rinkimus.
Austrijos ministro pirmininko pareigas – štai kokią kalėdinę dovaną sau pasidovanojo. Ar jam pavyks pagaliau pakeisti Austrijos kaip Vokietijos pastumdėlės įvaizdį? Ar jis sugebės tapti dešiniojo sparno lyderio pavyzdžiu ir nutildyti populistus? Jis ketina bent pabandyti.
Cecilia Malmström
Jungtinėms Valstijoms nekantriai traukiantis iš pasaulinės prekybos susitarimų, o Didžiajai Britanijai bandant su kuo mažesniais nuostoliais užbaigti „Brexit“ procesus, už prekybą atsakinga Europos Komisijos narė Cecilia Malmström šiais metais tapo viena iš įtakingiausių politikių.
Jai pavyko užtvirtinti itin svarbius susitarimus su Kanada ir Japonija, greičiausiai sėkmingai baigsis ir derybos su Lotynų Amerikos prekybos bloku, dar žinomu kaip „Mercosur“, o 2018 metais planuojama pradėti kalbėtis su Australija ir Naująja Zelandija.
Andrejus Babišas
Kartais kalėjimą ir įtakingą postą skiria labai plonytė riba: jeigu netikite, paklauskite Silvio Berlusconi. Nepaisant to, bent jau kol kas A. Babišius sėkmingai kopia karjeros laiptais, nors dėl Europos Sąjungos subsidijų iššvaistymo skandalo jam ir gresia kalėjimas.
Šis milijonierius – naujasis Čekijos ministras pirmininkas, kuris keičia Europos Sąjungos galios pusiausvyrą net keliuose frontuose.
Leo Varadkaras
Jaunas, homoseksualus, airių ir indų kraujo turintis politikas. Ir tai vos keli neįprasti dalykai, kuriais šis vyras airiams atrodė neįprastas kandidatas. Jo sėkmingas indėlis „Brexit“ derybose pelnė ne tik pagarbą, bet ir padėjo atsidurti Europos Sąjungos dėmesio centre.
Jam nepakenkė ir nesenas skandalas, per kurį neteko savo vicepremjero, o kur dar opozicijos inicijuotas nepasitikėjimo balsavimas, kurį taip pat pavyko išspręsti savo naudai.
Donaldas Trumpas
Pirmieji metai Jungtinių Valstijų prezidento poste Donaldui Trumpui tikrai nebuvo lengvi. Specialusis tyrėjas Robertas Muelleris šnopuoja į nugarą jo komandos artimiausiems, populiarumo reitingas kaip niekada žemas, tačiau, nepaisant to, D. Trumpas nepasimeta, tęsi rinkimų kampanijos metu duotus pažadus ir nesibodi priimti net prieštaringiausiai vertinamų sprendimų.
Greitieji traukiniai
Baigus „Brexit“ procesą, Amsterdamas ir Paryžius iš Londono perims atitinkamai Europos vaistų agentūrą ir Europos bankininkystės instituciją, tad itin aktualūs taps greitieji traukiniai, per Briuselį sujungsiantis šiuos miestus.
PRALAIMĖTOJAI
Carlesas Puigdemontas
Trūko nedaug, bet nepavyko. Carlesas Puigdemontas per labai trumpą laiką iš vietos žurnalisto tapo Katalonijos regiono prezidentu, siekdamas regionui nepriklausomybės nuo Ispanijos.
Balsavimas dėl Katalonijos nepriklausomybės atkreipė viso pasaulio dėmesį ir sukėlė nemenką ažiotažą, tačiau Madridui pasisekė – jo rezultatai nebuvo pripažinti. C. Puigdemontas neteko pareigų ir buvo priverstas bėgti į Briuselį. Neaišku, ar jis grįš, ir kada tai gali nutikti.
Mariano Rajoy
Katalonijos regioniniai rinkimai tarsi neturėjo aiškaus laimėtojo, tačiau tikrai nelieka abejonių, kas juos pralaimėjo. Ispanijos ministras pirmininkas Mariano Rajoy pralaimėjo net ne kartą.
Jis ne tik buvo priverstas skelbti pirmalaikius rinkimus, leidusius separatistams iškovoti absoliučią daugumą; partija, gavusi daugiausia balsų – didžiausia jo politinės jėgos priešininkė „Ciudadanos“. Tai reiškia, kad regiono parlamente iš 11 deputatų jam liko vos trys.
Angela Merkel
Liberali alternatyva Donaldui Trumpui, laisvojo pasaulio lyderė ir įkvėpėja, Europos karalienė, „Time“ metų žmogus. Jai komplimentus sakyti ir pasiekimus vardyti būtų galima dar ilgai, tačiau, panašu, tai rinkėjų neįtikino ir jie paramos ilgametei kanclerei per šiuos rinkimus jie pagailėjo.
Nors A. Merkel partija rugsėjį vykusiuose rinkimuose ir buvo pirmoji, balsų vos pakako, tad teko kaip reikiant paprakaituoti dėliojant valdančiosios koalicijos planus su gana sunkiai sukalbamais socialdemokratais.
Theresa May
Ir kur gi čia pradėjus? Vienas iš tų retų pavyzdžių, kai tikrai nemenkas politinis kapitalas iššvaistomas priėmus vos kelis neteisingus sprendimus – taip ciniškai būtų galima apibūdinti Theresos May darbą ministro pirmininko poste.
Britų vyriausybės lyderė, kuri šalies žmonėms pažadėjo „stiprią ir stabilią“ vyriausybę, deja, savo skambių pažadų netesėjo. Ministrų kabinete bene kiekvieną mielą dieną kyla vis naujų neramumų.
Vildamasi išsaugoti postą, Th. May kliaujasi Šiaurės Airijos demokratinės unionistų partijos, kuri labai nepatikima ir brangi sąjungininkė, balsais. Nors metus politikė ir baigia turėdama nemenką Europos Sąjungos lyderių paramą dėl neprastai suvaldyto „Brexit“ proceso, pati Th. May neabejotinai norėtų lengvesnių 2018 metų.
Martinas Schulzas
Martinas Schulzas metus pradėjo kaip Europos Parlamento pirmininkas. Pajutęs, kad gimtojoje Vokietijoje galbūt laukia naujos didesnės politinės galimybės, kadaise knygyną turėjęs socialistų lyderis paliko Briuselį ir Vokietijoje metė iššūkį pačiai Angelai Merkel.
Po neilgai trukusio medaus mėnesio su rinkėjais, rinkimuose jis pasirodė labai prastai, jo partija dar niekada nebuvo pademonstravusi tokio blogo rezultato. Galbūt derybos dėl koalicijos ir buvo sėkmingos, tačiau metų išvada labai aiški – jam tiesiog nesisekė.
Vidurio ir Rytų Europa
Na, konkrečiai, matyt, Slovakija. Ši nedidelė Vidurio Europos šalis – tiesiog puikus pavyzdys, kaip naujesnės Europos Sąjungos valstybės narės stebi, kaip mažėja jų perspektyvos, Prancūzijai ir Vokietijai gilinantis į „Brexit“, ir augant nacionalizmui regione.
Bratislava norėjo išsikovoti teisę perimti Europos vaistų agentūrą, tačiau buvo priversta nusileisti Amsterdamui. Kur dar šalies finansų ministro Peterio Kažimiro nesėkmė bandant tapti „Eurogroup“ vadovu.